Botsvana: Okavango delta
Kalahario dykuma
Afrika: Alžyras , Botsvana , Čadas , Džibutis , Egiptas , Etiopija , Kamerūnas , Kenija , Kongo Demokratinė Respublika , Madagaskaras , Malavis , Malis , Marokas , Mozambikas , Namibija , Nigeris , Pietų Afrikos Respublika , Ruanda , Senegalas , Tanzanija , Tunisas , Uganda , Zambija , Zimbabvė Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Okavango delta
Data: 2008-06-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 792, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Didžiausia pasaulyje žemyno delta plečiasi ir traukiasi kovo potvynių ritmu.
Perdžiūvusios Pietų Afrikos vidury driekiasi oazė, kuri kartą per metus išsiplečia iki Velso dydžio ir atgaivina aplinkinės dykumos gyvenimą.
Tai – Okavango delta. Daugybė vandentakių, pelkių, salų ir smaragdinių nendrių guotų sudaro didžiausią žemyno deltą pasaulyje.
Iš paukščio skrydžio toji delta Botsvanos šiaurėje atrodo kaip milžiniška ranka, kurios pirštai išskėsti per šiaurinius Kalahario smėlynus. Dėl per daugelį amžių potvynių suneštų milijonų tonų nuosėdų geologai ją vadina „aliuvine vėduokle“.
Tos rankos „riešas“ yra 80 km ilgio ir 16 km pločio salpa, vadinama Kaistuvo rankena. Tai magistralė, per kurią į deltą kasmet įteka daugiau nei 10 milijardų tonų vandens.
„Pirštai“ – tai keturi dideli kanalai kreivojantys į pietus geltono smėlio, druskos klodų ir dygių krūmokšnių tyrlaukiais. Ten po 260 km kelionės kaitriausioje saulėkaitoje, išgarinančioje iki 95 procentų vandens, kanalai susitraukia ir galiausiai išnyksta Kalahario smėlynuose.
Šios ypatingos deltos gyvenimo pulsas plaka Okavango upės, kuri išteka Angolos aukštumose kaip galinga Kubango upė, ritmu.

Potvyniai skelbiantys gyvenimo atgijimą

Kovą patvinęs Kubangas, lėkdamas per slenksčius ir krioklius, srūva pietinės Angolos sienos link. Tada, vadinamas Okavangu, ties Botsvanos riba patenka į Kalahario dykumą.
Nukreipiamas dviejų kalvagūbrių, esančių 15 km atstumu vienas nuo kito, Okavangas įsilieja į Kaistuvo rankeną. Nuolydis čia ne žymus, ir upė vingiuoja per žalią nendriškų papirusų jūrą, pro ne didelių namelių papirosiniais stogais kaimelį.
Ties Serongos kaimu upė savo vandenų lobį išlieja į pagrindinių vagų labirintą, tos vagos sudaro plačią vėduoklės pavidalo papirusais apaugusių vandentiekių, pelkynų ir smėlio salų deltą.
Pakilęs vandens lygis paveikia visą deltą: palengva prisipildo vagų raizginys, paskui vanduo pradeda srūti į aplinkinę salpą. Prasiveržusios pro papirusų ir nendrių užtvaras, srovės plūsta į aplinkines pievas, apgobia palmėm apaugusias salas ir virsta mėlyna spindinčių balų mozaika.
Smarkių liūčių metais deltos „pirštai“ išsiplečia užliedami per 22 000 kv.km Kalahario ir visiškai sausus smėlio tyrus paversdami mirguliuojančio vandens oaze.
Slinkdamas dulkėtomis salpomis, vanduo iš naujo pripildo užsistovėjusias balas ir išsklaido tūkstančius gyvūnų, sausesniais mėnesiais naudojusių jas kaip girdyklas.
Okavango deltos vandentakiai ir salos tampa rojumi neįtikėtinai augalų ir gyvūnų įvairovei. Čia vandens gyvūnai suartėja su Kalahario dykumos gyvūnais.
Deltoje gyvena daugiau nei 400 rūšių paukščių – tai vienintelė žinoma vieta pasaulyje, kur veisiasi melsvai pilki garniai. Aukštuose medžiuose šalia vandens kelių tupį tylūs ir išdidūs ereliai žuvininkai, laukdami išdavikiško raibuliavimo lygiame vandens paviršiuje, - sulaukę progos, jie sminga žemyn ištiesia nagus, kad pačiuptų vieną iš daugiau kaip 65 deltoje randamų žuvų rūšių.
Ramiais vandenimis siuva tigražuvė aštriais kaip skustuvas dantimis, o paviršiuje plūduriuojantys vandens lelijų lapai tarnauja kaip brastos žakanoms ir varlėms.
Ant papirusų pakloto mažytis krokodilas pravirais nasrais šildosi saulėkaitoje nepaisydamas periskopinių šalia mirkstančio hipopotamo akių ir nekantraus niurzgėjimo.
Ant Okavango leidžiantis sutemoms, iš salų per vandenis atsirita tyrlaukių garsai: nyki vienišos hienos dejonė, paslaptingas liūtės riaumojimas, pratisi sitatungų šūksniai, o vabzdiški apuokėlio prrp... prrr... prrp susilieja su dusliu vandens pliuškenimu.
Tolumoje aidi šiurpus ir grėsmingas bajų gentainių ir bušmėnų būgnų ritmas. Šios vietovės bušmėnai, dar vadinami banokais, deltoje gyveno šimtmečius prieš 1750 metais atsikraustant bajų genčiai. Laukinius gyvūnus jie medžiodavo spąstais: iškasę gilią duobę, prismaigstydavo ją nusmailintų baslių ir uždengdavo lapais bei žolėmis.
Bajai – vandens medžiotojai, plaukiojantys lengvais luotais, vadinamais mekorais. Jie ir atkeliavo į Okavangą mekorais. Per Zambezės bei Čobo upes ir Selidos slenkstį jie atsiyrė pasistumdami kartimis.

Hipopotamų medžioklė

Bajų vyrai medžiodavo hipopotamus iš savo mekorų naudodami prie virvių pritvirtintus paprastus harpūnus. Tyliai įplaukę į hipopotamų grupę, medžiotojai smeigdavo kokį gyvūną harpūnu, o tas – sužeistas ir įniršęs – tampydavo juos vandentakiais, kol jiems pavykdavo prisiartinti prie jo ir pribaigti ietimis. Dažnai hipopotamas apversdavo kokį mekorą ir užpuldavo žmones.
Dabar mekorai naudojami kaip deltos taksi. Kai kurios šeimos užsiima jų gamyba. Kiekvienas laivelis išpjaunamas ir ištašomas iš vieno medžio.
Kita deltos gentis – hambukušu – žuvauja piltuvo formos nendrinėmis pintinėmis: jie išrikiuoja jas vieną greta kitos skersai upės srovės. Moterys išsirikiavusios brenda priešais srovę pintinių link varydamos į jas žuvis. Būta atvejų, kad tykojantis krokodilas pačiumpa neapdairę moterį ir nusitempia ją į olą, įsirengtą vos aukščiau vandens lygio.
Kiekvieną pavasarį pelkė pradeda sparčiai sekti – tai ženklas ropliams, amfibijoms ir žuvims skubiai migruoti iš salpų atgal į gilesnius vandens takus. Kai kurie balų vėžliai ir rupūžės įsirausia į džiūstantį pelkės dugną pasirengę ištūnoti požeminėje tyloje, kol balandį vėl prasidės potvynis.
Tačiau daugelį mažesnių gyvūnų įveikia garavimo sparta: šimtai žuvų, vandeninių vėžlių ir varlių lieka kankintis apytuštėse balose.
Ši kritiška vandens gyvūnų būklė paskatina didelio masto žudynes. Didžiuliai garnių (taip pat ir baltųjų), gandrų ir ibių pulkai atskrenda papuotauti į bėdą patekusioms aukomis. Pabėgėlių pilni vandentakiai tampa daugybės vandeninių mėsėdžių, pavyzdžiui, naguotųjų ūdrų ir afrikinių benagių ūdrų, medžioklės plotais.
Nepaprastas deltos gyvenimo ciklas niekada nenutrūksta – jį palaiko pirmykštė dykumų gamta, neturinti lygių pasaulyje. Švedų tyrinėtojui Charlesui Anderssonui, pirmajam europiečiui, išvydusiam deltą 1853 m., ji pasirodė „neapsakomo grožio“. Nesuskaičiuojamai daugybei kitų, keliavusių po jo, tai tebuvus viena nuostabiausių Afrikos vietovių. Daugiau straipsnių: Afrika , Botsvana Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: