Eyre`o ežeras - Australija - Australija - Įdomios vietos - wildlife
  • Eyre`o ežeras
    Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 859, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Eyre`o ežeras Maždaug kartą per dešimt metų bergždi druskos klodai atgyja ir motina Gamta surengia fantastišką spektaklį.
    Nepaisant pavadinimo, vargu ar Eyre`o ežerą iš tiesų būtų galima pavadinti ežeru; greičiau tai du milžiniški seklūs duburiai perdžiūvusioje Centrinės Australijos žemėje. Sukepusia druska padengtas ežero dubuo didžiąją metų dalį būna sausas, o storų, plutele apsitraukusių mineralų apvadas puošia ežero krantus lyg šerkšnas. Aptikęs šį ežerą 1858 metais, tyrinėtojas Peteris Warburtonas matytą reginį pavadino „šiurpiu, savo romumu primenančiu mirtį".
    Kur pažvelgsi – aplink išdeginti laukai. Šiaurėje raibuliuoja slenkančios Simpsono dykumos kopos, rytuose ir vakaruose plyti žvilgsniu neaprėpiamos lygumos, nuklotos aštriabriauniais akmenimis – jais net sunku žingsniuoti. Piečiau vingiuoja sūrių ežerų ir sausų druskos telkinių kaspinas. Vanduo – viliojantis vaizdas šioje tuščioje dykynėje, tačiau labai dažnai vandens vizija ties horizontu pasirodo tesantis mažas sūraus vandens telkinys arba 39 °C temperatūros sukurtas miražas. Ir vis dėlto retkarčiais keliautojams pavyksta išvysti mielą didžiulio gėlavandenio ežero vaizdą.
    Eyre`o ežeras yra žemiausiame Australijos taške - jo dugnas yra 15 m žemiau jūros lygio. Šio ežero baseinas didesnis už Prancūziją, Ispaniją ir Portugaliją kartu sudėjus. Dvi ežero dalys - Šiaurinis Eyre`o ežeras ir kur kas mažesnis Pietinis Eyre`o ežeras - kartu užima apie 9600 kv. km plotą. Šiuos ežerus jungia 15 km ilgio Godjero sąsiauris. Po lietaus nuo tolimų kalnų srūvantis vanduo pripildo išdžiūvusias upių vagas. Daug vandens išgaruoja arba susigeria į smėlį, tačiau jeigu lietūs būna pakankamai stiprūs, dalis vandens galiausiai pasiekia Eyre`o ežerą, esantį už 1000 km pasroviui. Godjero sąsiaurį vanduo atgaivina tik ypač didelių potvynių metais.
    Vandeniui pasiekus Eyre`o ežerą, jis pražysta gyvybe. Tarsi iš niekur išdygsta dailieji Sturto dykumos pelėžirniai. Jie sparčiai pražysta, kad spėtų išbarstyti sėklas, kol dar yra drėgmės. Vanduo atgaivina dumblius ir krevečių kiaušinėlius, ramiai gulėjusius dumble. Netrukus ežeras tampa panašus į sriubą – vandenyje knibždėte knibžda gyvų organizmų. Netrukus pasirodo ir paukščiai – antys, avocetės, kormoranai, kirai. Kad atsidurtų čia, kai kurie iš ją perskrenda net pusę Australijos teritorijos. Paukščiai minta krevetėmis ir žuvimis, atkeliaujančiomis kartu su upių vandeniu. Pelikanai ir australinės didžiakojės vištos įsikuria aplink ežerą triukšmingomis kolonijomis, susuka dešimtis tūkstančių lizdų.
    Vandens srautui nutrūkus, didelėje kaitroje ežeras greitai garuoja ir tampa dar sūresnis. Dabar svarbi kiekviena akimirka. Jaunikliai turi užaugti ir išmokti skraidyti prieš ežerui išdžiūstant. Jeigu maisto ir vandens ima trūkti, paukščiai išskrenda, neapsiplunksnavusius jauniklius palikdami likimo valiai. Gėlavandenės žuvys neturi jokios galimybės išsigelbėti - sūriame vandenyje jos užtrokšta. Galiausiai drėgną ežero dumblą aptraukia kieta druskos pluta ir žemė vėl tampa nesvetingais tyrais, laukiančiais naujo, gyvybę nešančio liūčių sezono.
    Kaitrioje saulėje su kietėjęs dumblas sudaro tvirtą ežero pamatą. Būtent ant kieto Madigano įlankos paviršiaus Šiauriniame Eyre`o ežere Donaldas Campbellas 1964 metais viršijo pasaulio greičio rekordą sausumoje, išvystęs 644 km/val. greitį turbovarikliu varomu „Bluebird" automobiliu.

    Apgaulingas ežeras

    Ankstyvieji atvykėliai iš Europos nuolat kėlė prielaidas apie centrinėje Australijos žemyno dalyje tyvuliuojančius didžiulius ežerus ar netgi jūrą. Daugelis stebėjosi, kur link teka upės, pranykstančios žemyno gilumoje. 4-ame XIX amžiaus dešimtmetyje žemėlapyje jau buvo pažymėta didžioji pakrantės dalis, tačiau dar buvo likę daugybė neišžvalgytų teritorijų krašto gilumoje, jas žinojo tik aborigenai.
    Vos 25-erių Edwardas Eyre`as 1839 metais išvyko iš Adelaidės pasiryžęs tapti pirmuoju europiečiu, kirtusiu šalį iš pietų į šiaurę. Įveikęs Flinderso kalnagūbrį, jis susidūrė su milžiniška, neįveikiama pasagos formos sūrių ežerų juosta ir buvo priverstas grįžti atgal. Po keleto metų Eyre`as dar kartą išsiruošė į kelionę ir pasiekė ežerą, kuris buvo pavadintas jo vardu. Nors ežeras buvo sausas, nepatikimas išdžiūvusio dumblo sluoksnis atbaidė keliautoją nuo tolesnių žygių.
    Kiti tyrinėtojai susidūrė su panašiais išbandymais. Tačiau jie dar ilgai laikėsi tos nuomonės, kad tai – didžiulis gėlo vandens ežeras. Tik 1922 metais, žvalgydamas ežerą iš lėktuvo, Geraldas Halliganas aptiko vandens šiaurinėje jo dalyje. Tačiau kitąmet aplankęs ežerą pėsčiomis, jis išvydo, kad ežere esančio vandens vos pakaktų pasiirstyti valtele.
    Šiandien jau aišku, kad Eyr`o ežeras iš tiesų gali tapti didžiulėmis gėlo vandens platybėmis – tačiau vos kartą per aštuonetą ar dešimt metų. Šis ciklas jau kartojasi apie 20 tūkstančių metų. Smarkūs lietūs dvi vasaras iš eilės – labai retas įvykis šiame regione: pirmųjų metų lietus susigeria į žemę, antraisiais metais žemė sugeria mažiau vandens, jis atiteka į Eyre`o ežerą iš kalnų ir sklidinai jį pripildo.

    Pelikanai prie Eyre`o

    Kodėl Australijos pelikanai peri karščiausioje ir sausiausioje Australijos vietoje? Ir kaip jie sužino, kada ten galima skristi? Atsakymai i šiuos klausimus kol kas yra paslaptis. Tačiau faktas, kad upėms pripildžius Eyre`o ežerą, jo pakrantėse įsikuria didžiulė pelikanų kolonija. Tam, kad čia patektų, šie paukščiai turi įveikti didžiulius atstumus skrisdami virš kaitrios, svilinančios dykumos. Kol užauga jaunikliai, vanduo pelikanams reikalingas apie tris mėnesius.
    Pelikanai krauna lizdus tiesiog smėlyje. Abu tėvai apie tris savaites tupi ant dviejų ar trijų kiaušinių. Ką tik išperėti jaunikliai būna neapsiplunksnavę ir negražūs, bet ištvermingi. Iškilus grėsmei, visi jaunikliai, stumdydamiesi tarsi regbininkų grumtynėse, susiburia į didžiulius „lopšelius". Jų tėvai taip pat nesnaudžia – yra mačiusių, kaip vienas pelikanas nudaigojo įsibrovusią gulbę.
    Abu tėvai lesina jauniklius krevetėmis, buožgalviais ir žuvimis, kuriuos parneša savo milžiniškuose snapuose. Kartais pelikanai gaudo žuvis grupėmis, glaudžiai sustodami ratu ar puslankiu ir į tokius spąstus suvarydami savo grobį.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Australija
    Komentarai:
    visai grazi vieta
    Data: 2009-02-06, Parašė: as
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*