Ranthamboro nacionalinis parkas
Data: 2009-01-19,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1409,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Indostano pusiasalio šiaurėje, Radžasthano valstijoje – senovinėje maharadžų (karalių) ir ranų (kunigaikščių) žemėje, kurioje itin daug rūmų, šventyklų ir tvirtovių, - daugiau kaip 390 kvadratinių kilometrų užima Ranthamboro nacionalinis parkas. Šis gamtos draustinis irgi turi savo istoriją, glaudžiai susijusią su regionu, kuriame įkurtas. Sritis ilgą laiką buvo privatus medžioklės draustinis, priklausantis pačiam Džaipuro maharadžai, kuris įtakingiausius svečius atsiveždavo čia pamedžioti tigrų, kad būtų lengviau sudarinėti politines sąjungas su kitų kunigaikštysčių atstovais. 1973 metais nedidukas draustinis tapo vienu svarbiausių Indijos nacionalinių parkų, mat nuspręsta apsaugoti šį didingą kačių šeimos atstovą. Programa buvo pavadinta „Tigro projektu", ją parėmė Pasaulinis gamtos apsaugos fondas ir asmeniškai Indira Gandhi. Projektu buvo siekiama atkurti ir apsaugoti tigrų populiacijas. Tam tikslui buvo įkurti devyni nacionaliniai parkai (vėliau jų padaugėjo iki dvidešimt trijų), o juose - kelios mažesnės apsauginės zonos, kuriose buvo leidžiama ribota ūkinė veikla.
Parkų centre buvo ir kitų zonų, į kurias buvo draudžiama įžengti tiek žmonėms, tiek galvijams, ir šiose zonose tam tikros vietos buvo skirtos vien tik tigrams: tai „dauginimosi sritys, iš kurių gyvūnų perteklius galėtų migruoti į nuošalius miškus" (iš įstatų). Žengti šį žingsnį reikėjo žūtbūt ir skubiai, nes vos per trisdešimt metų tigrų skaičius staigiai ir grėsmingai sumažėjo dešimt kartų. Šiandien Ranthamboro nacionalinį parką remia nevalstybinė organizacija „Ranthamboro fondas", kuri stengiasi išlaikyti pusiausvyrą tarp būtinybės saugoti šios srities gamtą ir didėjančių aplinkinių kaimų ūkinių poreikių. Ši gamtos oazė yra Radžasthane, šiaurėje nuo dykumos ją skiria Aravalio kalnagūbris. Regionui būdingas musoninis klimatas, lietinguoju laikotarpiu iškrinta daug kritulių, todėl žemė derlinga, o augalija vešli. Čia viena iš nedaugelio vietų, kur tigrą galima pamatyti jo buveinėje, geriausia saulei tekant arba saulei leidžiantis, kai žvėris tyko grobio, jį persekioja arba snūduriuoja pomiškyje. Jei pasiseks, galbūt tarp tankių krūmokšnių pamatysite net tigrę su jaunikliais.
Nors parką išgarsino tigrai, jame yra ir kitų rūšių gyvūnų, kuriuos lankytojas gali pamatyti, keliaudamas džipui išvažiuojamais keliais. Kraštovaizdžiai keičiasi, stebindami kiekvieną, pirmą kartą apsilankiusį draustinyje. Įprastas dalykas - užtikti apleistus mauzoliejus ar šventyklas, nebylius prašmatnios praeities liudytojus, o dabar - karališką povų rezidenciją, kurioje patinai išdidžiai demonstruoja patelėms nuostabias uodegas.
Virš visos teritorijos, beveik uždaros ir neišsiskiriančios iš aplinkos, ant kalvos stūkso Ranthamboro tvirtovė, pastatyta dešimtame amžiuje. Užkopę į viršų lankytojai gali grožėtis pietvakarine parko dalimi, kurioje daug pelkynų ir pievų.
Pagrindinis pelkėtas ruožas vadinamas Padam Talao ir plyti netoli Džogi Mahalio, maharadžos medžioklės rūmų ir paskutinio priminimo, kad čia senovėje buvo draustinis. Sodriai mėlyni ežerai, apaugę milžiniškais bengaliniais fikusais (Ficus bengalensis), kurių šakos dingsta orinių šaknų raizgyne, - dar vienas skiriamasis Ranthamboro ženklas. Šioje teritorijoje būriais laksto žvitrūs Iangūrai, budriai žvalgydamiesi plėšrūnų.
Vėlyvą popietę ar vakare ežero pakrantėje galima pamatyti daug indinių zambarų sykiu su aksiais ir triukšmingais šernais su ilgesnių plaukų karčiais, einančiais per nugarą. Dabar tinkamiausias laikas stebėti, kaip tigras medžioja. Galbūt pamatysite ir kitą kačių šeimos atstovę - nendrinę katę, kuri, priešingai nei naminės giminaitės, nebijo vandens, puikiai plaukia ir gaudo ežeruose bei upėse žuvis ir varliagyvius. O jei ant jūsų kris grėsmingas šešėlis, nesijaudinkite: veikiausiai pro šalį skrenda didžiausias (bet nepavojingas) pasaulio šikšnosparnis - didžioji skraidančioji lapė, jis prieblandoje išlėkė pasimaitinti vaisiais ir dairosi ramesnės vietelės, kur galėtų toliau snausti, kybodamas žemyn galva.
Nykūs, beveik užžėlę pelkynai - krokodilų ir gavialų karalystė. Pastaruosius lengva atskirti nuo krokodilų, nes jų snukis ilgas ir siauras, be to, patinai snukio gale turi gumbo formos išaugą.
Būtina kaip reikiant pasipurkšti kokiais nors repelentais, nes nacionaliniame parke daug kraujo ištroškusių uodų. Galbūt išvysite mažai žinomų gazelių, vadinamų dorkais, gelsvai rudų gamų ir mėlynųjų antilopių, arba nilgau, kurios risnoja laukais, ieškodamos žolės ir krūmų, mat jų lapai - irgi tinkamas maistas. Parke gyvena ir nedideli ilgalūpiai lokiai, šauniai stovintys ant užpakalinių kojų, kai nori apžvelgti apylinkę. Saulei leidžiantis, lokį pamatyti sunku, nes jis, vos nusiropštęs nuo šakos, ant kurios miegojo, iškart dingsta miške ieškoti maisto. Lokys labiausiai mėgsta skruzdėles ir termitus, kuriuos susiurbia į burną, išdraskęs lizdą, mielai (kaip visi lokiai) vaišinasi laukinių bičių medumi, vaisiais ir kiaušiniais.
Paukščių parke irgi per akis, kaip antai čia gyvena musinukės Terpsiphone paradisi, tačiau šiuos įdomius paukščius pamatyti sunku, nes jie baikštūs ir nuo menkiausio šnaresio slepiasi. Vis dėlto už ilgą kantrų laukimą kiekvienas lankytojas pasijunta atlygintas, kai išvysta neįtikėtino puošnumo patino plunksnas poravimosi laikotarpiu: jo uodega tuo metu būna trisdešimties centimetrų ilgumo ir panaši į besidraikančius kaspinus.
Kūdrų, kurių vandenį beveik visiškai užgožę peikimai augalai, pakrantėse nesunku pastebėti baltas daugybės fazanauodegių žakanų galvas. Šie paukščiai turi labai ilgus pirštus ilgais nagais, todėl gali „stebuklingai" vaikščioti vandeniu (iš tikrųjų lengvutės žakanos vaikšto plūduriuojančiais augalais, nes ilgi pirštai padeda paskirstyti kūno masę). Labai paplitęs paukštis - baltoji kielė, ją galima pamatyti skraidant ir ieškant vabzdžių (vienintelio šio paukščio maisto) atvirose vietose prie ežerų ar kūdrų. Iš plėšriųjų paukščių minėtinas erelis Spilomis cheela, kuris mielai gaudo gyvates ir neleidžia šiems ropliams plisti.
Jei nuspręsite nakvoti viename iš draustinio viešbučių, galėsite grožėtis naktiniu parku ir klausytis keistų garsų, nes tada pasirodo gyvūnai, kurie dieną neveiklūs: tankiame pomiškyje tyliai stūgauja išsiruošęs į medžioklę leopardas. Galbūt pasijusite nejaukiai, suvokęs, kad esate stambiausio pasaulio plėšrūno tigro krašte. Vis dėlto džiaugsmas jausti aplink Indijos nakties kvapus ir garsus, kaip antai žemą niūrų uolinio apuoko ūbavimą, - jis išskrido pamedžioti iš drevės, kurioje slėpėsi dieną, - toks didelis, kad nuoširdžiai patartume Ranthamboro nacionaliniame parke apsistoti nakvynei.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Azija
,
Indija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: