Kakadu nacionalinis parkas - Australija - Australija - Įdomios vietos - wildlife
  • Kakadu nacionalinis parkas
    Data: 2008-08-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2690, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kakadu nacionalinis parkas Šiaurės Australijoje sūriose atogrąžų upėse tūno krokodilai, o stačiose uolose išpuoštos senoviniais piešiniais.
    Pačioje Australijos šiaurėje, regione, kurį australai vadina Top Endu, driekiasi beribiai įvairiaspalviai tyrai. Kakadu nacionalinis parkas du kartus didesnis už Korsikos salą. Keičiantis metų laikams, keičiasi ir atskirų parko plotų, ir viso parko kraštovaizdis. Liūčių sezono įkarštyje, nuo gruodžio pradžios, pliaupia stiprios liūtys, užtvindančios dideles teritorijas. Sausuoju metų laiku, nuo gegužės iki spalio, lietaus beveik nebūna.
    Arnhemlendo plynaukštės kraštą ženklina status raižytas šlaitas, rytiniu ir pietiniu nacionalinio parko pakraščiu vingiuojantis daugiau nei 500 km. Europietis tyrinėtojas Ludwigas Leichhardtas pasiekė šią plynaukštę 1845 metais po įspūdingos 16 mėnesių trukusios kelionės sausuma, prasidėjusios rytinėje pakrantėje netoli Brisbano. Tyrinėtojas susidūrė su „įvairiausių formų ir fantastiškiausių pavidalų smiltainio masyvais", kuriuose „augalai klastingai slėpė jų plyšius ir gilias daubas, uždengdami bent pusę sunkumų, laukiančių mūsų šioje plynaukštėje".
    Į statų skardį – jo aukštis kai kur daugiau nei 460 m - braunasi siauri tarpekliai. Drėgnuoju metų laiku nuo šio skardžio verčiasi kriokliai. Du įspūdingiausi kriokliai: 200 m aukščio Džim Džimas ir taikliai pavadintas Dvynių krioklys (Twin Falls) - dvi vandens kaskados ritasi nuo plynaukštės 100 metrų.
    Stataus šlaito apačioje plyti žemuma su pievom, miškais ir pelkėm, išmarginta ramių užutėkių ir išraižyta upių. L. Leichhardtas buvo pakerėtas reginio, atsiveriančio žvelgiant į vieną pagrindinių Kakadu parko upių – Rytų Aligatorių – grožį: „Mes įžengėme į nuostabiausio grožio slėnį, - rašė jis, - iš vakarų, rytų ir pietų apjuostą stačių kalnų. Jų virtinės ir pavienės uolos netikėtai išdygdavo prieš akis beveik bemiškėje lygumoje, nuklotoje vešliausių žolynų kilimu".
    Kakadu - tai žemė, priklausanti aborigenų gagudjų genčiai, jų kalbos žodžiu ir pavadintas šis nacionalinis parkas. Šios genties protėviai, kilę iš Pietryčių Azijos mažiausiai prieš 40 tūkstančių metų, kilnojosi iš salos į salą, kol galiausiai pasiekė šią teritoriją sausuma iš Naujosios Gvinėjos, mat ledynmečio laikotarpiu vandens lygis jūrose buvo žemesnis.
    Pasak gagudjų, Kakadu tyrlaukius sukūtrė pramotė Varamurungundji – ji išniro iš jūros, sukūrė Žemę ir pradėjo žmonių giminę. Paskui ją sekė kiti kūrėjai, pavyzdžiui, milžiniškas krokodilas Ginga, sukūręs uolų šalį. Kai kurie iš šitų Žemės kūrėjų, atlikę savo dabą, patys tapo kraštovaizdžio dalimi: Gingos vardu pavadinta uolienų atodanga, forma primenanti krokodilo nugarą. Didžioji parko dalis priklauso aborigenams, jie nuomoja savo žemę Nacionalinių parkų ir laukinių gyvūnų apsaugos administracijai.

    Kakadu istorija piešiniuose

    Australija - Kakadu tyrlaukiai Beveik 7000 parko vietų ant uolų buvo rasta apie 18 tūkstančių metų senumo aborigenų piešinių. Jūros lygiui nuolat kylant, piešiniuose pavaizduoti gyvūnai ilgainiui kito.
    Ankstyviausi piešiniai buvo atlikti paskutinio ledynmečio metu, kai jūros lygis buvo žemesnis ir Kakadu tyrlaukiai 300 km driekėsi krašto gilumoje. To meto dailininkai vaizdavo kengūras ir emu, Tasmanijos velnius (šie gyvūnai Šiaurės Australijoje išnyko) ir kitus stambius gyvūnus, neišlikusius iki mūsų laikų. Ledynmečiui pasibaigus, maždaug prieš 6000 metų, jūros lygis pakilo. Stačių Arnhemlendo uolų papėdėje bangavo jūra ir plytėjo estuarijos, todėl dažniausiai buvo piešiamos žuvys, pavyzdžiui, baramundos ir kefalės. Daugelyje piešinių vyrauja „rentgenografinė" technika - juose aiškiai matyti vidiniai organai, pavyzdžiui, stuburas.
    Maždaug prieš tūkstantį metų Kakadu tyrlaukiuose už dambų, skyrusią sausumą nuo jūros, susiformavo gėlavandenės pelkės. Šio laikotarpio menininkai piešdavo ne tik žuvis, bet ir ilgakaklius vėžlius, skeltapėdes žąsis ir moteris, plukdančias pelkėmis plaustus.
    Nūnai Kakadu taip pat verda gyvenimas. Čia auga daugiau nei tūkstantis skirtingų augalų rūšių, tai ir svarbi paukščių susibūrimo vieta. Ko gero, plačiausiai žinomas Kakadu tyrų paukštis yra juodakaklis gandras, laikomas šiaurinės atogrąžų dalies simboliu. Šis gražuolis baltomis ir žaliai juodomis žvilgančiomis plunksnomis dažnas svečias senvaginiuose ežeruose ir gėlavandenėse įlankose, kuriomis mielai dalijasi su daugybe paukščių, tarp jų ir mėlynsparniu kokabu – vienu iš spalvingiausių tulžinių šeimos paukščių.
    Taip pat čia aptinkamos 75 roplių rūšys. Viena iš jų – liūdnai pagarsėję briaunagalviai krokodilai, tūnantys estuarijose ir senvaginiuose ežeruose. 3,7 – 6 m ilgio sūraus vandens mėgėjai garsėja pomėgiu pulti visa, kas prisiartina pernelyg arti, taip pat ir žmones. 7-ame XX amžiaus dešimtmetyje jie atsidūrė ant išnykimo ribos, nes buvo intensyviai medžiojami dėl odos. Dabar šie krokodilai saugomi ir jų skaičius didėja. Parke gyvenantys gėlavandeniai krokodilai nėra tokie agresyvūs, o suaugę būna tik apie 2 m ilgio.
    Dar vienas Kakadu parko roplys - grėsmingos išvaizdos, tačiau nepavojingas apykaklėtasis driežas. Kilus pavojui, jis išskleidžia gerklines klostes aplink kaklą ir tampa panašus į mažą dinozaurą. Gagudjai tiki, kad tokia keista driežo išvaizda - tai bausmė už sulaužytus aborigeną įstatymus.
    Azijiniai buivolai kadaise parke taip pat buvo įprastas reginys. Kaip ir briaunagalviai krokodilai, jie buvo intensyviai medžiojami – vienu metu dėl kailio ir ragų, kitu metu – dėl politinių motyvų. Šiuos galvijus europiečiai įvežė iš Indonezijos 3 – 4-ą XVIII amžiaus dešimtmečiais, norėdami pakeisti savo pačių iš Europos atsigabentus galvijus, nepakentusius atogrąžų klimato.
    XX amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje apie 300 tūkstančių azijinių buivolų ganėsi užliejamose Šiaurės teritorijos pievose. Jie jau kėlė grėsmę laukiniams gyvūnams: trypė vandens augalus, buvo manoma, kad jie išgriauna krantines, skiriančias sūravandenius arealus nuo gėlavandenių. Be to, buivolai tapo galvijų tuberkuliozės viruso nešiotojais, dėl šios ligos iškilo grėsmė ir žmonių sveikatai, ir visai Australijos mėsinių galvijų pramonei. Baigiantis 9 - am dešimtmečiui, beveik visi laukiniai buivolai buvo arba iškelti iš parko, arba nušauti.

    Krokodilas Dendis

    Visuomenės susidomėjimas atokiu Australijos Top Endo regionu išaugo po Antrojo pasaulinio karo. Iš dalies tai lėmė faktas, jog šiame regione buvo rasta urano. Jo gavyba sukėlė daug ginčų, todėl vyriausybė apribojo urano gavybą iki minimumo.
    Iki 9 - ojo dešimtmečio pradžios Kakadu nacionalinis parkas jau buvo tapęs svarbiu turistų traukos centru: prie regiono populiarinimo prisidėjo ir filmai apie Krokodilą Dendį, iš dalies filmuoti šiame parke. Šiuo metu parkas netgi įtrauktas į Pasaulio paveldo sąrašą. Akylesni lankytojai šalia Vakarų Aligatoriaus upės pastebi ženklą su štai tokiu žemišku užrašu: „Jūs žengiate į Dievo šalį. Tad būkite žmonės, palaikykite švarą šioje sumautoje skylėje."

    Daugiaaukščiai termitų namai

    Kakadu pievos nusėtos įvairiausių formų ir dydžių kalvelėmis – nuo smailių 10 m aukščio viršūnių iki žemų grybus primenančiu kauburių. Tai termitų statiniai. Termitai – labai organizuoti vabzdžiai, kiekvienas atlieka savo vaidmenį - darbininko arba kareivio. Kiekvieno tokio statinio betono tvirtumo sienoje yra koridorių labirintas.
    Keisčiausius kauburius surenčia magnetiniai termitai – 2 – 3 m aukščio, forma primenančius nusmailintus antkapius. Visi statiniai be išimties orientuoti ta pačia kryptimi -jų briaunos nukreiptos į šiaurę ir į pietus.
    Vienu metu manyta, kad šie termitai jaučia magnetinį šiaurės polių ir stato savo namus tarsi magnetinio kompaso rodykles. Vis dėlto, atrodo, termitams įtakos turi tik saulė, savo kauburius jie konstruoja taip, kad būtų galima reguliuoti temperatūrą. Vidurdienį į saulę būna nukreiptas siauriausias termityno kraštas, todėl išvengiama perkaitimo. Ryte ir vakare, kai saulės spinduliai yra silpniausi,juose šildosi plačiausi termityno šonai, sugerdami didžiausią įmanomą šilumos kiekį. Todėl temperatūra kauburio viduje nuolat laikosi apie 30 °C.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Australija
    Komentarai:
    Širdingai dėkoju už šita straipsniuką, pravertė pristatinėjant Kakadu nacionalinį parką:).
    Data: 2010-05-15, Parašė: Ieva
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*