Ballo piramidė - Australija - Australija - Įdomios vietos - wildlife
  • Ballo piramidė
    Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 945, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Ballo piramidė Vienišas uolos pilonas, stūkso pietinėje Ramiojo vandenyno dalyje, - aukščiausia vientisos uolos smailė pasaulyje.
    Mažyčio taškelio, kuriuo pažymėta Ballo piramidė, žemėlapyje beveik nematyti. Tačiau tie, kuriems nusišypsojo laimė išvysti šį tiesiai iš jūros kyšantį bokštą, negali patikėti savo akimis. Šis obeliskas toks aukštas, kad, regis, siekia dangų. Nors skersai Ballo piramidė yra tik 400 m pločio, jos aukštis – daugiau nei 550 m. Kitaip tariant, aukščiu ši uola beveik du kartus pranoksta Eifelio bokštą. Gineso rekordų knygoje Ballo piramidė įrašyta kaip aukščiausia smailiaviršūnė uola pasaulyje.
    Ballo piramidė nutolusi į šiaurės rytus nuo Sidnėjaus maždaug 700 km. Lakūnas Francisas Chichesteris, 1931 metais skrisdamas virš Tasmano jūros, apačioje išvydo gigantišką uolą ir apibūdino ją kaip "platų senovinį akmeninį durklą". Ir vis dėlto šio milžiniško Ekskaliburo paslaptys atsiskleidžia ne iš lėktuvo skrydžio, o po vandeniu.
    Po lygiu vandenyno paviršiumi tarp uolinių kolonu ir arkų nardo miriadai ryškiaspalvių žuvų. Jos nardo vulkaninės uolos kaimynystėje, nes Ballo piramidė yra griūvantis, seniai užgesęs ugnikalnis, o jo viršūnė vis dar kyšo virš vandens. Tai vienas iš keliolikos ugnikalnių, užgesusių prieš 7 milijonus metų.
    Nuo to laiko jūra kariauja su įžūliu uolos luitu, kyšančiu iš pat jūros gelmių. Ilgus amžius uolą graužė atkaklios bangos ir gairino vėjas, tad dabar – iš kalno liko vos trys procentai pradinės masės, vandenyno suardytos iki mažų salelių ir atodangų grandinės.

    Ballo atradimas

    Pirmasis žmogus, išvydęs šią uolą, buvo Henry Lidgbirdas Ballas, laivu "Supply" plukdęs naujakurius į Norfolko salą. Laivo kapitonas Henry Ballas pavadino piramidinę uolą savo vardu. Grįždamas atgal jis išmetė inkarą didžiausioje grandinės saloje ir pavadino ją pirmojo Britanijos admiraliteto lordo Howe`o vardu.
    Kai leitenantas Ballas ir jo įgula įžengė į pusmėnulio formos vos 11 km ilgio salą, jie pasijuto tarsi miškingame rojuje, kurio laukinių gyventojų nė kiek neišgąsdino nepažjstamųjų pasirodymas. Vėliau šioje saloje stabtelėdavo ir kiti laivai, o alkani jūreiviai medžiodavo paukščius. Taip buvo visiškai išnaikintos baltosios sultonvištės. 1834 metais Lordo Howe`o saloje apsigyveno žmonės, jie pelnėsi iš prekybos su pro šalį plaukiančiais laivais.
    Su naujakuriais į salą pateko ir žiurkės, atplaukusios į krantą iš skęstančio laivo. Saloje joms buvo apstu maisto: driežai, paukščiai ir vabzdžiai negalėjo apsiginti nuo šių įsibrovėlių. Žiurkės sunaikino penkias paukščių rūšis, o unikalios gekonų, scinkų, gyvalazdžių rūšys atsidūrė ant išnykimo ribos.
    Ballo piramidė, stūkstanti maždaug 20 km atstumu į pietus nuo Lordo Howe`o salos, išliko nepaliesta. Laivai apsuka Ballo piramidę lyg atiduodami pagarbą, o netekę žado keleiviai negali atplėšti nuo jos akių. Tik jūros paukščiams ši pagarba nė motais – jie suka ratus aplink viršūnę ir tupia ant pavojingų atbrailų. Ši vėjo gairinama uola – puikus prieglobstis tūkstančiams paukščių, tarp jų – baltiesiems smigikams, peteliams, žuvėdroms ir raudonauodegiams fajetonams. Jie kasmet čia išperi savo jauniklius.
    Lordo Howe`o salos pakrantėje, kur šiltosios, į pietus judančios atogrąžų srovės susitinka su vėsiomis subantarktinio oro masėmis, yra piečiausias koralų rifas. Visuose rifo kampeliuose ir plyšeliuose, uolų iškyšose ir galerijose raibuliuoja daugiau kaip 400 rūšių atogrąžų ir vėsesnių vandenų žuvų. Lordo Howe`o sala – tai vienintelė pasaulio vieta, kurioje veisiasi keletas unikalių žuvų rūšių, pavyzdžiui, 706 mm ilgio kupragalviai lūpočiai, kurių patinėliai turi ryškų iškilimą kaktoje.
    Du šimtmečius Ballo piramidė sugebėjo priešintis žmonių antpuoliui. Čia nėra įlankų ir paplūdimių, kur galėtų priplaukti laivai. Vienintelė švartavimosi vieta – tai uolos lopinėlis, įsispraudęs tarp stačių, bangų plakamų akmeninių sienų. Daugelį laivų, plukdžiusių į salą tariamus kopėjus, jūra nublokšdavo atgal; kiti, metę iššūkį bangoms ir rykliams, priplaukdavo prie uolos nedidelėmis valtimis. Šiuos drąsuolius, trapioje uoloje ieškančius atramos kojai, staiga užpuldavo paukščiai arba pradėdavo kandžioti 150 mm ilgio šimtakojai.
    Atrodė, kad Ballo piramidei, pakrikštytai Australijos Everestu, lemta likti neįveiktai. Tačiau 1965 metais laimė nusišypsojo Brydenui Allenui ir Johnui Davisui – jie vadovavo australų grupelei, pasiryžusiai pasiekti Ballo piramidės viršūnę. Paskutinėje 60 m atkarpoje uola pasipriešino drąsuoliams: čia uolienos buvo tokios trapios, kad vos palietus nugarmėdavo jūron – dėl daugybės įtrūkimų ir ertmių uola įgavo keistą pavidalą ir tapo pavojinga. Vargais negalais kopėjai užsiropštė ant uolos ir pažvelgė žemyn nuo didingos jos viršūnės.
    Šiuo metu Ballo piramidė įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą kaip saugotinas objektas – ši išdidi smailiaviršūnė uola tikrai to nusipelnė.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Australija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*