Lamingtono nacionalinis parkas - Australija - Australija - Įdomios vietos - wildlife
  • Lamingtono nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1243, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Lamingtono nacionalinis parkas Maždaug už 75 kilometrų į pietus nuo Kvynslando sostinės Brisbano, Makfersono kalnagūbryje, yra labai graži vieta su unikalia flora ir fauna. 1915 metais čia buvo įkurtas nacionalinis parkas, pavadintas tuometinio Kvynslando gubernatoriaus lordo Lamingtono vardu. Tokiam sprendimui didelę įtaką turėjo Roberto Kolinzo, Australijos keliautojo, veikla: 1878 metais jis buvo nuvykęs į Jeloustouną, pirmą pasaulio nacionalinį parką. Įkvėptas originalaus sumanymo saugoti gamtą, vėlesniais metais R. Kolinzas dėjo milžiniškas pastangas, kad Makfersono kalnagūbriui irgi taip pasisektų. Kadangi vienas nacionalinio parko tikslų - suteikti galimybę juo grožėtis žmonėms, po kelerių metų R. Kolinzui pavyko pasiekti, kad per visą plynaukštę būtų nutiestas kelias į stebyklą ir kad pirmieji lankytojai galėtų apžiūrėti nuostabų kraštovaizdį. Šiandien Lamingtone takų ilgis - per 160 kilometrų, jie pritaikyti visiems, net neįgaliesiems, o miško skliautu galima grožėtis nuo virvinių kabamųjų tiltų.

    Septynių miškų žemė

    Dabartinį Lamingtono kraštovaizdį kadaise suformavo du didžiuliai ugnikalniai. Fokai Piko ir Tvid Šildo, kurių jau nebėra. Maždaug prieš 24 milijonus metų jie buvo beveik 2000 metrų aukščio, o kai išsiveržė, ant neaukštų nuosėdinių uolienų kalvų plūstelėjo lavos srautai. Taip atsirado kalnagūbriai - dabartinis skiriamasis parko požymis. Didžiausias kalnų aukštis parko teritorijoje - 1082 metrai, bet didžiumą ploto sudaro plynaukštė, suskaidyta gilių miškingų slėnių, griovų ir tarpeklių. Ją pagyvina kriokliai ir ežeriukai. Vos 208 kvadratinių kilometrų ploto Lamingtone auga septynių tipų miškai, drėgnieji, subtropiniai, mediteraniniai, o augalų rūšių įvairovė neįtikėtina.
    Vakarinėje kalnagūbrio dalyje prie vandenyno drėgnumas didelis: per metus čia iškrinta daugiau kaip 2400 cm kritulių. Mišką dažnai gaubia rūkas, o kadangi medžių pro paparčius, lianas, orchidėjas ir samanų kilimą bemaž nematyti, atrodo, kad jis užburtas. Kai kurie medžiai, kaip antai fikusai ir kulangai, būna net iki 40 metrų aukščio.
    Saulėtą, bet šaltą žiemą aukštesnėse vietose (nuo 492 metrų) dažnai sninga. Čia auga medis, paplitęs visame Rytų Kvynslande, - mažas antarktinis notofagas. Jis niekada nebūna aukštesnis kaip 10 metrų, auga mažuose tankiuose miškeliuose, o pietų pusrutulio rudenį, kai lapai ima keisti spalvas, nusidažo ryškiai raudonai. Paplitę eukaliptai, medžiai, kuriems reikia daug šviesos ir kurie ūkanotame miške neišgyventų.
    Rūko apsiaustų Lamingtono miškų gyventojai - mieli nedidukai filanderiai, raudonųjų kengūrų ir didžiųjų pilkųjų kengūrų, kurios irgi pasirodo saulei leidžiantis, giminaičiai. Jugambiai, aborigenų gentis, gyvenanti Lamingtone tūkstančius metų, prisijaukindavo dingus, laukinius Australijos šunis, šiam geidžiamam grobiui medžioti.
    Priešingai nei žinduoliai, kurių dauguma veiklūs naktį ir todėl nematomi, dieną Lamingtone viešpatauja paukščiai. Galbūt miško tankumyne pastebėsite darbštų rojaus paukščių giminaitį violetinį palapinuką. Patelei privilioti jis iš šakelių stato pavėsinę, kurią papuošia gėlėmis, plunksnomis, akmenėliais (labiausiai mėgsta mėlynus). Kuo prašmatnesnė pavėsinė, tuo didesnė tikimybė, kad patelė susižavės namučiais ir pasiliks. Lamingtone galbūt pamatysite ir retą paukštį giesmininką - Alberto lyrauodegį.
    Žaliųjų kalnų regione jus gali užpulti pulkai didelių ir mažų papūgų ir aptūpti galvą bei pečius. Negalėsite nepastebėti daugiaspalvės loriketos, vieno spalvingiausių pasaulio paukščių: jos galva violetinė, kaklas geltonas, nugara žalia, krūtinė oranžinė, o pilvas mėlynas. Minta loriketa irgi neįprastai: nektaru, kurį siurbia iš žiedų liežuviu (jo galas panašus į šepetėlį), taigi sykiu yra ir apdulkintoją.
    Žaliuosiuose kalnuose stovi ir senieji O`Reilių užeigos namai. Jie pavadinti narsių pionierių vardu, mat 1912 metais jie šiuose kalnuose surentė pirmą būstą. Tuo laiku į nedidelę gyvenvietę vedė tik vienas neišvažiuojamas 15 kilometrų ilgio šunkelis. 1914 metais O`Reiliai pradėjo priiminėti draugus ir kalnų mylėtojus, o apie jų svetingumą buvo pasakojamos legendos. 1920 metais buvo baigta statyti pirma buveinė atvykėliams apsistoti. Šiandien garsiuosiuose O`Reilių užeigos namuose stengiasi apsigyventi visi, ketinantys praleisti puikiajame parke keletą dienų.
    Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
    Daugiau straipsnių: Australija
    Susijusios nuotraukos iš Flickr:
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*