Korbeto nacionalinis parkas
Data: 2009-01-20,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1546,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Korbeto nacionalinis parkas labai garsus ir įtrauktas į daugumą turisto vadovų gamtos mylėtojams. Parko plotas - apie 520 kvadratinių kilometrų, tai itin svarbi Indijos florai ir faunai saugoma teritorija. Korbeto nacionalinis parkas yra Utar Pradeše (hindi kalba tai reiškia „Šiaurinė valstija"), kuris driekiasi nuo Himalajų iki derlingosios Gango žemumos ir yra svarbiausia saugoma Šiaurės Indijos teritorija. Jis buvo įkurtas 1936 metais, reikalaujant majorui Džimui Korbetui, medžiotojui ir aistringam gamtosaugininkui, ir yra seniausias Indijos nacionalinis parkas.
Nuo įkūrimo nacionalinio parko pavadinimas kelis kartus buvo pakeistas. Iš pradžių jis buvo vadinamas Heilio nacionaliniu parku sero Malkolmo Heilio, tuometinio Utar Pradešo gubernatoriaus, garbei. Kai britai 1947 metais paliko Indiją, parkas buvo pavadintas Ramgangos, upės, kuri teka per jo teritoriją, vardu ir taip buvo vadinamas dešimt metų. Paskui Ramgangos nacionalinis parkas tapo (ir tebėra iki šiol) Korbeto nacionaliniu parku atminti žmogui, kuris taip stengėsi, kad parkas būtų įkurtas. Šio parko, kaip ir kitų parkų, teritorijoje nuo 1973 metų irgi vykdomas „Tigro projektas", remiamas vyriausybės ir siekiantis išgelbėti Bengalijos tigrus.
Korbeto nacionalinio parko teritoriją šiaurėje riboja Kandos kalnai, kurių aukštis - nuo 400 iki 1220 metrų. Kalvų zona apaugusi tankiais didžiųjų šorėjų ir garsesnių tikmedžių miškais. Tikmedžiai būna šešiasdešimties metrų aukščio, Vakaruose populiarūs iš jų medienos pagaminti baldai ir parketas. Paplitęs ir maldyklinis fikusas (Ficus religiosa), vietos gyventojų vadinamas pypalu. Šis fikusas yra maldyklinis todėl, kad, pasak senos indų legendos, po juo Buda patyrė nušvitimą. Dėl to maldykliniai fikusai dažnai sodinami prie šventyklų. Kopiant aukštyn, augalija pamažu keičiasi. Į akis krinta grakštus himalajinis kedras piramidiška laja. Jo mediena tokia tvirta, kad jis vadinamas „dievų medžiu".
Beveik per parko centrą teka Gango atšaka Ramganga. Per tūkstančius metų daugybė jos intakų išgraužė didžiausią parko slėnį bei daug negilių, bet itin vaizdingų tarpeklių. Pietinėje parko dalyje, netoli Kalagarho gyvenvietės, buvo pastatyta užtvanka. Susidarė didžiulis dirbtinis baseinas (pelkynų plotas - beveik 40 kvadratinių kilometrų), labai tinkama vieta stebėti paukščiams.
Rūpestingai pasislėpus pakrantės augalijoje, galima pamatyti medžiojančius garnius ir kormoranus.
Jie murkteli į ežero vandenis ir iškyla, snape laikydami grobį. Jei vykstate į parką, norėdamas pamatyti stambiųjų žinduolių, keliaukite į Dhikalą, svarbiausią turistų centrą draustinyje. Čia plyti žolėta lyguma, primenanti Afrikos savaną. Lygumoje pristatyta stebėjimo bokštelių, kad būtų patogiau apžvelgti buveinę.
Šioje buveinėje daug elnių, antilopių ir azijinių dramblių. Jei pamatysite dramblių bandą, žinokite, kad ją garantuotai sudaro patelės su jaunikliais, o vadovauja vyriausia, labiausiai patyrusi patelė. Jauni patinai gyvena nedidelėmis grupėmis, o vienišiai - arba suluošinti drambliai, arba vyresni patinai. Drambliai įpratę karščiausiu dienos metu slėptis medžių ūksmėje arba mirkti vandenyje, o rytais ir vakarais maitinasi, ilgais straubliais nelyginant pirštais skabydami lapus ar lupinėdami kietos žievės gabalus, kuriuos paskui ilgai kramto. Vietos gyventojai laiko dramblius jėgos ir ilgaamžiškumo simboliu, nes jie didingi, stiprūs, masyvūs ir ilgai gyvena (aštuoniasdešimtmetis dramblys - ne retenybė).
Indai labai gerbia šį gyvūną. Pagal indų mitologiją Indra, vienas svarbiausių dievų, pasirinko dramblį „transporto priemone". Žmonės, kurie mėgsta gražius kraštovaizdžius, turėtų įkopti į Kandos kalną šiauriniame parko pakraštyje. Šis kalnas iškyla virš visos Dhikalos lygumos ir dirbtinio Ramgangos baseino. Nuo Kandos kalno matyti tolimos snieguotos Nanda Devi kalnagūbrio viršūnės, kurių aukštis siekia 7817 metrų.
Arčiau yra žemesnės, apvalesnės Paterpanio kalvos. Patartume surengti ten trumpą ekskursiją. Patogiausia joti prijaukintu drambliu, nes nuo jo nugaros apylinkės atsiskleidžia visu grožiu, o prie parko gyvūnų prisiartinti lengviau. Be to, tai saugiausia transporto priemonė miško takams. Be abejo, jus lydės patyręs dramblio varovas.
Džiunglėse (hindi kalba „džangal"), kurių augmenija tokia vešli todėl, kad visame regione klimatas musoninis (per metus gali iškristi net 2134 mm kritulių), tyko beveik nematomas plėšrūnų valdovas - tigras. Milžiniška raizgi medžių ir krūmų tankumyne beveik neįžengiama. Tačiau šie puikūs žvėrys net čia buvo sparčiai naikinami, nes brakonieriai šaudė juos dėl kaulų ir kitų kūno dalių, vartojamų tradiciniams rytietiškiems, ypač kinų, kurie įsitikinę tigro gydomosiomis galiomis, vaistams gaminti. Tigrą pamatyti sunku, bet įmanoma, jei dramblio varovas patyręs ir purvyne po kojomis pastebi pėdsakus.
Dar vienas įdomus šių miškų gyventojas - malakinis kalao, keistas vidutinio didumo paukštis, kurio skiriamasis požymis - milžiniškas snapas. Tikriausiai išgirsite jo aidų balsą. Šis paukštis keistai elgiasi su patele, nors ir saugumo sumetimais: lizdą jis suka drevėje, kurios angą užlipdo dumblu. Palieka tik mažą plyšelį, pro jį maitina perinčią patelę. Iš lizdo „kaliniai" išleidžiami tik po kelių mėnesių, kai jauniklių penėti nebereikia.
Tačiau daugiausia gyvūnų galima pamatyti prie vandens, kur jie vakarais renkasi atsigerti. Jei išvysite ilgasnapius grifus, žinokite, kad netoliese drybso dvėsena. Grifai, hienos ir šakalai būtini draustiniui, nes, nors jų paskirti nėra itin tauri, kažkas juk privalo pašalinti maitą.
Šiame draustinyje, kaip, beje, ir visoje Indijoje, esama labai nuodingų roplių, kaip antai karališkoji kobra, nors jūs vargu ar ją pastebėsite, nes ji vengia žmonių ir dažniausiai gyvena miško gilumoje. Ši stambiausia kobrų šeimos gyvatė paprastai būna trijų metrų ilgio, bet kartais užauga iki pusketvirto ar net puspenkto metro. Ji tyko grobio (dažnai kitų gyvačių), kerta jam nuodingaisiais dantimis, kurių ilgis - beveik pustrečio centimetro, ir žaibiškai nužudo stipriais nervus paralyžiuojančiais nuodais. Kaip ir kitos kobros, karališkoji kobra gobtuvą išskleidžia, tik pajutusi pavojų. Padėjusios kiaušinius, karališkosios kobros būna itin agresyvios ir puola kiekvieną prie lizdo prisiartinusį padarą. Jei pamatysite kobrą sykiu su vietos gyventoju, iškart suvoksite, kad indų požiūris į gyvatę kitoks negu vakariečių: baimė ir pagarba - be neapykantos. Kobrų, kad ir labai pavojingų, žmonės nenaikina, nes jos - svarbiausios pelių gaudytojos, o šie graužikai -baisiausia indų valstiečių rykštė.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Azija
,
Indija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: