Indija - Azija - Įdomios vietos - wildlife
  • Indija:
    Varanasis - Šventasis miestas
    Data: 2009-04-06, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2454, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Varanasis - Šventasis miestas Daugelį amžių iki to laiko, kai induistai Varanasį (Varanasi) paskelbė švenčiausia Žemės vieta, miestas buvo reikšmingas budistinio pasaulio centras, juolab, kad svarbūs prekybos keliai jį siejo su Deliu.
    Pagal legendą, induizmo dievas Šiva kaip tik čia sukūrė pirminę žemę, ant kurios stovėjo laikų pradžioje. Induizmo išpažinėjams tai - vienas iš septynių šventųjų miestų. Į Varanasį tam tikru laiku iš visos šalies plūsta piligrimai, nes čia, Gango ir Džamnos santakoje, yra tirthas (pažodžiui - „sankryža“) - švenčiausia Žemės vieta, kur susieina dvasinis dievų ir netobulas žmonių pasaulis. Piligrimystė į tirthas religijos adeptams yra ritualinė pareiga, kurią privalu atlikti nepaisant dažnai tolimos kelionės vargų.
    Manoma, kad Varanasio (anksčiau - Benaresas, arba Kašis - „Šviesos miestas“) istorija prasidėjo maždaug prieš 3000 metų, bet nėra jokių duomenų apie jo įkūrėjus. Tai vienas seniausių pasaulyje miestų, kurio egzistencija niekada nenutrūko. Varanasio kultūra glaudžiai siejasi su Gango upe, ant kurios puslankiu išsilenkusios kilpos krantų jis įsikūręs, ir religine upės reikšme. Giliausias jo sąsajas su religijomis atspindi vien šventyklų skaičius. Mieste yra daugiau nei tūkstantis įvairių religijų ir pakraipų (tarp jų daugiausiai induistų, gana daug budistų) šventyklų. Beveik kiekvienoje gatvių sankirtoje pamatysi mažą, kasdienėms maldoms skirtą šventyklą, bet yra ir daug didelių, pastatytų įvairiais Varanasio istorijos laikotarpiais, atspindinčių skirtingas kultūras ir tradicijas.
    Džaipuras - Rožinis miestas
    Data: 2009-03-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1609, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Džaipuras - Rožinis miestas Aplink Džaipurą (angl. Jaipur) plyti sauso pusdykumės klimato paženklintas kraštovaizdis, ant rūsčių kalvų stūkso tvirtovės ir dantis šiepia gynybinės sienos. Dėl senamiesčio pastatų spalvos Džaipuras (Pergalės miestas) pramintas „Rožiniu miestu“. 1856 m. maharadža ruošė savo sostinę garbingo svečio Britanijos princo Alberto - milžiniškos Indostano kolonijos valdovo - sutikimui. Iki tol vyravusią pilką ir kai kur baltą spalvą pakeitė raudona - pagal indų tradicijas, svetingumo spalva. Skirtingai nei kiti Gango lygumos miestai, Džaipuro gatvės plačios, o miesto planas gana harmoningas. Tai miesto įkūrėjo nuopelnas. Aštuoniolikto amžiaus pirmoje pusėje maharadža Džai Singas II (Jai Singh II) (1699-1744) nusprendė perkelti sostinę iš Ambero (Amber) miesto į naują vietą, ten, kur saugiau ir daugiau vandens. Turėjo reikšmės ir Mogolų imperijos, su kuria jis buvo susijęs, nuosmukis. Maharadža pasikvietė talentingą bengalų architektą, kad jis suplanuotų miestą pagal architektūros principus, išdėstytus senovės indų traktate Shilpa Shastra. Ir taip 1727 m. naujoji sostinė pradėjo savo gyvenimą. Miestas pastatytas pagal griežtą geometrinį planą: teritorija padalinta į stačiakampius, kuriuos apibrėžia iki trisdešimt metrų pločio gatvės, įrengti sodai, gyvenamieji kvartalai ir turgavietės.
    Korbeto nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1545, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Korbeto nacionalinis parkas Korbeto nacionalinis parkas labai garsus ir įtrauktas į daugumą turisto vadovų gamtos mylėtojams. Parko plotas - apie 520 kvadratinių kilometrų, tai itin svarbi Indijos florai ir faunai saugoma teritorija. Korbeto nacionalinis parkas yra Utar Pradeše (hindi kalba tai reiškia „Šiaurinė valstija"), kuris driekiasi nuo Himalajų iki derlingosios Gango žemumos ir yra svarbiausia saugoma Šiaurės Indijos teritorija. Jis buvo įkurtas 1936 metais, reikalaujant majorui Džimui Korbetui, medžiotojui ir aistringam gamtosaugininkui, ir yra seniausias Indijos nacionalinis parkas.
    Nuo įkūrimo nacionalinio parko pavadinimas kelis kartus buvo pakeistas. Iš pradžių jis buvo vadinamas Heilio nacionaliniu parku sero Malkolmo Heilio, tuometinio Utar Pradešo gubernatoriaus, garbei. Kai britai 1947 metais paliko Indiją, parkas buvo pavadintas Ramgangos, upės, kuri teka per jo teritoriją, vardu ir taip buvo vadinamas dešimt metų. Paskui Ramgangos nacionalinis parkas tapo (ir tebėra iki šiol) Korbeto nacionaliniu parku atminti žmogui, kuris taip stengėsi, kad parkas būtų įkurtas. Šio parko, kaip ir kitų parkų, teritorijoje nuo 1973 metų irgi vykdomas „Tigro projektas", remiamas vyriausybės ir siekiantis išgelbėti Bengalijos tigrus.
    Ranthamboro nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1408, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Ranthamboro nacionalinis parkas Indostano pusiasalio šiaurėje, Radžasthano valstijoje – senovinėje maharadžų (karalių) ir ranų (kunigaikščių) žemėje, kurioje itin daug rūmų, šventyklų ir tvirtovių, - daugiau kaip 390 kvadratinių kilometrų užima Ranthamboro nacionalinis parkas. Šis gamtos draustinis irgi turi savo istoriją, glaudžiai susijusią su regionu, kuriame įkurtas. Sritis ilgą laiką buvo privatus medžioklės draustinis, priklausantis pačiam Džaipuro maharadžai, kuris įtakingiausius svečius atsiveždavo čia pamedžioti tigrų, kad būtų lengviau sudarinėti politines sąjungas su kitų kunigaikštysčių atstovais. 1973 metais nedidukas draustinis tapo vienu svarbiausių Indijos nacionalinių parkų, mat nuspręsta apsaugoti šį didingą kačių šeimos atstovą. Programa buvo pavadinta „Tigro projektu", ją parėmė Pasaulinis gamtos apsaugos fondas ir asmeniškai Indira Gandhi. Projektu buvo siekiama atkurti ir apsaugoti tigrų populiacijas. Tam tikslui buvo įkurti devyni nacionaliniai parkai (vėliau jų padaugėjo iki dvidešimt trijų), o juose - kelios mažesnės apsauginės zonos, kuriose buvo leidžiama ribota ūkinė veikla.
    Indo slėnis
    Data: 2008-08-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1448, Komentarų: 0,
    Indo slėnis Prasidėjusi lediniu šaltiniu aukštai kalnuose Indo upė daro lankstą per Pakistaną ir įteka į lygumas.
    Nors Indo upės pavadinimas kilęs iš sanskrito kalbos žodžio sindhu, reiškiančio "gynėjas", senovės hinduistų legendose ji vadinama Liūto upe, nes ištekanti liūtui iš burnos. Šią "liūto burną" tik 1907 m. atrado švedų tyrinėtojas Svenas Hedinas. Jis ėjo upės ištakų link ir pasiekė nedidelį upelį 5200 m aukštyje Tibeto kalnų šlaite, Kailo kalnagūbryje, vienoje atšiauriausių Himalajų dalių.
    Iš abiejų pusių apsuptas aukštų sniegu apklotu Himalajų viršūnių ir Karakorumo kalnagūbrio, Indas plukdo vandenis per "pasaulio stogą" stačiais siaurais tarpekliais, krintančiais 3660 m ~ 560 km gylį. Ties negyvenamais stačiais 8126 m aukščio Nangaparbato ("plikasis kalnas") šlaitais upė daro staigų lankstą ir toliau teka 4600 m gylio tarpekliais. Į kai kuriuos saulės spinduliai vos prasiskverbia.
    Kalabage, 1,6 km pločio Atoko tarpeklio pietiniame krašte, upė ga1ų gale ištrūksta iš kalną prieglobsčio ir tampa maždaug 16 km pločio, kai išsilieja Pandžabo lygumose. Čia į ją įteka penki dideli intakai ir nesuskaičiuojama daugybė kanalų, todėl Pandžabo ir Sindo lygumos labiausiai pasaulyje drėkinamos.
    Tadž Mahalis - Mauzoliejus mylimai žmonai
    Data: 2008-08-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3453, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje
    Tadž Mahalis - Mauzoliejus mylimai žmonai Tadž Mahalis garsus kaip gražiausias Indijos pastatas
    Žmones žavi ne vien tik architektūrinis Tadž Mahalio grožis, bet ir jaudinanti jo atsiradimo istorija. Turbūt labiausiai pagarsėjęs iš visų gražių pastatų, kerinčiai elegantiškas baltojo marmuro Tadž Mahalis didingai iškyla Agros lygumoje. 72 m aukščio statinys atrodo nerealus, nežemiškas. Vienas didelis kupolas, kurį atkartoja septyni mažesni, primena moters kūno formas ir tarsi tobulos harmonijos atvaizdas atsispindi stovinčiame vandenyje.
    Tadž Mahalio kilmės istorija, verta romantiškų poetų vaizduotės, virto gražia legenda. Tai istorija apie Mogolą imperatorių musulmoną šachą Džehaną ir jo mylimą žmoną Arjumand Banu Begum, kurią jis vadino "rūmų perlu" (Mumtaz-I-Mahal). Septynioliktajame amžiuje didysis Mogolas vedė dar būdamas tik princu. Ji buvo įtakingo valdininko graži penkiolikmetė duktė.
    Valdovas, viešpatavęs šaliai nuo 1628 m. iki 1658 m., paėmė Mumtaz į haremą ir garbino vien tik ją. Mumtaz sėdėdavo greta šacho oficialiuose priėmimuose, lydėjo jį žygiuose, su ja šachas aptardavo valstybės reikalus.
    Septynios Indijos pagodos
    Data: 2008-08-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1525, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Septynios Indijos pagodos Indijos Mahabalipūro šventyklos Koromandelio pakrantėje.
    Mahabalipūro miestelis, kurio gyventojai verčiasi žvejodami pietinės Indijos Koromandelio pakrantėje, iš pradžių gali pasirodyti šiek tiek mieguistas, tačiau jame galite nukeliauti į praeitį. Miestelio istorija siekia ketvirtą – devintą amžius, kai čia buvo religinis centras su daugybe garbinamų dievų. Čia buvo Šyva – naikinimo ir gyvybės teikimo dievas, Višnu – visatos saugotojas ir jo gražioji žmona Lakšmė, grožio ir laimės deivė.
    Netoli Bengalijos įlankos pakrantės, kur saulėje kaitinasi turistai, į pietus nuo Mahabalipūro, virš žalių medžių į viršų stiebiasi didingi granito smaigaliai. Beveik visos iš pažiūros uolas primenančios struktūros yra indų pagodos su nepaprasto grožio skulptūromis.
    Šias šventyklas pastatė Palavos karaliai, galingi pietinės Indijos valdovai. Uoloje iškalti siužetai vaizduoja indų dievus ir jų mitinius poelgius.