Rytų Afrikos sodos ežerai - Afrika - Afrika - Įdomios vietos - wildlife
  • Rytų Afrikos sodos ežerai
    Data: 2008-05-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1760, Komentarų: 4, Vieta žemėlapyje
    Rytų Afrikos sodos ežerai Pietiniame Didžiųjų lūžių slėnio pakrašty driekiasi sėklių, čirškančių, prisodrintų sodos ežerų virtinė.
    Šviesiai žali, rausvai ar akinamai balti seklūs sodos ežerai Rytų Afrikoje išsibarstę po Lūžių slėnį kaip sutraukyta apyrankė. Kai kurie spindi pusiaujo saulėje - soda vandens pakraščiuose sudžiuvusi į kietą plutą. Kiti, pavyzdžiui, Bogorijos ežeras, kunkuliuoja ir garuoja nuo karšto vandens šaltinių palei kranto liniją.
    Vyraujančią šviesiai žalią ir rusvą spalvą sodos ežerams suteikia mikroskopiniai augalai ir gyvūnai, tarpstantys tame vandenyje, ežero spalva keičiasi pagal jų kiekio svyravimus ir vietines sąlygas. Ežeruose nesuskaičiuojama galybė dumblių, o mažyčių juos ėdančių gyvūnų, tokių kaip sūriam vandeny gyvenančios krevetės, tiek daug, kad vanduo tiesiog kunkuliuoja. Išdžiūvusi, sausas vietas plėvele aptraukusi soda daro ežerą baltą. Ši soda, daugiausia natrio karbonatas (skalbiamoji soda), išplaunama iš aplinkinės sodos prisodrintos dirvos, ją papildo vietinių ugnikalnių išmetama soda. Vandenyje esančios sodos kiekis ežeruose skiriasi. Magadžio ir Natrono ežerai yra nesvetiname pietiniame slėnio pakrašty, iš jų vanduo neišteka, todėl jie gyliausi ir karščiausi, sodos koncentracija juose didžiausia.
    Magadžio ežeras tyvuliuoja atokioje pusdykumėje, diena temperatūra čia pakyla iki 38oC, jo vanduo prisodrintas sodos. Natronas, dažniausiai spindintis rožine spalva, yra kiek silpnesnės koncentracijos, tačiau didesnis – 64 km ilgio ir 16 km pločio. Karštis išgarina iš ežerų daug vandens, negu jie gauna iš kritulių (jų iškrinta vos 400 mm per metus). Ežerų krantus juosia deginančios sodos nuosėdos; vidurdienį jos gali įkaiti iki 65oC.
    Kitų ežerų, pavyzdžiui, Bogorijos, Nakuru ir Elmenteitos, vanduo švelnesnis, jie tinkamesni faunai ir florai – svarbiausiai dėl upių nuotėkų, palaikančių vandens apykaitą ir ribojančių sodos kiekį. Tačiau ir jie garuodami traukiasi. XX a. 6-ame dešimtmetyje Elmenteita ir Nakuru vos neišnyko, pripildę orą gerklę deginančių dulkių.
    Mokslininkai mano, kad požeminių versmių vanduo, verždamasis per sodos sluoksnius Lūžių slėnio dugne, papildo ežerų sodos kiekį. Magadyje soda komerciniais tikslais išgaunama nuo XX a. pradžios, ir jos atsargos nemažėja. Karštuosius šaltinius ir garuojančius geizerius kaitina vulkaninės uolos. Bogorijoje plikinantis vanduo liejasi liejasi ant žolės keldamas pavojų lankytojams. Natrone ir Magadyje karšti šaltiniai yra vienintelis palyginti gėlas vanduo; jame gyvena nykštukinių tiliapijų – vietinių žuvų, prisitaikiusiu gyventi karštame vandenyje – rūšys. Po lietaus, kai soda ištirpsta, žuvys sparčiai plinta ir dauginasi. Seklumose jų susirenka milijonai, jų judėjimas net sukelia bangavimą.
    XX a. 6-ame dešimtmetyje Leslie Brownas, anglų gamtininkas, buvęs vyriausias žemės ūkio inspektorius Kenijos reikalams, nekeliavo prie Natrono ežero, kad išsiaiškintų, ar čia gali veistis flamingai. Norėdamas prieiti arčiau, kad galėtu stebėti paukščius, jis turėjo pėsčiomis nueiti daugiau kaip 10 km. Išėjęs iš stovyklos auštant, jis nukeliavo iki ežero pakraščio ir ėmė pėdinti sodos pluta. Iš pradžių gruntas buvo kietas, tačiau po kurio laiko paviršius sulig kiekvienų žingsniu ėmė irtis. Jis ėmė klimpti į minkštą, bjauraus kvapo dumblą. Eiti darėsi vis sunkiau, kiekvienas žingsnis reikalavo varginančių pastangų. Ir štai vėl bėda – nuo sodos dulkių surūgo geriamasis jo vanduo brezentiniame maišelyje.
    Nors Brownas buvo tvirtai sudėtas ir patyręs laukinių paukščių Škotijoje tyrinėtojas, dabar jis taip lėtai stūmėsi į priekį, kad net galvojo grįžti. Intensyvus karštis, dehidratacija ir išsekimas grįžtant vos jo nepribaigė. Kai pasiekė tvirtą paviršių, nusiavęs batus jis pamatė, kad jie pilni sodos kristalų, o kojos visos pūslėtos, atvirame ore jos dar ir pajuodavo. Vargais negalais pasiekęs stovyklą, Brownas susmuko ir tris dienas pusiau be sąmonės išgulėjo ligoninėje. Prireikė dar šešių savaičių, kad jis atsigautų po kelių kojų odos persodinimų.

    Flamingų mėgstama vieta

    Nors šie ežerai priešiški žmogui ir daugumai laukinių gyvūnų, čia gyvena apie 3 milijonus mažųjų ir apie 50 000 didžiųjų flamingų, mintančių vandens gyvūnija, joje esantys pigmentai suteikia paukščių plunksnoms rožinį atspalvį. Flamingai susiburia tame ežere, kuriame daugiausia maisto. Paprastai šie paukščiai veisiasi atokesniuose ežeruose, pavyzdžiui, Natrone, ten sodos plėvele aptraukti krantai sulaiko tokius plėšikus kaip šakalai.
    Flamingai minta dumbliais arba vabzdžių lervomis: nulenkę galvas, jie filtruoja vandenį ir dumblą pro snapą, laikydami jį posnapiu į viršų kaip samtį. Maisto dažniausiai ieško naktį, kai nurimsta vėjas. Dieną, kai vėjelio raibuliavimas vanduo užlieja snapus, flamingai susiburia glaudžiau, atitverdami ramų vandens plotą, kur gali ieškotis maisto.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Afrika
    Komentarai:
    gal galėtumėte pasakyti iš kur galėciau šį filmą atsisiusti?
    Data: 2009-06-05, Parašė: greta
    vienas is geriausiu filmu apie gamta, tiesa kiek liudnokas :(
    Data: 2009-03-25, Parašė: fimeil
    maciau ir as filma nuostabu!
    Data: 2009-03-22, Parašė: lelija
    As maciau filma apie flamingus. Man labai patiko. Vaizdai ispudingi.
    Data: 2009-03-15, Parašė: :]
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*