Botsvana: Okavango delta
Kalahario dykuma
Afrika: Alžyras , Botsvana , Čadas , Džibutis , Egiptas , Etiopija , Kamerūnas , Kenija , Kongo Demokratinė Respublika , Madagaskaras , Malavis , Malis , Marokas , Mozambikas , Namibija , Nigeris , Pietų Afrikos Respublika , Ruanda , Senegalas , Tanzanija , Tunisas , Uganda , Zambija , Zimbabvė Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Kalahario dykuma
Data: 2008-06-01, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1420, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Saulės išdeginti smėlio, druskos ir sausos žolės tyrlaukiai – vienos nuostabiausių pasaulio tautų namai.
Tuoj pat už pilkų žvyringų Pietų Afrikos plynaukščių šiaurės vakaruose lyguma ima švelniai žemėti atskleisdama vieną iš begalinių gamtos šedevrų: senovinę abrikoso spalvos smėlio jūrą, rodos, vilnijančią amžinai.
Tai Kalaharis – milžiniška lyguma Afrikos plynaukštėje. Tai ilgiausias pasaulyje smėlynų ruožas, kurio nekerta akmenų ar žvyro intarpai kaip Sacharoje.
Fantastiškai nuostabus savo begalybe, priešistorinėmis nuotaikomis ir kultūra, Kalaharis apima beveik visą Botsvaną, nusidriekia vakarų link į Namibiją, o šiaurėje įsiterpia į Angolą, Zambiją ir Zimbabvę.
Vietiniai gyventojai jį vadina Kgalagadi (tyrlaukiu) – tai toks didžiulis, toks nesuvokiamas, toks senas kraštas, kuris iki šiol turi neatskleistų paslapčių net apie civilizacijas, gyvavusias prieš 500 000 metų. Jo smėlynuose gyvena ir medžioja seniausia pasaulio tauta – bušmėnai, arba sanai: jų gyvenimo būdas iš esmės nesikeičia 25 000 metų. Nepaprastas prisitaikymas prie svilinančio karščio, vandens trūkumo ir valgio stokos leido jiems išgyventi ten, kur kiti neišvengiamai pražūtų.
Nors mūsų dienomis Kalahario dykumoje gyvena tik keli tūkstančiai bušmėnų, jų protėviai visame krašte paliko piešinių ant atvirų uolų ir urvuose.
Tolimoje Kalahario šiaurėje, ant Tsodilo uolų ir urvuose, maždaug 200 vietų, randama ne mažiau kaip 2750 meno kūrinių. Temos įvairios: nuo paprastų geometrinių kompozicijų iki gyvūnų ir žmonių grupių.
Daugelis sanų gyveno Kalahario pietuose, kur keturios senosios sausos upės – Malopas, Kurumanas, Nosobas ir Avobas – nuvinguriuoja į smėlio kapus nepasiekusios Oranžinės upės. Šiais tuščiais vandentiekiais vanduo teka tik itin stiprių liūčių metais.
Aplink šias vaiduokliškas upių vagas Gamta suformavo banguotas kopas, kurias smiltelėse esantis geležies oksidas nudažo vario ir raudona spalvomis. Šioje alpioje aplinkoje gyvena suriktos ir kiti urviniai žvėreliai, bet jie išlenda iš uolų tik susirasti maisto. Jie visada turi saugotis plėšrūnų, pavyzdžiui, erelių, sklandančių danguje, ar kobrų, tūnančių smėlyje. Oriksai, karvinės antilopės, dukerai ir kitos mažos antilopės rankioja ilgas žoles tarp kanopų, kur vidurvasarį temperatūra dažnai būna aukštesnė nei 50^oC.
Kalaharis – vienas nuostabiausių pasaulio paminklų: čia viešpatauja ugnis, vėjas, vanduo ir smėlis. Maždaug prieš 65 mln. metų Žemę supurtė stiprūs traukuliai, ir į centrinę Pietų Afrikos dalį išsiliejo vulkaninės lavos srautai. Šios banguojančios lavos upės, vietomis iki 8 km gylio, sudarė aukštus kalvagūbrius ir gilius upių slėnius.
Paskui per 50 milijonų metų vėjai ir lietūs pamažu išlygino tą grublėtą gamtovaizdį nudilinę kalnus ir pripildę slėnius molio bei žvirgždo. Galų gale kraštą nuklojo iš pajūrio gausiai nešamas smėlis – susidarė lygi daugiaspalvė šiuolaikinės Pietų Afrikos dydžio lyguma.
Kalahario sausringumą sukelia šaltoji Bengelos srovė, atitekanti prie vakarinės Pietų Afrikos pakrantės iš Antarktidos. Ledinis jūros vanduo atvėsina vyraujančius vėjus, neleisdamas jiems sugerti pakankamai drėgmės, kad atneštų žemynui lietaus. Sausuoju sezonu, rugpjūti ir rugsėjį, Kalaharyje beveik nelieka paviršinio vandens, todėl vyksta atkakli kova dėl išlikimo. Centrinėje ir pietinėje Kalahario dalyje gyvenantys sanai išgauna vandens kasdami duobes upių vagų dugne ir laikydami jį stručio kiaušinio lukštuose. Kai šie požeminiai šaltiniai išdžiūsta, sanai ištraukia vandenį iš sumedžiotų antilopių skrandžių. Dar vienas vandens šaltinis – moliūgai Tsamma: jų suvalgoma iki 3 kg per dieną. Užėjus retai liūčiai, sanai per nendrelę siurbia vandenį iš medžių drevių ir akmenų idubų.

Didieji žygiai

Nepaisydami sausrų, Kalaharyje gyvena milžiniška ir įvairi gyvūnų šeima: vien didesnių už šakalą žinduolių lygumomis ir pievomis bastosi ne mažiau kaip 46 rūšys.
Mažiau nei prieš šimtmetį šokliųjų gazelių kaimenės, kurios susiburdavo nuo 50 000 iki kelių milijonų gyvūnų, migruodavo per Kalaharį. Viena banda 20 kilometru frontu nusitęsdavo per 200 kilometrų niokodama ūkininkų žemes, trypdama kelyje gyvūnus ir žmones.
Ir šiandien didelės šokliųjų gazelių bandos keliauja sausomis Avobo ir Nosobo upių vagomis keldamos į dangų sūkuriuojančius auksaspalvių dulkių debesis. Ant šių upių krantų, pasislėpę už kupranugarinių dygliažolių, pulkai liūtų tinginiauja laukdami nakties, kad galėtų pradėti medžioklę.
Oriksas, tvirto sudėjimo antilopė, turi natūralų kondicionierių, kuris reguliuoja jos kūno temperatūrą, todėl ji gali ištverti visai negerdama vandens.
Per deginantį dienos karštį smarkiai įkvėpiamas ir iškvėpiamas oras greitai sklinda smulkių kraujagyslių tinklu vėsindamas kraujo tėkmę į smegenis. Tačiau tuo pat metu leidžiama pakilti kūno temperatūrai – vadinasi, neskatinamas prakaitavimas ir taip išsaugomas vanduo. Daugiau straipsnių: Afrika , Botsvana Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: