Ruvenzoris - Uganda - Afrika - Įdomios vietos - wildlife
  • Ruvenzoris
    Data: 2008-04-02, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 764, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Ruvenzoris Ruvenzorio kalnynas Rytų Afrikoje, dar vadinamas Mėnulio kalnais, pridengtas šydu. Savo viršūnių grožybę jis slepia už beveik nuolatinės debesų skraistės, iš tik pasisukusiems vėjams praplėšus miglos uždangą atsiskleidžia snieguotų viršūnių didybė.
    Tyrinėtojas Henry Mortonas Stanley - jis surado dr. Livingstone`ą - 1888 m. pasiekė europiečių dar neužfiksuotą kalnų masyvą. Jis rašė, kad 300 dienų per metus viršūnes slepia kybantys debesys, tačiau, kai jie prasiskiria, atsiveria stulbinantys vaizdai. "Viršūnė po viršūnės brovėsi iš už juodų kaip naktis debesų, - rašė jis, - kol paskutinė snieg užklotu kalnų virtinė, neaprėpiama ir nuostabi... patraukė visų akis ir prikaustė dėmesį".
    Rwenzori reiškia "lietaus sukėlėjas", ir kaip tik Stanley pritaikė tą bantų pavadinimą šiems žvilgantiems snieguotiems kalnams, stūksantiems vos 48 km nuo pusiaujo. Uolingas jų masyvas driekiasi apie 96 km išilgai Ugandos ir Kongo Demokratinės Respublikos sienos. Masyvo vidury dangų raižo aukšti kalnagūbriai, kurių slėniais slenka ledynai. Mergerita, viena iš Stenlio kalno viršūnių, yra 5110 m aukščio.
    Italas Luigi di Savoia, Abrucų grafas, 1906 metais pirmasis tuos kalnus pamatavo, nubraižė žemėlapyje ir nufotografavo. Tačiau miglotos žinios apie juos sieke senovės laikus. Daugiau kaip prieš 2000 metų graikų geografai kalbėjo apie paslaptingus kalnus, kurių sniegynai ir versmės maitina Nilo ištakas. Aristotelis IV a. pr. Kr. minėjo Centrinėje Afrikoje stūksantį „sidabrinį kalną“, o Ptolemajas pavadino juos Mėnulio kalnais. Dabar manoma, jog Ptolemajo minėti kalnai ir yra Ruvenzoris.

    Žėrinčios uolos

    Rūkams sklaidantis, rodosi, kad viršūnės keistai spindi, ir tai ne vien sniegas. Žėri pačios uolos, nes jų pamatinį granitą dengia žėručio skalūnas – blizganti, stambiagrūdė uoliena, transformuota galingo žemės judėjimo karščio ir slėgio. Ruvenzoris susidarė ne dėl vulkaninių procesų kaip Kilimandžaras ir Kenijos kalnai. Čia mažiau nei prieš 10 milijonų metų milžiniškas žemės luitas buvo išsviestas į dangų, o paskui jis pakrypo. Geologiniu požiūriu tai – neilgas laikotarpis. Šis santykinis jaunumas ir lemia dantytą šio kalnyno profilį.
    Turbūt nuostabiausias Ruvenzorio reginys – keista augmenyje, kuriant šiurpinantį ir neįtikėtiną kalno šlaitų gamtovaizdį.
    Orai toje mizanscenoje vaidina vieną svarbiausių vaidmenų. Ruvenzorio debesys, nusileisdami maždaug iki 2700 m, sukuria nepaprastai drėgną klimatą, o šlapiausią mėnesį, lapkritį, iškrinta net 500 mm kritulių.
    Nuolatinės miglos sukuria sąlygas, skatinančias vešlų augimą. Tvaikaus grybų kvapo, purių samanų ir be paliavos lašančio vandens aplinkoje augalai tarpsta iki neįtikėtinų dydžių. Nuostabiai atrodo lobelijos. Tokios rūšys kaip Lobellia wollastonii ir L. bequaertii, giminingos gerai žinomoms darželio lobelijoms, išauga triskart aukštesnės už žmogų ir leidžia smailias kaip jukos atžalas. Žilės užauga iki telefono stulpo aukščio, šilinio viržio atmainos išstypsta iki 12 m.
    Šie gamtos stebuklai daugiausia auga aukščiau medžių linijos – ir kaip tik tai, kad nėra medžių, padeda žoliniams augalams užaugti fenomenalių dydžių. Kitas veiksnys – rūgšti humusinga dirva, kurioje net sliekai užauga bemaž rankos ilgumo.
    Nenuostabu, kad šioje savitoje pusiau pasakų šalyje klesti prietarai. Vietiniai banandai nuo seno tiki, kad šiuose kalnuose gyvena dvasios, nuridenančios akmenis ant tų, kurie išdrįsta įžengti į jų teritoriją. Neseniai vienam gamtininkui nukirtus milžinišką lobelijos lapą, visi nešikai atsisakė jį nešti bijodami mirti. Be to, vietinės genties žmonės nė už ką neliestų reto chameleono (Chameleo johnstoni), vieno keisčiausių miško čiabuvių. Šio grėsmingai atrodančio roplio su trim ragais kaktoje vengiama kaip blogo ženklo.
    Yra ir daugiau keistų gyvūnų. Paukščiai žemyn lenktais snapais siurbia nektarą iš didžiulių lobelijų. Juodosios ir baltosios abisininės gverecos gyvena aukštai medžiuose, minta lapais ir retai nusileidžia ant žemės, o leopardai šmižinėja po mišką beveik iki sniego linijos. Keisčiausias gyvūnas – medinis damanas. Jis panašus į triušį, o kvykia kaip jūrų kiaulytė, tačiau nesiejamas nei su vienu, nei su kitu. Jo kojos su nagais. Galima sakyti, damanas giminingesnis drambliui. Tikrieji drambliai irgi lankosi Ruvenzoryje, tačiau tik prieškalnėse. Jie drimbina per tankius nendrių ir papirusų sąžalynus žemumos pelkėse bei balose tartum sargybiniai, patruliuojantys šios paslaptingos kalnų karalystės pasienį.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Afrika , Uganda
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*