Baalbeko šventyklos - Sirija - Azija - Įdomios vietos - wildlife
  • Baalbeko šventyklos
    Data: 2008-08-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 738, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Baalbeko šventyklos Net jų griuvėsiai alsuoja didybe.
    Luvre, Paryžiuje, gali pamatyti bronzinę dievo Baalo statulą auksiniu šalmu. Kiti Artimuosiuose Rytuose aptinkami jo atvaizdai raguoti jaučio ragais, o rankose laiko ietį ir kuoką. Baalas (anksčiau Balu, "viešpats") – vienas iš semitų dievų, kurio valioje buvę lietus bei derlingumas. Su jo garbinimu ir siejamas Baalbeko, "Baalo miesto", vardas.
    Čia, Libane, žaliuojančių kalvų bei plikų Antilibano kalnagūbrio uolų apsuptame slėnyje, slūgso net keletas kultūrinių sluoksnių. Vienas po kito vėlesnių laikų griuvėsiai užklojo anksčiau buvusius, tad po žvirgždu bei nuolaužomis slypi daugiau kaip trisdešimt senovinių šventyklų. Pasak asirų metraščių, dar 17 a. pr. m. e. čia buvo miestas, vardu Balis. Stambiu prekybos mazgu jį pavertė finikiečiai, garbinę audrų dievą Balu Chadadą. Po finikiečią Balų užvaldė graikai, dievą Baalą (taip jie tarė Balu vardą) netrukę sutapatinti su savo saulės Dievu Helijumi, o miestą pavadinti Heliopoliu.
    Apie I a. pr. m. e. pabaigą į Balį atgriaudėjo romėnų imperatoriaus Augusto Oktaviano kariuomenė. Romėnai nutarė Baalą (Balu) bei Helijų buvus jų vyriausiuoju, dangaus Dievu Jupiteriu, taigi įtvirtintoje miesto dalyje (Akropolyje), kurią savaip jau buvo pertvarkę graikai, sukruto statyti milžinišką, 270 m ilgio ir 120 m pločio Jupiteriui skirtą šventyklą. Čia sukviesti geriausi to meto skulptoriai, akmentašiai, architektai sukūrė vieną įspūdingiausių statinių Romos imperijos rytuose, kuris puikiai derėjo prie aplinkinių graikiškų bei finikietiškų pastatų ir buvo algojamas naujuoju pasaulio stebuklu.
    Platėliausiais laiptais užlipdavai į didžiulį prieangį, iš kurio patekdavai į šešiakampį uždarą kiemą, apjuostą dailios kolonados. Tenai stovėjo kelių aukštų altorius su dviem didžiulėm granito kolonom abipus – viena rausva, kita pilkšva. Iš ten dar vienais laiptais patekdavai ant 7 m aukščio ir 7589.5 m2 ploto pakylos, kur dunksojo didžioji, pagrindinė šventykla. Jos stogą laikė penkiasdešimt keturios didžiulės, 22 m aukščio kolonos. Šventykla buvusi skirta vienai iš galingojo dangaus viešpaties atmainų, pavadintai Didžiuoju Galinguoju Heliopolio Jupiteriu (Jupitter Optimus Maximus Heliopolitanus) ir turėjusiai nemaža savo pirmtako Baalo bruožų.

    Pasagos pavidalo šventykla Venerai

    Per karus bei žemės drebėjimus iš milžiniškos šventyklos, kuri, beje, taip ir nebuvo baigta, beliko akmenuota laukymė. Vokietijos kaizerio Vilhelmo II rūpesčiu, 1900 ir 1905 metais ją kasinėjo vokiečių mokslininkai. Kai kurie radiniai buvo pergabenti į Pergamo muziejų Berlyne. Iš penkiasdešimt keturių šventyklos kolonų tik šešias viršuje tebejungia vientiso akmens plokštė, dar keletas liko skyrium stovėti.
    Tačiau šalia buvusi Veneros šventykla – stebėtinai gerai išlikusi. Jos pagrindas neįprasto pasagos pavidalo, be to, ji smarkiai panaši į minėtąją Jupiterio šventyklą. Pagrindinio įėjimo skliautą puošia puikūs akmens raižiniai, vaizduojantys akanto lapų, gebenių, aguonų žiedų bei vynuogių kekių pynes. Juose gražiai dera Artimųjų Rytų bei romėnų meno bruožai. Šventyklą juosia dvi eilės korinto pobūdžio kolonų, o vidaus sienoje išmūrytas įdubimas.
    Baalbekas šiuomet – nedidelis miestelis su 20 000 gyventojų. Iš senovinių jo įžymybių dar minėtini teatras, mažesnė Merkurijaus šventykla ir miesto sienos liekanos. Šie griuvėsiai, kad ir labai suniokoti karų bei žemės drebėjimų, ligi šiol dvelkia buvusia Baalbeko didybe.
    Šaltinis: 100 pasaulio stebuklų – Aktėja
    Daugiau straipsnių: Azija , Sirija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*