Džiošinecu Kogeno nacioanalinis parkas
Data: 2009-01-23,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 659,
Komentarų: 0,
Pasak japonų mitologijos, kalnai - vietos, kurių ramybės geriau nedrumsti, ypač speiguotą žiemą, antraip gali sutikti antgamtinių būtybių, kurios anaiptol ne visada geranoriškos. Pavyzdžiui, juki ona (sniego moteris), kuri, pakerėjusi nelaimėlį keliautoją nepaprastu grožiu, nusineša jį per pūgą, arba pagiežingas ir žiaurus kapa, vandeninis babaušis, arba baisusis šiurpaus veido ir bjauraus būdo demonas tengu. Nesvarbu, kad šių būtybių nėra, saugant kraštovaizdį, tokie prietarai buvo labai naudingi, nes keli miško plotai išliko iki šios dienos.
Tankiai gyvenamoje šalyje, kurioje daug šimtmečių pagrindinė, o gal ir vienintelė statybinė medžiaga buvo mediena ir kur dėl dažnų žemės drebėjimų, taifūnų, nuogriuvų ir kitų stichinių nelaimių būtina beveik be paliovos statyti, tai beveik stebuklas. 1949 metais senovės legendų draudimus įteisino valstybė, paskelbusi nacionaliniu parku 188 000 hektarų plotą su gražiausiomis Japonijos Alpių kalnagūbrio viršūnėmis, kaip antai Kurohimės kalnu. Centrinę parko dalį, Šigos lygumą, UNESCO paskelbė biosferos rezervatu. Džiošinecu Kogeno apylinkėse stūkso aukščiausi ir gražiausi Tekančios Saulės šalies kalnai. Ir vis dėlto, nors parkas gana nuošalus, jam iškilusi didelė grėsmė. Jis yra Nagano prefektūroje, kurorte, kuriame 1998 metais vyko žiemos olimpinės žaidynės, ir nesunku įsivaizduoti, kokį poveikį aplinkai padarė tokio masto įvykis. Gamtosaugininkai susirūpinę skundžiasi, kad žmonių gyvenvietės pamažu plečiasi, kad didžiulę įtaką teritorijai turi didmiestis ir jo infrastruktūros, kad parkas yra vos už 200 kilometrų nuo Tokijo. Džiošinecu Kogeną reikia ginti ryžtingai, ir ne tik dėl didingo kraštovaizdžio, kurį puošia septyniasdešimt ežeriukų (gražiausias - Tanigava), du veikiantys ugnikalniai, Asama ir Širanė, ir daugybė karštųjų versmių.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios siekiama apsaugoti šį nuostabų kurortą - jo būdingiausios gyventojos: didelė japoninių makakų (Macaca fuscata) populiacija. Keista, kad snieguotais Japonijos Alpių šlaitais laipioja beždžionės. Esame linkę manyti, kad šie gyvūnai mėgsta šiltesnio klimato kraštus. Tačiau japoninės makakos prisitaikė prie atšiaurių žiemų, kai temperatūra gali nukristi net iki -10 °C. Makakos - labiausiai paplitę pasaulyje primatai (išskyrus žmogų). Japoninės makakos ginasi nuo šalčio storesniu negu atogrąžų giminaičių kailiu, tvirtu sudėjimu ir gyvenimo ciklu: jaunikliai atsivedami apyšiltį pavasarį. Ir vis dėlto šios beždžionės nuolat stebina ne tik zoologus, bet ir gyvūnų elgesio psichologus.
Į jas dėmesys buvo atkreiptas 1953 metais, pastebėjus, kad šios rūšies atstovai geba mokytis iš svetimos patirties (manyta, kad tai - vienintelio Homo sapiens privilegija). Košimos saloje patelė, vardu Modžia, pradėjo plauti sūriame vandenyje batatus, kad šakniagumbiai būtų švarūs ir gardesnį, ir šitaip netrukus elgėsi visa bendruomeninė grupė. Džigokudanyje, karštųjų versmių kurorte netoli Šigos lygumos, laisvėje gyvena didelė japoninių makakų kolonija, neįkyriai stebima mokslininkų. Jos elgiasi kaip tipiški primatai, pavyzdžiui, valo viena kitai kailį (to paties klano individai stropiai gaudo vienas kitam iš kailio blusas, veikiau norėdami sutvirtinti šeimyninius ryšius negu higienos sumetimais), keliauja grupėmis, primenančiomis į mūšį žygiuojančių karių pulkus, o bendruomenės hierarchinės. Ir staiga jos nustebina mokslininkus primatams nebūdingomis ypatybėmis, kurias apibūdintume žmogiškomis. Antraip kaip paaiškinti Modžios istoriją?
Ši patelė iš Džigokudanio išvydo pasaulį be plaštakų ir pėdų. Toks individas su trūkumais dėl gamtinės atrankos turėtų greitai pastipti. Tačiau bendruomenė rūpinosi Modžia (kuri net medžiais laipioti nepajėgė), ir ji ne tik išgyveno, bet ir susilaukė palikuonių. Mokslininkai mano, kad toks elgesys rodo primityvios moralės, kuri, matyt, nėra žmogaus išimtinė teisė, užuomazgas. Žmones primena ir ne toks taurus šių beždžionių elgesys. Pavyzdžiui, japoninės makakos išmoko suvolioti didžiulius sniego kamuolius ir sėdi ant jų, norėdamos parodyti savo aukštą „visuomeninę padėtį": kuo aukštesnis „sostas", tuo didesnis beždžionės prestižas. Jos panašios į mus ir todėl, kad nuolat ieško, kur geriau, tinginiauja ir dūksta karštosiose vulkaninėse versmėse. Stebėti makakų plūsta entuziastai iš viso pasaulio. Beždžionės pakenčia žmones tol, kol šie nežiūri joms tiesiai į akis: už tokį įžūlumą tučtuojau paleidžia į darbą ilgus iltinius dantis. Akivaizdu, kad kantrybė mūsų makakoms nėra būdinga.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Azija
,
Japonija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: