Ayerso uola - Australija - Australija - Įdomios vietos - wildlife
  • Ayerso uola
    Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1230, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Ayerso uola Masyvi raudono smiltainio uola didingai stūkso pačioje Australijos širdyje plytinčioje smėlio dykumoje.
    Vėjo pustomas smėlis nušlifavo Ayerso uolos kupolą - dabar jis primena dramblį, įstrigusį plokščiose ir sausringose Šiaurės teritorijos lygumose, beveik pačiame Australijos centre. Aborigenams ši ilgaamžė raudonoji uola visad buvo šventa, mistinė vieta. Šiandien uola yra tapusi visos tautos simboliu.
    Saulei riedant dangaus skliautu, Ayerso uola žėri nuolat kintančiomis spalvomis. Brėkštant aušrai, uolą apšviečia oranžinė saulėtekio pašvaistė. Ankstyvo ryto šešėliai suteikia jai tamsų rūdžių atspalvį. Aplankykite uolą vidurdienį ir pamatysite ją žėrinčią kaip gintaras. Saulėlydis paverčia Ayerso uolą įspūdinga tamsiai raudona mase, primenančia milžinišką įkaitusią žariją.
    Ayerso uola nėra gigantiškas akmuo, kaip galėtų pasirodyti iš pavadinimo. Tai - smiltainio kauburys, susidaręs dėl žemės plutos poslinkių maždaug prieš 500 milijonų metų; didžioji šio kauburio dalis yra nugrimzdusi jų supančių smėlio kopų jūroje. Matyti tik suplokštėjusi 348 m aukščio šio kauburio viršūnė - darinys, žinomas kaip inselberg, kitaip tariant – sala kalnas. Uolos, kurios plotis maždaug 3 km, paviršius išraižytas plonyčiais lygiagrečiais grioveliais. Ties uolos pagrindu, kurio perimetras maždaug 10 km, gausu urvų ir daubų, dėl orų poveikio įgavusių keistas formas. Šiaurės rytinėje pusėje yra atskilusi 150 m aukščio plokštė, vadinama Kengūros Uodega.
    Lyja čia retai, užtat gausiai. Praūžus liūčiai, vandens srautai šniokščia nuo statmenų uolos šlaitų nudažydami juos juodais dryžiais. Uolos įtrūkimuose formuojasi vandens telkiniai, tačiau didžiausias lietaus kiekis nuteka į žemiau plytinčią lygumą paliedamas augalus – pilkšvai melsvus santalmedžius, lipniuosius eukaliptus, dykumų ąžuolus, plokščialapių akaciją giraites ir kuokštines žoles. Adatiški ąžuolų lapai išgarina mažiau vandens, o stora kamštinė žievė apsaugo nuo kaitros. Pietinėje uolos papėdėje didelis Mutitjulu šaltinis (dar vadinamas Megės šaltiniais) išdžiūsta tik sausringiausiais metais. Kiti vandens telkiniai neišsenka keletą savaičių ar net mėnesių, tačiau dauguma prasidėjus kaitrai išgaruoja gana greitai.
    Aborigenai tiki, kad vandens telkiniuose gyvena gyvatės - šių telkinių sergėtojos. Šiame regione pasitaiko ir labai nuodingų karališkų bei Vakarų rudųjų gyvačių, užaugančių beveik 2 m ilgio. Smėlio kopose gyvenančios varlės, driežai, sterbliniai kurmiai ir Australijos kengūrinės pelės – lengvas šių gyvačių grobis. Be to, jais minta ir dingai - laukiniai Australijos šunys, nepamirštantys patikrinti ir stovyklaviečių bei iškylų vietų.
    Šiose apylinkėse retkarčiais galima sutikti raudonųjų kengūrų; o baikščios smulkesnės urvuose gyvenančios kalninės kengūros visą dieną tūno slaptavietėse. Be to, čia būriuojasi apie 150 rūšių paukščiai, tarp jų stambūs besparniai emu, pleištauodegiai ereliai ir medlesiai.
    Anangai – šių vietų Australijos aborigenai – Ayerso uolą vadina Uluru. Ši šventa vieta, apie kurią tūkstančius metų sukosi aborigenų gyvenimas, yra čukurpos dalis. Čukurpa - tai gyvenimo normų rinkinys, kuriame, be kita ko, raginama puoselėti protėvių žemę. Nuo 1985 metų Ayerso uola yra Uluru nacionalinio parko dalis. Šį 1300 kv. km parką valdo ir tvarko anangai. Jiems Uluru - tai vieta, kurioje susikerta protėvių takai, arba iwara. Kiekviena uolos dalis, kiekvienas status skardis, didelis akmuo ir urvas turi šventą reikšmę, o kai kurie urvai, daugiausia prie Mutitjulu ir Kantju tarpeklio, išpuošti aborigenų piešiniais, tapytais ochra, pelenais ir anglimi.

    Turistų susitikimo vieta

    Europiečiai keliautojai Ayerso uolą atrado tik XIX amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje, kai į šią teritoriją įžengė du tyrinėtojai - Ernestas Gilesas ir Williamas C. Gosse`as. Jie pavadino uolą tuometinio Pietų Australijos premjero sero Henry Ayerso vardu.
    Nūnai kasmet šią uolą aplanko daugiau nei 500 tūkstančių žmonių. Už 18 km į šiaurę esančiame Jularos kurorte įsikūręs turistų centras. Žygis aplink uolą trunka apie keturias valandas. Apžiūrėti ją galima ir greičiau – sėdint ant galinės motociklo sėdynės. Trumpesniu pėsčiųjų maršrutu - Liru taku - lydi aborigenų gidai, aiškinantys savo papročius ir supažindinantys su tradiciniu aborigenų maistu, pavyzdžiui, plokščialapių akacijų "obuoliukais" – smulkiais, vapsvų paliekamais gumbeliais. Kopimas į viršūnę užtrunka apie dvi valandas, tačiau aborigenams tai nepriimtina. Kai prognozuojama aukštesnė nei 38 °C temperatūra, kopti draudžiama, nes toks žygis gali būti pavojingas. Uluru parko lankytojus pasitinka labai senas pasveikinimas: "Pukulpa pitjama Ananguku Ngurakutu" (Sveiki atvykę į aborigenų žemę).
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Australija
    Komentarai:
    si grazi uola yra labai raudona istikruju, bet cia ruda, tas nervina todel man bloga nuo sitos uolos :D
    Data: 2011-03-29, Parašė: buitis
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*