Cindži (tsingy) kraštas - Madagaskaras - Afrika - Įdomios vietos - wildlife
  • Cindži (tsingy) kraštas
    Data: 2008-05-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1492, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Cindži (tsingy) kraštas Įsivaizduokite miniatiūrinį unikalų pasaulį ant kalkakmenio uolų daugiau negu 180 m aukštyje.
    Pasaulį aštrių kaip skustuvas iki 30 m aukščio uolų smailių, kur tvirčiausi batai per kelias minutes suplėšomi į skutus, ir vienas ne atsargus žingsnis gali nudirti kojos odą ar perpjauti arteriją. Pasaulį, kur giliai požeminiuose urvuose gyvena krokodilai, kur iš medžių kaip baikščios dvasios spokso plačiašakiai lemūrai, kur mažytės bitės užpuola nirčiai geliančiu spiečiumi, jei sutraiškomos nors vienas lizdo narys.
    Tai Ankaranos plynaukštė šiauriniame Madagaskaro pakrašty – galbūt keisčiausia šios nepaprastos salos sritis. Madagaskaras nutolęs nuo rytinės Afrikos pakrantės 600 km. Ši 1600 km ilgio (šiaurės – pietų kryptimi) ir 600 000 kv.km ploto sala yra ketvirta pagal dydį pasaulyje po Grenlandijos, Naujosios Gvinėjos ir Borneo. Dėl rausvo dirvožemio ji vadinama Didžiąja raudonąja sala ir turi savitą augaliją bei gyvūniją; tačiau dabar ta dirva dėl žmonių sukeltos erozijos bauginamai sparčiai išplaunama į jūrą.
    Unikali salos ekosistema pradėjo formuotis maždaug prieš 120 mln. metų, kai pradėjo skirtis žemynai. Pirminio Gondvanos superkontinento žemėlapyje Madagaskaras įsiterpęs tarp pietinio Indijos krašto ir šiaurinio Antarktidos pajūrio.
    Milžiniškų roplių eroje dinozaurai dar galėjo ateiti iš Afrikos sausa žeme, dar milijonus metų po skilimo pradžios augalai bei gyvūnai galėjo per plyšį patekti į Madagaskarą. Tačiau maždaug prieš 40 mln. metų plyšys pasidarė per didelis, ir šis evoliucijos eismas baigėsi, o apytikriai 500 m. po Kr. pasirodė pirmieji žmonės, jie atplaukė valtimis ne iš kaimyninės Rytų Afrikos, o iš Indonezijos.

    Smailios uolos, urvai ir povandeninės upės

    Ankaranos plynaukštė – karstinio tipo kalkakmenio kraštovaizdis. Tūkstantmečiai smarkių liūčių su audromis, vidutiniškai po 1800 mm per metus, išsklaidė uolienas, kurių viršutinė dalis minkšta ir kalkinga, o pagrindas kristališkas. Lietūs nutašė smailes, smailius bokštelius ir keteras ir nušlifavo iki vaflio plonumo. Kalkakmenį išraižė gilūs, miškais apaugę kanjonai, kuriuose veša baobabai, figmedžiai ir palmės. Medžiai sudaro žalią 25 m aukščio priedanga. Daugiau kaip 720 km į pietus šis gamtovaizdis kartojasi Bemarahos nacionaliniame draustinyje Vakarų Madagaskare.
    Sunkdamasis pro Ankaranos uolienas, lietaus vanduo išgraužė gylius urvus, o kalkių nuosėdos suformavo juose įspūdingus stalagmitus ir stalaktitus. Kalkakmenio plyšių prarytos tėkmės vėl pasirodo kaip požeminės upės, tekančios kanalais ir urvais; pavyzdžiui, platus Andrafiabo grotas, kurio kanalų iki šiol ištirta tik 11 km. Kai kurių didesnių urvų lubos įgriuvusios, o jų dugną okupavo augalai ir gyvūnai, čia matome izoliuotus neliesto miško židinius.
    Bauginančios uolos plynaukštės centre vietinių vadinamos cindži (tsingy), pagal garsą, kurį stuktelėjus skleidžia – panašų į įskilusio varpo skambesį. Malagasiai (Madagaskaro tauta) sako, kad cindži nėra lygios žemės net pėdai pastatyti. Drąsūs gamtininkai kartais įsibrauna į uolų smailių labirinto pakraščius, tačiau, beviltiškai pasiklydę, būna priversti kapanotis atgal. Nedaugelis drąsuolių, kurie mėgino prasiskverbti, sako, kad geriausia cindži apžiūrinėti iš lėktuvo iš saugaus atstumo.
    Didžiajai Madagaskaro faunos ir floros daliai gresia nuolatinis žmonių poreikis užimti daugiau žemės, tačiau Ankaranos plynaukštė ir Bemarahos draustinis panašus į tvirtovę – čia iki šiol nepaliesti gyvena reti gyvūnai. Kelios lemūrų rūšys – būdingiausi vietiniai žinduoliai – gyvena medžiuose, augančiuose plyšiuose ir duobėse tarp aštrių kaip ašmenys uolų.
    Lemūrai yra žemesnieji primatai, tolimi beždžionių ir žmonių giminaičiai. Kai kurie, pavyzdžiui, mažytis ir retas Koherelio lemūras, pats vienas medžioja naktį; kiti, kaip antai didesnioji sifaka, klajoja didelėmis grupėmis ir maitinasi dienos šviesoje šokinėdami nuo šakos ant šakos ir įsitverdami į jas stebėtinai žmogiškomis plaštakomis.
    Iš kitų Ankaranoje gyvenančių žinduolių išsiskiria žiedauodegiai mungai ir keista, į katę panaši banaloka – didžiausia Madagaskaro plėšrūnė, vaizdžiai apibūdinant kaip „kalnų liūto sudėjimo per kelius sutrumpintomis kojomis“. Ji daugiausiai minta sifakomis.
    Požeminėse Ankaranos upėse sausuoju sezonu, nuo gegužės iki spalio, prieglobstį randa vieninteliai žemėje urvuose gyvenantys krokodilai. Jų pasitaiko net apie 6 m ilgio, tokie gali sugriebti ir suryti net žmogų.
    Tų, kurie drįsta apsilankyti urvuose, laimei, krokodilai suaktyvėja tik pasišildę saulėje, o požeminių upių vandens temperatūra gana žema (žemesnė kaip 26oC), tad jie dažniausiai būna mieguisti.
    Mažesni už krokodilus, bet daug pavojingesni yra kietaodžiai unguriai, gyvenantys požeminėse upėse. Kalbama, kad šie mažiausiai 1,2 m ilgio agresyvūs ir baisiais dantimis ginkluoti gyviai net neprovokuojami užpuola plaukikus arba pripučiamas valtis.
    Nors skurdi ir ne svetinga Ankaranos ir Bemarahos draustinių gamta iki šiol išsaugojo savo gyvūniją, to negalima pasakyti apie likusią krašto dalį. Rūšių lobynui, neturinčiam lygių pasaulyje, gresia pavojus. Iš žinduolių niekur kitur nėra tikrųjų lemūrų, ir dauguma iš 235 žinomų Madagaskaro roplių gyvena tik čia.
    Panaši ir paukščių įvairovė. Madagaskare yra per 250 paukščių rūšių, daugiau kaip 100 – specifinis šios salos reiškinys. Jų skaičių daugiausia paveikė drėgnos atogrąžų girios kirtimas; tačiau papildomas veiksnys – pramoginis paukščių šaudymas, užsienio turistų pramoga. Kas gali atsitikti bet kuriai paukščių rūšiai, parodo liūdna neskraidančio gigantinio epiornio – didžiausio žinomo pasaulyje paukščio, pusantro karto didesnio už strutį – likimas. 450 kg sveriantis ir šešiskart už stručio didesnius kiaušinius dedantys paukščiai galų gale buvo visiškai iššaudyti.
    Gresia pavojus ir chameleonams, pusė pasaulyje žinomų jų rūšių kilusi iš Madagaskaro. Nors jie visiškai nekenksmingi, malagasiai jų bijo, tikėdami, kad juose apsigyvena ramybės neduodančios žmonių sielos, o į visas puses besikraipančios akys leidžia jiems viena akimi stebėti praeitį, o kita – ateitį.
    Vis dėlto yra vilties ženklų. Skatinami projektai, kaip saugoti nykstančias rūšis, - pavyzdžiui, ornitologai tyrinėja nykstančias erelių žuvininkų ir gyvatėdžių populiacijas. Per kelias mylias į šiaurę nuo Ankaranos, Ambro kalno nacionaliniame parke, ūkininkai skatinami pasinaudoti savo žemės derlingumu ir sodinti vietinius medžius, užuot dėl medžio anglių kirtus drėgnąjį mišką, skatinama įsirengti veiksmingus drėkinimo tinklus. Remiamas ir žaliasis turizmas, kad tokios unikalios vietovės kaip Ankaranos plynaukštė per amžius išliktų retų augalų ir gyvūnų lobynas.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Afrika , Madagaskaras
    Komentarai:
    pasaka grazu
    Data: 2009-03-24, Parašė: dryzuota
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*