Viktorijos krioklys - Afrika - Afrika - Įdomios vietos - wildlife
  • Viktorijos krioklys
    Data: 2008-06-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2049, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Viktorijos krioklys Griaudėjantys dūmai – didžiausia pasaulyje krintančio vandens marška pranyksta riaumojančiame baltame debesyje.
    Artinantis iš šiaurės, apie Viktorijos krioklį praneša į Afrikos dangų kylantys dūmų debesis ir didingas garsus griausmas. Vietinė gentis krioklį pavadino Mosi-oa-Tunya – Griaudėjantys dūmai.
    Iki 500 m aukščio iškylantys miglos kamuoliai, matomi iš beveik 40 km nuotolio, įspėja apie nuostabią šios neatsagios upės katastrofą: artėdama jos link, didžioji Zambezės upė ramiai plukdo savo vandenis – tik viena kita salelė skaido mieguistą jos tėkmę.
    Aplinkiniam kraštovaizdyje – Zambijos ir Zimbabvės pasienyje vilnijančiose pievose su medžių guogeliais ir iškilmingame upės judėjime – jokių artėjančių dramos ženklų. Taiki vidurupyje 1,6 km pločio Zambezė staiga puola per uolas žemyn ir visiškai pakeičia savo charakterį. Uolų suskaldyta nuo kranto iki kranto vandens masė krinta ilgomis juostomis, kurios kunkuliuodamos ir pašėlusiai riaumodamos kaskadomis ritasi į siaurą akmeningą stačiasienę bedugnę, sumažinančią upės plotį iki 60 m.
    Tai iš tikrųjų nuostabus reginys. Nors vandens tūris pagal sezoną keičiasi, užėjus liūtims, patvinusi upė gali per 1,6 km pločio uolų kraštą lieti net 540 000 tonų (550 mln. litrų) vandens per minutę – tai plačiausia krintančio vandens juosta.
    Pavojingoje vietoje, ant uolos iškyšos priešingoje gilaus tarpeklio pusėję, vandens griūtis sukelia tokį smarkų aukštyn kylantį oro srautą, kad su nuostabiausiais dulksnos kamuoliais gali pakelti lankytojų nosines į padangę.
    Saulės spinduliai, lūždami ore skriejančiose vandens lašuose, sukuria nuostabių vaivorykščių. Kūpsančios uolos ir salos dalija didįjį krintančio vandens srautą į tris pagrindines dalis; dėl šio šviesos reiškinio kilęs vienos iš jų pavadinimas – Vaivorykštės krioklys (kitos dvi dalys – Pagrindinis krioklys ir Rytinis krioklys). O giedrią mėnesienos naktį rūko skraistė sukuria nepaprastą mėnulio vaivorykštę.
    Priešais krioklį besidriekiančios uolos apaugusios vešliu mišku, žaliuojančiu ištisus metus, nepaisančiu sausringojo laikotarpio, išblukinančio aplinkines pievas. Šis miškas, vadinamas drėgna atogrąžų giria, žaliuoja puoselėdamas drėgno mikroklimato, kurį sukuria nuo kaskados kylantys purslai.
    Didingas reginys tęsiasi pasroviui, kur vandens masė krinta į siaurą tarpeklį ir visa nežabota puikybe srūva į kunkuliuojantį tvenkinį, vadinamą Verdančiu Katilu. Toliau upė daugiau negu 40 km tęsia kelionę smarkiai vingiuojančiu tarpekliu.

    Šventoji vieta

    Nedaug Žemėje tokių pagarbią baimę keliančių vietų. Kokolai, kadaise gyvenę aukščiau krioklio ir pavadinę jį Griaudėjančiais dūmais, taip bijojo to srauto, kad niekada nesiartindavo prie jo. Kaimyninė tongų gentis krioklį laikė šventu, o vaivorykštes – Dievo apraiška. Ties Rytiniu slenksčiu jie atlikdavo religines apeigas, aukodavo juodus jaučius.
    Davidas Livingstone`as, škotų gydytojas misionierius, 1855 m. pirmasis iš europiečių išvydęs tą krioklį, pavadino jį savo valdovės karalienės Viktorijos vardu. Šis įžymusis tyrinėtojas keliavo 2700 km ilgio Zambeze kaip arterija, kuri, jo manymu, galinti atlikti „Dievo kelio“ vaidmenį atveriantį atveriant Centrinę Afriką. Plaukdamas baidare žemyn upe, lapkričio 16 d. jis priplaukė krioklį, nors garų stulpus pamatė gerokai ankščiau. Jis išlipo į mažą salelę prie slenksčio krašto ir pastebėjo, kad visa vandens masė, regis, pranyksta. Livingstone`as rašė: „Atrodė, vanduo tiesiog dingsta žemėje, o priešingas plyšio, kuriame jis išnyksta, kraštas buvo tik už 24 m“.
    Toliau jis pasakojo: „Negalėjau to suprasti, kol baimingai prišliaužęs prie krašto nežvilgtelėjau į didžiulį plyšį nuo kranto iki kranto ir nepamačiau, kad tūkstančio jardų pločio srautas šoka šimtą pėdų žemyn, o paskui staiga suspaudžiamas į penkiolikos ar dvidešimties jardų erdvę. Visas krioklys paprasčiausiai yra trūkis, susidaręs kietoje bazalto uolienoje nuo kairiojo iki dešiniojo kranto ir nuo kairiojo kranto nusidriekiantis kalvota vietove trisdešimt ar keturiasdešimt mylių“. Vėliau jis paaiškino nepakankamai įvertinęs tuos matmenis. Livingstone`o nuomone, šis krioklys – „nuostabiausias iš Afrikoje matytų reginių“. Jis rašė: „...nematai nieko, tik tirštą baltą debesį... sniego baltumo vandens paklodė atrodė panaši į begalę mažyčių kometų, skriejančių viena kryptimi ir paliekančių už savo branduolio putų spindulius“.
    Kitą dieną Livingstone`as grįžo į salelę, iš kurios pirmą kartą apžvelgė kaskadą (dabar vadinamą Kazeruka arba Livingstono sala), ir pasodino persiko bei abrikoso kauliukų ir keletą kavos pupelių. Be to, medyje išraižė datą ir savo inicialus (sakoma, jog tai buvo baobabas). Vėliau jis prisipažino, kad tai – vienintelis atvejis, kai jis Afrikoje pasidavęs tokiai puikybei.
    Per antrą kelionę prie krioklio 1860 m. rugpjūtį tyrinėtojas apytikriai apskaičiavo to plyšio gylį. Matavimas buvo atliktas leidžiant virvę su kelių kulkų pasvaru ir pririšta medvilninio audinio skiaute. „Vienas mūsų gulėjo iškišęs galvą iš už stačios uolos briaunos ir stebėjo besileidžiančią skiautę, kol, talkininkams išvyniojus 310 pėdų virvės, pasvaras atsirėmė į nuolaidų iškišulį, turbūt per 50 pėdų nuo apačios tyvuliuojančio vandens, o tikrasis dugnas, matyt, buvo dar giliau. Baltoji skiautė dabar atrodė kronos monetos dydžio“.
    Tuomet jis apskaičiavo bendrą gylį – maždaug 180 m, t.y. apytikriai dvigubai didesnis už Niagaros krioklio.

    Kaip susidarė Viktorijos krioklys

    Dabar apie krioklių susidarymo procesą žinoma daugiau negu Livingstone`o laikais. Centrinis Zambijos plokščiakalnis – tai didžiulis 300 m storio klodas bazaltinės lavos, vulkano išlietos prieš 200 mln. metų, daug ankščiau prieš susiformuojant Zambezei. Išsilydžiusioms uolienoms auštant, jos kietėjo ir skeldėjo, susidarė įtrūkių tinklas. Šiuos įtrūkius užpildė minkštesnės medžiagos sudarydamos daugmaž lygų sluoksnį.
    Tačiau maždaug prieš pusę milijono metų, kai plokščiakalniu pradėjo tekėti Zambezė, ji susidūrė su vienu iš tų įtrūkių. Vanduo ėmė plauti minkštą užpildą grauždama griovį. Upė tvindė jį griausmingai plakdamasi ir keldama purslų debesis, kol pradėjo veržtis per žemesnįjį plyšio kraštą ir toliau – į siaurą tarpeklį. Taip atsirado pirmasis krioklys.
    Tačiau procesas tuo nesibaigė. Nepaliaujama tėkmė per vandenkričio briauną silpniausioje vietoje pradėjo griauti uolos kraštą. Triukšmingi vandens srautai vis labiau graužė sprūdį ardydami upės dugną prieš srovę – taip formuodami naują siaurą tarpeklį, nusidriekiantį įžambiai pirminiam tarpekliui.
    Taip nuožulniai besitraukdama upė rado kitą įtrūkį iš rytų į vakarus ir išplovė minkštą jo užpildą. Per įtrūkių tinklą braudamasi prieš srovę, upė sukūrė zigzaginių tarpeklių virtinę, išsidėsčiusią pasroviui nuo krioklių.

    Aštuoni kriokliai

    Šiandiena pasroviui galima pamatyti septynis tokius tarpeklius: kiekvienas jų yra jau išnykusio vandenkričio pėdsakas. Aštuntasis tarpeklis – dabartinio Viktorijos krioklio, tačiau ir šis pamažėl irsta. Erozija šių tarpeklių kelyje vyksta apie 1,6 km per 10 000 metų tempu. Galimas daiktas, kad devintoji besitraukiančio krioklio vieta bus vakariniame krašte esantis Velnio slenkstis.
    Nuo tada, kai Livingstone`as išpjaustė prie krioklio savo inicialus, daug kas pasikeitė. Naujakuriai europiečiai už 11 km į šiaurės rytus nuo krioklio įkūrė Livingstono miestą (dabartinė Maramba). Dabar tai didokas turizmo centras, turintis 72 000 gyventojų ir muziejų, skirtą garsiojo škotų tyrinėtojo gyvenimui ir kelionėms.
    Šalia krioklio pastatyta Livingstone`o statula, o ties Verdančiu katilu tarpeklis perdengtas tiltu, kuris 1905 m. pastatytas geležinkeliui, nutiestam iš Bulavajo. 1938 m. žemupio link buvo pastatyta elektrinė, o vėliau, 1969 m., - Peilio ašmenų pėsčiųjų tiltas. Jis jungia pagrindinį žemyną su stulbinančiu kyšuliu, suteikdamas turistams galimybę gėrėtis nuostabiais reginiais.
    Sausasis laikotarpis, trunkantis nuo rugpjūčio iki gruodžio, leidžia stebėti klasikinę Viktorijos krioklio panoramą nuo kranto iki kranto, tačiau vandens lygis tuomet gali būti labai žemas. Potvynių sezonas (kovą – gegužę) – tai tikros dramos metas. Tada Zambezė pritvinsta siautėjančių vandenų ir pasiekia nežabotos galios tūrį, 15 kartų didesnį nei sausuoju laikotarpiu.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Afrika , Zimbabvė , Zambija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*