Australija: Lamingtono nacionalinis parkas
Pirštuota dykuma
Hamerslio tarpekliai
Hiljero ežeras
Bangl Banglo kalnai
Gos Blafas
Ayerso uola
Olgos
Kakadu nacionalinis parkas
Simpsono dykuma
Eyre`o ežeras
Port Kempbelas
Fraserio sala
Didysis Barjerinis rifas
Duonriekis
Volameno krioklys
Ballo piramidė
Sidnio burės
Australija: Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Australija: Lamingtono nacionalinis parkas
Data: 2009-01-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1420, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Maždaug už 75 kilometrų į pietus nuo Kvynslando sostinės Brisbano, Makfersono kalnagūbryje, yra labai graži vieta su unikalia flora ir fauna. 1915 metais čia buvo įkurtas nacionalinis parkas, pavadintas tuometinio Kvynslando gubernatoriaus lordo Lamingtono vardu. Tokiam sprendimui didelę įtaką turėjo Roberto Kolinzo, Australijos keliautojo, veikla: 1878 metais jis buvo nuvykęs į Jeloustouną, pirmą pasaulio nacionalinį parką. Įkvėptas originalaus sumanymo saugoti gamtą, vėlesniais metais R. Kolinzas dėjo milžiniškas pastangas, kad Makfersono kalnagūbriui irgi taip pasisektų. Kadangi vienas nacionalinio parko tikslų - suteikti galimybę juo grožėtis žmonėms, po kelerių metų R. Kolinzui pavyko pasiekti, kad per visą plynaukštę būtų nutiestas kelias į stebyklą ir kad pirmieji lankytojai galėtų apžiūrėti nuostabų kraštovaizdį. Šiandien Lamingtone takų ilgis - per 160 kilometrų, jie pritaikyti visiems, net neįgaliesiems, o miško skliautu galima grožėtis nuo virvinių kabamųjų tiltų. Pirštuota dykuma
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1286, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Tūkstančiai kalkakmenio bokštelių tyliai buriuojasi pietvakarinėje Australijos dalyje, primenančioje Amerikos Peintedo dykumą.
Tik vėjas dūsaudamas ir aimanuodamas trikdo nykią Pirštuotos (Pinnacles) dykumos tylą. Vargu ar mokslinės fantastikos kūrėjas, ieškodamas scenovaizdžio, priverčiančio kūną eiti pagaugais, rastų geresnę vietą nei šis keistas žemės lopinėlis netoli pietvakarinės Australijos pakrantės. Šioje dykumoje apstu tokiam scenovaizdžiui būtinų elementų - atšiaurus uolų miškas, nusidriekęs plote, kuriame beveik nėra augmenijos; jokių žmogaus veiklos pėdsakų, tik šviesiai geltonas, vėjo kedenamas smėlis.
Nuo Pirštuotos dykumos - vienos iš mažiausiai lankomų gamtinių Australijos įžymybių - iki artimiausio miesto – Servanteso - dvi valandos kelio. Į šią dykumą galima atkakti tik itin galingomis transporto priemonėmis, nes įprastinėms automobilių padangoms klinčių atodangos pernelyg negailestingos. Hamerslio tarpekliai
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 698, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Įspūdingi siauri tarpekliai su dantytomis sienomis giliai išvagojo dykumos pakraščiu Vakarų Australijoje nusidriekusius kalnus.
Grėsmingi stačiašlaičiai tarpekliai raiko skurdžias Hamerslio kalną Vakarų Australijoje kalvas ir plynaukštes. Trys efektingiausi - siaurus plyšius primenantys Henkoko, Džofrio ir Vyno tarpekliai. Visi šie tarpekliai įsilieja į tokį pat siaurą Raudonąjį tarpeklį.
Tarpekliai prieš akis atsiveria netikėtai. Nežymūs sezoniniai upeliai staiga neria žemyn į gilius, bent 90 m gylio, plyšius, įrėmintus kone stačiomis uolų sienomis. Taip tarpeklių dugne susiformuoja švarūs ir gaivūs vandens telkiniai.
Kai kuriose vietose tarpekliai yra tokie siauri, kad, žvelgiant iš apačios, matyti tik tamsių uolų tunelis. Siauriausioje vietoje Vyno tarpeklis yra vos 1 m pločio. Ne mažiau įspūdingas savo siaurumu ir Okserio kyšulys. Šis žemės lopinėlis skiria Vyno ir Henkoko tarpeklius, o jų sienos - statūs skardžiai. 6 km ilgio Džofrio tarpeklis priešais vertikalią sieną daro lanką, taip suformuodamas gamtinį amfiteatrą - vietą kriokliui, atsirandančiam po stiprių liūčių. Hiljero ežeras
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1455, Komentarų: 3, Vieta žemėlapyje Žmogaus beveik nepaliestoje saloje tyvuliuoja legendomis apipintas paslaptingas rausvas ežeras.
Iš viršaus rausvas blizgantis Hiljero ežero paviršius panašus į glajų ant pailgo pyragaičio. Šis ežeras miškingam Midlo salos kampeliui suteikia netikėtų atspalvių. Midlo sala yra viena iš daugiau nei 100 nedidelių salų, sudarančią Rešeršo salyną palei pietinę Vakarų Australijos pakrantę.
Negilų sūrų ežerą, kuris yra maždaug 600 m pločio, regis, labiau derėtų priskirti Jonuko ir Grytutės pasauliui, o ne audrų čaižomai vietovei. Baltu druskos kaspinu apjuostą ir sodriai žalios spalvos eukaliptų bei popiermedžių girios apsuptą ežerą nuo vandenyno skiria tik siaura baltą smėlio kopų juosta.
1950 metais rausvą ežero spalvą tyrinėjo mokslininką grupelė, kuri tikėjosi sūriame ežero vandenyje rasti jūros dumblių Dunaliella salina. Labai sūriame vandenyje šie dumbliai išskiria raudonos spalvos pigmentą, rausva spalva nudažantį kitus Australijos ežerus, kaip antai žemyne netoli Esperanso tyvuliuojantį ežerą. Vis dėlto iš Hiljero ežero paimto vandens mėginiuose nebuvo rasta jokių dumblių pėdsakų, tad ežero spalva ir toliau lieka mįslė. Bangl Banglo kalnai
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 650, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Aukštų kalnų pynė Vakarų Australijoje – vienas iš trapiausių kalnų grandinių pasaulyje.
Palytėti besileidžiančios saulės spinduliį, Bangl Banglo kalnų bokštai ir kanjonai primena pasakų šalį, kuri švyti, tarsi būtų apšviesta iš vidaus. Nuostabūs tigriškai dryžuoti kupolai visa savo siurrealistiška didybe puikuojasi virš Ordo upės Vakarų Australijoje lygumų – tai stebuklingas kraštovaizdis, panašus į povandeninį pasaulį.
Šios dryžuotų uolą sienos ir išsipūtę fantastiniai kupolai kūpso tokioje atokioje vietovėje, kad iki 1980 metų juos buvo aplankęs vos vienas kitas keliautojas. Mūsų dienomis dauguma žmonių grožisi šiais kalnais iš paukščio skrydžio.
Nusidriekęs bekraščiame, retai gyvenamame Kimberlio regione, kalnų masyvas užima 450 kv. km. Didžiąją metų dalį čia beprotiškai karšta - temperatūra pavėsyje siekia net 40 °C. Ilgu sausuoju žiemos laikotarpiu beveik nebūna lietaus ir upės susitraukia į nusekusias vandens daubas. Tačiau drėgnuoju metų laiku (lapkritis-kovas) visas masyvas sužaliuoja. Kriokliai šniokščia žėruojančių vandens duburių kaskadomis. Nuo Indijos vandenyno atūžę ciklonai sukelia tokias liūtis, kad upės išsilieja iš krantų ir keliu į Bangl Banglo kalnus keliauti nebeįmanoma. Gos Blafas
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 700, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Paslaptingas krateris, apjuostas stačių pilkų uolų žiedu, - tai milžiniška žaizda, kuria paliko į Žemę nukritusi kometa.
Tuo metu, kai dinozaurai ramiai sau ganėsi aukštoje Australijos žolėje, netikėtai iš dangaus atskriejo didžiulis ugnies kamuolys, jo smūgio jėga buvo šimtus tūkstančių kartą didesnė nei atominės bombos, 1945 metais numestos ant Japonijos miesto Hirosimos. Palengva nuo žemės pakilo milžiniškas grybo formos dulkių ir nuolaužų debesis, ilgiems mėnesiams paslėpęs saulę ir užtemdęs Pietų pusrutulio dangų.
Štai kaip atsirado Gos Blafas - didelis uolų žiedu apjuostas krateris, kurį išmušė prieš 130 milijonų metų nukritusi kometa. Atsitrenkęs į Žemę, šis 600 m skersmens sušalusio anglies dvideginio, ledo ir dulkių kamuolys virto liepsnojančiu laužu. Kometa į gruntą įsmigo vos 800 m, tačiau išsprogdino dirvą apie 400 kv. km spinduliu, nusiųsdama seismines bangas per visą Žemės rutulį ir tėkšdama į orą milžiniškus žemių bei akmenų ratilus. Ayerso uola
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1229, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Masyvi raudono smiltainio uola didingai stūkso pačioje Australijos širdyje plytinčioje smėlio dykumoje.
Vėjo pustomas smėlis nušlifavo Ayerso uolos kupolą - dabar jis primena dramblį, įstrigusį plokščiose ir sausringose Šiaurės teritorijos lygumose, beveik pačiame Australijos centre. Aborigenams ši ilgaamžė raudonoji uola visad buvo šventa, mistinė vieta. Šiandien uola yra tapusi visos tautos simboliu.
Saulei riedant dangaus skliautu, Ayerso uola žėri nuolat kintančiomis spalvomis. Brėkštant aušrai, uolą apšviečia oranžinė saulėtekio pašvaistė. Ankstyvo ryto šešėliai suteikia jai tamsų rūdžių atspalvį. Aplankykite uolą vidurdienį ir pamatysite ją žėrinčią kaip gintaras. Saulėlydis paverčia Ayerso uolą įspūdinga tamsiai raudona mase, primenančia milžinišką įkaitusią žariją. Olgos
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 686, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Keisčiausi pasaulyje kalnai – tai Australijos dykumoje žaižaruojanti raudonų akmenų virtinė.
Nuo karščio mirguliuojančiame ore bekraštėse Australijos Šiaurės lygumose dunksantys Olgų kupstai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tarsi miražas. Iš žemės kyšantys 36 akmeniniai kupolai susibūrę į ratą. Tyrinėtojas Brnestas Gilesas, išvydęs šiuos kupolus 1872 metais, palygino juos su "milžiniškomis rausvomis viena prie kitos prigludusiomis šieno stirtomis".
Iš tolo sunku nustatyti aukščiausio kupolo Olgos kalno – aukštį. Iš tiesų jis 550 m aukščio, taigi beveik du kartus aukštesnis už Eifelio bokštą ir yra aukščiausias Uluru nacionalinio parko taškas. Daugelis kitų akmenų, pavyzdžiui, Ayerso uola, stūksanti 32 km į rytus, yra perpus mažesnė.
Kūgius skiria siauri tarpekliai ir gilūs plyšiai, saulės spinduliai į juos prasiskverbia sunkiai, čia grėsmingai stūgauja vėjas. Siauras tarpeklis Olgų centre vadinamas Vėjų slėniu – tai raudonų sienų įrėminta žalia oazė, joje tarp geltonų spygliuotų ašuočių prieglobstį randa akacijos, mėtų krūmeliai ir saulutės. Šen bei ten baltuoja baltažievių eukaliptų kamienai. Kakadu nacionalinis parkas
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2689, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Šiaurės Australijoje sūriose atogrąžų upėse tūno krokodilai, o stačiose uolose išpuoštos senoviniais piešiniais.
Pačioje Australijos šiaurėje, regione, kurį australai vadina Top Endu, driekiasi beribiai įvairiaspalviai tyrai. Kakadu nacionalinis parkas du kartus didesnis už Korsikos salą. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir atskirų parko plotų, ir viso parko kraštovaizdis. Liūčių sezono įkarštyje, nuo gruodžio pradžios, pliaupia stiprios liūtys, užtvindančios dideles teritorijas. Sausuoju metų laiku, nuo gegužės iki spalio, lietaus beveik nebūna.
Arnhemlendo plynaukštės kraštą ženklina status raižytas šlaitas, rytiniu ir pietiniu nacionalinio parko pakraščiu vingiuojantis daugiau nei 500 km. Europietis tyrinėtojas Ludwigas Leichhardtas pasiekė šią plynaukštę 1845 metais po įspūdingos 16 mėnesių trukusios kelionės sausuma, prasidėjusios rytinėje pakrantėje netoli Brisbano. Tyrinėtojas susidūrė su „įvairiausių formų ir fantastiškiausių pavidalų smiltainio masyvais", kuriuose „augalai klastingai slėpė jų plyšius ir gilias daubas, uždengdami bent pusę sunkumų, laukiančių mūsų šioje plynaukštėje". Simpsono dykuma
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 960, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Bauginančios smėlio ir akmenų platybės pačiame Australijos viduryje meta iššūkį bebaimiams keliautojams.
Ryškiai raudono smėlio bangos nuo horizonto iki horizonto raibuliuoja Simpsono dykumoje, plytinčioje sausojoje Australijos širdyje. 1845 metais pirmasis šį kraštą išvydęs europietis Charlesas Sturtas parašė, jog smėlio gūbriai driekiasi lygiagrečiomis linijomis ir „gena vienas kitą tarsi jūros bangos". Saulėtekis ir saulėlydis išryškina kopų simetriją, nes įkypuose spinduliuose raudonos keteros atrodo tarytum dykumos paviršiumi vilnijantys degančių anglių pylimai, o įdubimai tarp jų - tarsi gilios rašalo griovos.
Plotu prilygstanti beveik pusei Italijos, Simpsono dykuma yra pati nesvetingiausia Australijos vieta. Tarp kopų, kurių aukštis apie 20 m, slūgso molio klodai ir plyti aštriabriaunių akmenų lygumos. Ši dykuma – tai sausiausia žemyno vieta, per metus čia iškrinta vos 125 mm kritulių. Ilgus mėnesius šioje išdegintoje žemėje sugeba išgyventi tik suvytę krūmokšniai ir nendrinės žolės. Čia galima sutikti tik driežų ir kengūrinių pelių, nuo dienos kaitros besislepiančių savo urvuose. Reti, tačiau smarkūs lietūs šią dykumą stebuklingai pakeičia. Bemaž per vieną naktį dykumą užkloja žalias kilimas, netrukus pasidabinantis ryškiais purpuriniais karoliais – viliodamos vabzdžius ir paukščius, rausvai violetiniais žiedais pražysta portulakos. Eyre`o ežeras
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 858, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Maždaug kartą per dešimt metų bergždi druskos klodai atgyja ir motina Gamta surengia fantastišką spektaklį.
Nepaisant pavadinimo, vargu ar Eyre`o ežerą iš tiesų būtų galima pavadinti ežeru; greičiau tai du milžiniški seklūs duburiai perdžiūvusioje Centrinės Australijos žemėje. Sukepusia druska padengtas ežero dubuo didžiąją metų dalį būna sausas, o storų, plutele apsitraukusių mineralų apvadas puošia ežero krantus lyg šerkšnas. Aptikęs šį ežerą 1858 metais, tyrinėtojas Peteris Warburtonas matytą reginį pavadino „šiurpiu, savo romumu primenančiu mirtį".
Kur pažvelgsi – aplink išdeginti laukai. Šiaurėje raibuliuoja slenkančios Simpsono dykumos kopos, rytuose ir vakaruose plyti žvilgsniu neaprėpiamos lygumos, nuklotos aštriabriauniais akmenimis – jais net sunku žingsniuoti. Piečiau vingiuoja sūrių ežerų ir sausų druskos telkinių kaspinas. Vanduo – viliojantis vaizdas šioje tuščioje dykynėje, tačiau labai dažnai vandens vizija ties horizontu pasirodo tesantis mažas sūraus vandens telkinys arba 39 °C temperatūros sukurtas miražas. Ir vis dėlto retkarčiais keliautojams pavyksta išvysti mielą didžiulio gėlavandenio ežero vaizdą. Port Kempbelas
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 801, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Vandenyno audros ir potvyniai iš stačių klinčių skardžių pietrytinėje Australijos pakrantėje išskaptavo milžiniškas uolas.
Labai seniai Dvylika Apaštalų – milžiniškos pakrantės uolos, stūksančios jūroje netoli Port Kempbelo pietrytinėje Australijoje – buvo dantytų klintinių uolų dalis. Šios uolos neatsilaikė prieš tūkstančius metų jas plakusią ir palengva ardžiusią negailestingą bangų mūšą. Šiandien atskeltos uolos dunkso vienišos, žymėdamos ankstesnę kranto liniją.
Didžiulės bangos ir toliau skalauja ir ardo uolų skardžius. Įspūdinga 32 km vandenyno pakrantė ypač mėgstama turistų. Vieną 1990 metų sausio vakarą jauna pora stovėjo pačiame Londono Tilto - į vandenyną įsibridusio gamtos sukurto tilto su dviem grakščiomis, jūros išplautomis arkomis - gale. Porelei susiruošus nufotografuoti uolas, stiprus vėjas apačioje sukėlė bangas ir prieš juos esanti arka akimirksniu sutrūko ir nugrimzdo į jūrą. Žmonės liko atkirsti nuo kranto. Policijos sraigtasparniu turistai buvo nugabenti į saugią vietą, tačiau 40 m ilgio Londono Tilto atkarpa, jungianti jį su sausuma, prasmego visiems laikams.
Visoje Port Kempbelo nacionalinio parko pakrantėje iš vandens kyla įvairiausių formų salelės, primenančios pleištus, kupetas, grotas, kaminus ir arkas. Sujungus šias saleles į vieną eilę, išryškėtų ankstesnė kranto linija. Dvylika Apaštalų, Londono Tiltas ir gretimi dariniai – Sargybinio uola, Kepėjo Krosnis bei Griaustinio urvas – tai šios linijos grandys. Fraserio sala
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 649, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Šalia rytinės Australijos pakrantės tyso sala, kurios pagrindas – vien smėlis, o ant jų veša mišrūs miškai.
Fraserio salą, forma primenančią nudėvėtą aulinį žvejo batą ir tysančią netoli Kvinslendo pakrantės, sudaro vien smėlis. Šios 124 km ilgio salos pakrantė - auksinio smėlio paplūdimiai ir kopos, kur ne kur stūkso statūs geltono, raudono ir rudo smėlio skardžiai su gamtos stichijų suformuotais bokštais ir smailėmis.
Tačiau už smėlio paplūdimių ir stačių skardžių prasideda nepaprastai turtinga augmenijos karalystė. 240 m aukščio smėlio kopos patikimai saugo tankią ir turtingą girią. Drėgmę mėgstančios karališkosios palmės ir popiermedžiai auga visada drėgnose žemėse. Kitur žaliuoja kiparisai ir aukšti rutuliniai eukaliptai, araukarijų ir pietinių agatmedžių giraitės, kurių taip ieškojo XIX amžiaus medkirčiai. Didysis Barjerinis rifas
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2041, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kvinslendo pakrantės brangakmenis laikomas didžiausiu statiniu Žemėje, jo statytojai – smulkučiai medūzų giminaičiai.
Šis gamtos brangakmenis, tviskantis net iš Mėnulio matomais žydrais, melsvai violetiniais, ryškiai mėlynais ir skaisčiai baltais atspalviais, yra viena gražiausių mūsą planetos vietų, todėl keista, kad pirmieji Didįjį Barjerinį rifą išvydę europiečiai taip šykštėjo epitetą. Žinoma, dauguma jų buvo jūrininkai, ir jiems rūpėjo ne gamtos grožybės.
1606 metais ispanas Luisas Vaezas de Torresas apiplaukė Kvinslendo kyšulj ir kirto sąsiaurį, dabar vadinamą jo vardu, t. y. Toro sąsiaurį. 1770 metais kapitono Cooko laivas "Endeavour" užstrigo tarp išorinio rifo ir žemyno ir prakiuro, o 1789 metais kapitonas Blighas vos ne vos per rifą skalaujančias dideles bangas išplukdė laivą "Bounty", pilną badaujančių, tačiau nepasiduodančių keliauninkų į ramius užutekio vandenis. Duonriekis
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 730, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Aukštai virš eukaliptų miškų, žaliuojančių Varumbanglo kalnuose, kyšo dantyti uolos ašmenys.
Varumbanglo kalnuose Naujajame Pietų Velse į dangų stiebiasi siauri uolos ašmenys. Šios uolos, taikliai pavadintos Duonriekiu (Breadknife), aukštis – apie 90 m, o jos viršūnės storis - vos 1 m.
Duonriekis – įspūdinga reljefo forma išsiskiria iš kitų uolų, išsibarsčiusių tankiais miškais apaugusiuose Varumbanglo kalnuose. Jų pavadinimas - "kreivieji kalnai" – atspindi formą. Uoliniai bokštai ir smailės iš aukšto žvelgia į aplinkines lygumas, siaurais tarpekliais išvagotus kupolus ir kalvagūbrius. Vienas pirmųjų europiečių tyrinėtojų – Jorkšyre gimęs Johnas Oxley – aprašė juos kaip "stulbinančią kalnų virtinę, kurios mėlynos viršūnės stiepiasi virš horizonto".
Duonriekio užuomazgos – vulkaniniai antsprūdžiai, intensyviausiai vykę prieš 13 – 17 milijonų metų. Lava užpildė Žemės paviršiaus įtrūkimus ir vėsdama suformavo uolose įsitvirtinusias sukietėjusios lavos sienas. Per milijonus metų uolos sudūlėjo, tačiau sukietėjusios lavos sienos pasirodė esą atsparesnės vėjo ir orų poveikiui. Duonriekis – tai viskas, kas liko iš vienos tokių sienų suirus uolai, kurioje ji buvo įsitvirtinusi. Volameno krioklys
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 583, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Netikėtai išniręs iš aukšto kalnų tarpeklio, nedidelis upokšnis iš kvapą gniaužiančio aukščio neria į pirmykštes džiungles.
Nuo drėgmės garuojančio atogrąžų miško širdyje per tankmę kiek nuožulniai vingiuoja Stouni Krykas. Dar nenudžiūvę nuo nakties lietaus palmių lapai vos sutelpa pomiškyje. Pro aukštai viršuje išskleistą lapų baldakimą beveik neprasiskverbia ryto šviesa. Kažkur miške klykauja juodasis kakadu – netrukus vėl prapliupsiančio lietaus pranašas.
Srovei greitėjant, upokšnio tėkmėje pasirodo pirmieji sūkuriai ir verpetai. Vanduo kaskadomis leidžiasi į vingiuotą siaurą tarpeklį, ir tuomet be jokio perspėjimo nuo 278 m aukščio skardžio krinta į apačioje tekančią upę. Štai toks Volameno krioklys – sidabrinė juosta, nerianti žemyn pro ūkanotus raudonojo vyno spalvos, mėlynus ir violetinius ratilus. Ballo piramidė
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 944, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Vienišas uolos pilonas, stūkso pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, - aukščiausia vientisos uolos smailė pasaulyje.
Mažyčio taškelio, kuriuo pažymėta Ballo piramidė, žemėlapyje beveik nematyti. Tačiau tie, kuriems nusišypsojo laimė išvysti šį tiesiai iš jūros kyšantį bokštą, negali patikėti savo akimis. Šis obeliskas toks aukštas, kad, regis, siekia dangų. Nors skersai Ballo piramidė yra tik 400 m pločio, jos aukštis – daugiau nei 550 m. Kitaip tariant, aukščiu ši uola beveik du kartus pranoksta Eifelio bokštą. Gineso rekordų knygoje Ballo piramidė įrašyta kaip aukščiausia smailiaviršūnė uola pasaulyje.
Ballo piramidė nutolusi į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus maždaug 700 km. Lakūnas Francisas Chichesteris, 1931 metais skrisdamas virš Tasmano jūros, apačioje išvydo gigantišką uolą ir apibūdino ją kaip "platų senovinį akmeninį durklą". Ir vis dėlto šio milžiniško Ekskaliburo paslaptys atsiskleidžia ne iš lėktuvo skrydžio, o po vandeniu. Sidnio burės
Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 738, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Sidnio operos teatras – vienas įstabiausių šiuolaikinių pastatų.
Su kuo tik nelygintas Sidnio operos teatras - su burėmis, jūros kriauklėmis, kiaušinio lukštais, pūstais sijonais... Tačiau kad ir ką sakytų šmaikštuoliai, tai vis tiek puikiausias statinys visoje Australijoje. Jo pradžią galima lyginti su ramia, tylia įžanga, tartum skirta išjudint, apšilti, kuri paskui, pamažu eidama vis smarkyn ir garsyn, pagaliau pratrūksta pergalingais džiugiais sąskambiais.
Šeštajame dešimtmetyje buvo susigriebta, kad penktasis žemynas vis dar neturi Operos teatro nei koncertų salės rimtesniems renginiams rengti. Buvo paskelbtas konkursas sumanyti tokį statinį, kuris tiktų trijų milijonų gyventojų miesto reikmėms. 1957 metais konkursą laimėjo danas Jornas Utsonas - jo sumanymas stačiai sužavėjo vertintojus.