Afrika - Afrika - Įdomios vietos - wildlife
  • Afrika:
    Didysis Limpopo Taikos pakras
    Data: 2010-07-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 921, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Didysis Limpopo Taikos pakras Didysis Limpopo taikos parkas - tikras deimantas Afrikos laukinės gamtos karūnoje. Kai jis bus baigtas įkurti, bus didžiausias laukinės gamtos rezervatas pasaulyje ir apims Pietų Afrikos Krugerio nacionalinį parką ir Malamalos draustinį, Mozambiko Limpopo nacionalinį parką bei Zimbabvės Gonarezu nacionalinį parką, Manjinjo draustinį ir Malipačio safario teritoriją. Saugomą teritoriją sudarys apie 35 000 kv. km - tai beveik visas Belgijos plotas. Tačiau ateityje planuojama parką dar labiau išplėsti - tuomet jo teritorija užimtų beveik 100 000 kv. km.
    Šiame parke lankytojai galės išbandyti tokį safarį, kokio neras jokioje kitoje Afrikos dalyje. Čia gyvena „didysis penketukas" - liūtai, leopardai, raganosiai, buivolai ir drambliai. Tačiau žvėrių įvairovė tokia didžiulė, jog lankytojai gali ir išpaikti.
    Atlaso kalnai
    Data: 2010-04-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1990, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Atlaso kalnai Atlaso kalnai driekiasi per Maroką, Alžyrą ir Tunisą, jų ilgis siekia apie 2400 km. Maroke kalnai skirstomi į Vidurio Atlasą, Aukštąjį Atlasą ir Antiatlasą, kylantį prie Atlanto pakrantės ir nusidriekiantį į rytus, į Alžyrą. Šie kalnai susiformavo prieš milijonus metų, kuomet Europos ir Afrikos tektoninės plokštės susidūrė ir pakilo. Šie kalnai skiria nuosaikesnį Viduržemio jūros klimatą šiaurėje nuo sausesnio, šiurkštesniu Sacharos dykumos klimato pietuose.
    Vakarinė kalnagūbrio dalis Vidurio Atlasas dunkso į pietus nuo Feso. Šie gražūs kalnai yra apaugę ąžuolų, kamščiamedžių ir kedrų miškais, juose krenta kriokliai ir tyvuliuoja vulkaniniai ežerai. Šis regionas nėra labai lankomas, todėl norint jį geriau apžiūrėti, reikės automobilio. Keliaudami į pietus pasieksite Mideltą, už kurio kyla jaudinančios Aukštųjų Atlaso kalnų viršūnės.
    Berberai - Kalnų tauta
    Data: 2008-08-03, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1148, Komentarų: 0,
    Berberai - Kalnų tauta Dar prieš atsikraustant arabams, berberai šimtmečius gyveno šiame regione versdamiesi klajokline gyvulininkyste. Manoma, kad jie yra įsiveržėlių iš Vakarų Azijos, išplitusių po Šiaurės Afriką, palikuonys. Maroką jie pasiekė maždaug X a.pr.Kr., o VII a. po Kr. pradžioje buvo atversti į islamą. Šie žmonės laikėsi kalnuose statydamiesi aukštumų tvirtoves, kur, kad ir kokios atšiaurios būtų sąlygos, jie turėjo laisvas rankas gyventi savaip, atsiriboję nuo viliojančių miesto malonumų.
    Didžiausia vertybė buvo narsa kovose. Įtartas bailumu berberas turėjo dėvėti kepurę, valgyti jam buvo leidžiama tik po moterų. Buvo griežtai laikomasi vaišingumo taisyklių, ir jei du berberai kartą drauge laužė duoną, jie turėjo iki mirties ginti vienas kitą. XX a. 3-ame dešimtmetyje anglų keliautojas Walteris Harrisas berberų kaimo gyvenimą apibūdino kaip „karingą ir niūrų... Kur kiekviena šeima turi kraujo priešų“. Tačiau jie mokėjo ir džiaugtis, pavyzdžiui, švęsdami derliaus šventę ar klausydamiesi klajojančių dainių dainų bei pasakojimų.
    Viktorijos krioklys
    Data: 2008-06-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2048, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Viktorijos krioklys Griaudėjantys dūmai – didžiausia pasaulyje krintančio vandens marška pranyksta riaumojančiame baltame debesyje.
    Artinantis iš šiaurės, apie Viktorijos krioklį praneša į Afrikos dangų kylantys dūmų debesis ir didingas garsus griausmas. Vietinė gentis krioklį pavadino Mosi-oa-Tunya – Griaudėjantys dūmai.
    Iki 500 m aukščio iškylantys miglos kamuoliai, matomi iš beveik 40 km nuotolio, įspėja apie nuostabią šios neatsagios upės katastrofą: artėdama jos link, didžioji Zambezės upė ramiai plukdo savo vandenis – tik viena kita salelė skaido mieguistą jos tėkmę.
    Aplinkiniam kraštovaizdyje – Zambijos ir Zimbabvės pasienyje vilnijančiose pievose su medžių guogeliais ir iškilmingame upės judėjime – jokių artėjančių dramos ženklų. Taiki vidurupyje 1,6 km pločio Zambezė staiga puola per uolas žemyn ir visiškai pakeičia savo charakterį. Uolų suskaldyta nuo kranto iki kranto vandens masė krinta ilgomis juostomis, kurios kunkuliuodamos ir pašėlusiai riaumodamos kaskadomis ritasi į siaurą akmeningą stačiasienę bedugnę, sumažinančią upės plotį iki 60 m.
    Sacharos dykuma - smėlio jūra be vandens
    Data: 2008-06-08, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 5049, Komentarų: 7, Vieta žemėlapyje
    Sacharos dykuma - smėlio jūra be vandens Dykuma apklėtė jau trečdalį Afrikos ir vis dar auga.
    Kaip teigia Biblija, iš pradžių buvusi žemė – tuščia, nyki ir be jokio pavidalo. Kas žino, gal po keleto milijonų metų ji ir vėl tokia taps. Mat dabartiniai sausringi bevaisiai sausumos plotai tolydžio plečiasi. Didžiausia iš jų – Sacharos dykuma, apie 5591275 km2 smėlio vandenynas, be žado banguojantis nuo Raudonosios jūros iki Atlanto krantų Maroke ir nuo Viduržemio jūros iki didžiojo Čado ežero. Žodžiu, apie trečdalis Afrikos.
    Beje, dykuma nėra vien smėlynai. Čia esama ir aukštesnių kalnų, tokių kaip Atlaso kalnynas šiaurėje (Maroke, Tunise, Alžyre), ir baigiančių irti uolų, senų ugnikalnių, ir nedidelių žalumos salelių, vadinamų oazėmis (<Oasis – vietovardis Senovės Egipte, minimas senovės graikų istorikų Herodoto, apie 484 – 425 m. pr. m. e.).
    Vieniša miškų moteris - Diana Fossey
    Data: 2008-05-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 896, Komentarų: 0,
    Vieniša miškų moteris - Diana Fossey Daugiau nei du dešimtmečius ji vykdė karštą kampaniją, kad nuo išnykimo išgelbėtų kalnų gorilas Rytų Afrikos Virungos kalnuose. Jos atsidavimas ir kryptingas pasiaukojimas sukėlė konfliktą ir su miškų brakonieriais, ir su Ruandos vyriausybę.
    „Ne likimas, ne lemtis mane atvedė į Afriką, - rašė Fossey. – Taip pat ne romanas. Aš labai norėjau pamatyti laukinius gyvūnus ir gyventi su jais pasaulyje, kurio dar visiškai nepalietė žmogus“. Jos tėvai išsiskyrė, kai jai sukako šešeri, o patėvis neprisileido jos arti. Vienišas vaikas ieškojo gyvūnų draugystės, tačiau mergaitei buvo uždrausti visi naminiai gyvūnėliai, išskyrus auksinę žuvelę, kuriai nugaišus ji verkė visą savaitę.
    Fossey planas tapti veterinare žlugo, kai ji neišlaikė chemijos ir fizikos egzaminų magistro laipsniui gauti Kalifornijos universitete Deivise. Moteris tapo darbo terapijos specialiste ir dirbo su fiziškai bei emociškai neįgaliais vaikais Luisvilio ligoninėje, Kentukio valstijoje. Susidomėjimą Afrika pakurstė jaunas gerbėjas iš Rodezijos. Bet Fossey manė, kad vedybos yra per didelė kaina mokėti už bilietą į juodąjį kontinentą. Ji pradėjo taupyti pinigus kelionei ir 1963 m. išvyko į Rytų Afriką.
    Virungos kalnai
    Data: 2008-05-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1138, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Virungos kalnai Aštuoni ugnikalniai - du iš jų veikiantys - kyla į debesis trijų Rytų Afrikos šalių sandūroje.
    Kai žiūri iš toli, didingos Virungos kalnų viršūnės stūkso siaučiamos debesų miglos. Iškilę virš Ruandos, Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos lygumų, šie kalnai sukelia stebėtojui Žemės kilmės suvokimo virpulį. Virungos virtinę sudaro aštuoni ugnikalniai, nusidriekę 58 km ruože. Šeši iš jų yra ne bylūs, užgesę; kiti du, stovintys kalnyno gale, - veikiantys, jie nuolat smilksta grasindami išsiveržti.
    Niamulagira (vietine kalba - "vadas") yra vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių. Europiečiai jo įsiveržimą pirmą kartą užfiksavo 1894 m., nuo tada jis keliskart išsiveržė pro šonuose esančius plyšius. Per įspūdingą 1938 m. - 1940 m. išsiveržimą lava iš ugnikalnio šoninio telkinio nutekėjo 24 km, iki Kivu ežero. Stebėtojas teigia, kad tekėdama lava švytėjo "kaip iš krosnies pasipylusios žiežirbos", o "lavai susidūrus su ežero vandeniu, kilo milžiniški garų kamuoliai". Netekusi tiek lavos įgriuvo Niamulagiros viršūnė - liko didžiulis, daugiau nei 2 km skersmens, krateris.
    Rytų Afrikos sodos ežerai
    Data: 2008-05-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1759, Komentarų: 4, Vieta žemėlapyje
    Rytų Afrikos sodos ežerai Pietiniame Didžiųjų lūžių slėnio pakrašty driekiasi sėklių, čirškančių, prisodrintų sodos ežerų virtinė.
    Šviesiai žali, rausvai ar akinamai balti seklūs sodos ežerai Rytų Afrikoje išsibarstę po Lūžių slėnį kaip sutraukyta apyrankė. Kai kurie spindi pusiaujo saulėje - soda vandens pakraščiuose sudžiuvusi į kietą plutą. Kiti, pavyzdžiui, Bogorijos ežeras, kunkuliuoja ir garuoja nuo karšto vandens šaltinių palei kranto liniją.
    Vyraujančią šviesiai žalią ir rusvą spalvą sodos ežerams suteikia mikroskopiniai augalai ir gyvūnai, tarpstantys tame vandenyje, ežero spalva keičiasi pagal jų kiekio svyravimus ir vietines sąlygas. Ežeruose nesuskaičiuojama galybė dumblių, o mažyčių juos ėdančių gyvūnų, tokių kaip sūriam vandeny gyvenančios krevetės, tiek daug, kad vanduo tiesiog kunkuliuoja. Išdžiūvusi, sausas vietas plėvele aptraukusi soda daro ežerą baltą. Ši soda, daugiausia natrio karbonatas (skalbiamoji soda), išplaunama iš aplinkinės sodos prisodrintos dirvos, ją papildo vietinių ugnikalnių išmetama soda. Vandenyje esančios sodos kiekis ežeruose skiriasi. Magadžio ir Natrono ežerai yra nesvetiname pietiniame slėnio pakrašty, iš jų vanduo neišteka, todėl jie gyliausi ir karščiausi, sodos koncentracija juose didžiausia.
    Masajai
    Data: 2007-12-30, Paskelbė: Asta, Žiūrėtas: 4211, Komentarų: 3,
    Masajai Afrikoje lieka vis mažiau genčių, kurioms pavyko išsaugoti savo kultūrą, saviraiską ir pirmykštį gyvenimo būdą. Viena iš tokių genčių yra masajai. Masajai tai karių ir klajoklių gentis, kurios gyvenama teritorija yra Kenija ir Tanzanija. Dauguma masajų – apie 100 000 gyvena Tanzanijos ir Kenijos pasienio rajonuose, aplink Ol Doinyo Lengai kalną. Šis kalnas masajų mitologijoj užima ypatingq vietą. Jame, pasak legendos, gyvena Ngai, kuris laikomas Mėnulio deivės vyru ir visos būties kūreju.
    Masajai laikomi gražiausia Rytu Afrikos aborigenų tarpe gentimi. Aukšti, raumeningi, išraiškingais veidais, masajai yra įsitikinę, kad yra dievų mylimiausi, todėl į kitus Afrikos gyventojus žvelgia iš aukšto. Galima būtų pasakyti, kad masajai yra spalvingiausia rytų Afrikos gentis. Jie lengvai juda iš vienos vietos į kitą, iš vienos šalies į kitą, nekreipdami dėmesio į muitinės taisykles ar valstybines sienas. Laikui bėgant ši gentis, skirtingai nuo kitų, sugebėjo išsaugoti senovės papročius ir nuo senovės susikloščiusį gyvenimo budą.
    Didžioji migracija
    Data: 2007-12-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1313, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Didžioji migracija Nors kai kurie dryžuotieji gnu (Connochaetes taurinus) lieka savo gyvenamajame plote, dauguma jų susiburia į didžiules bandas ir leidžiasi į kelių šimtų kilometrų kasmetinę kelionę, ieškodami sezoninių gamyklų. Jų kelią gali pakeisti neįprasti lietūs, skatinantis žolės augimą kur nors kitur... Rytų afrikos dryžuotojo gnu migracija dar kitaip žinoma, kaip `Didžioji Migracija` (`The Great Migration`) kuri vyksta Kenijos Masai Mara Nacionalinio rezarvato ir Tanzanijos Serengeti nacionalinio parko vietovėse ir tai vienas iš žymiausių laukinės gyvunijos spektaklių žemėje. Tūkstančiai gnu ir kartu su jais zebrai migruoja per Serengeti ir Masai Mara, persekiojami plėšrių laukinių gyvūnų: liūtų, hienų ir gepardų, nepraleidžiančių galimybės pagauti kitą užkandį. Aiškus gnu kasmetinės migracijos metas priklauso nuo lietaus. Tai yra labai nenuspėjamas ir spontaniškas gamtos įvykis, kurio vieta yra Serengetis tarp sausio – kovo vidurio. Gnu migracija link Vakaru prasideda Serengeti gegužės – birzelio menesiais. Geriausias laikas pamatyti migraciją yra paprastai tarp birželio ir rugpjūčio menesių, kai gnu susirenka ir ruošiasi kirsti Grumeti upę. Jei esate Masai Maroje, galite tikėtis, jog gnu gali pradeti migruoti ir liepą , bet paprastai jie atvyksta tarp rugpjūčio ir rugsėjo mėnesių ir išlieka Masai Mara’oj tarp spalio ir lapkričio menesių. Tarp lapkricio galo ir sausio gnu palaipsniui pradeda savo migraciją iš Masai Maros atgal į Serengetį.