Antigva - Kolonijinis miestas
Data: 2009-03-05,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 440,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Antigva Gvatemala (Antigua Guatemala) yra ne šiaip dar vienas turistinis objektas. Čia kiekvienas akmuo pasakoja savo istoriją. Neatsitiktinai miestas buvo paskelbtas nacionaliniu paminklu, o 1979 m. įrašytas į UNESCO pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. 1543 m. Pančojaus (Panchoy) slėnyje, netoli Agvos (Agua) ugnikalnio, konkistadorai įkūrė ispanų miestą, kurį pavadino Santiago de los Caballeros. 1566 m. Ispanijos karalius Felipė II miestui suteikė titulą ir jis tapo La Muy Noble y Muy Leal Ciudad de Santiago de los Caballeros de Guatemala („Kilmingiausias ir ištikimiausias Gvatemalos Šv. Jurgio riterių miestas“). Gana greitai miestas tapo vienu svarbiausiu meno ir kultūros centru visoje ispaniškoje Amerikoje. Ypač Antigva klestėjo nuo 1720 iki 1773 metų, kol jos aukso amžių nutraukė stiprus Santa Martos žemės drebėjimas. Buvo nuspręsta įkurti sostinę saugesnėje vietoje; taip atsirado naujas Gvatemalos miestas, o buvusiajai teko Senosios Gvatemalos vardas.
Atvykus į Sakatepekeso (Sacatepequez) departamento sostinę Antigva, pirmiausia dėmesį patraukia įspūdingai stūksantys ugnikalniai (užgesę Agua bei Acatenango ir veikiantis Fuego), bet netrukus sužavi ochros ir pastelinių spalvų kolonijinio stiliaus namai ir bažnyčios (išliko 33, iš kurių 8 veikia iki šiol), prie Didžiosios aikštės (Plaza Mayor) sudomina indėnų majų pardavinėjami saviti dirbiniai.
Antigva yra miestas, po kurį gera vaikščioti: malonus klimatas, taisyklingas miesto planas ir raiški architektūros kalba. Pastatai yra estetikos ir praktiškumo derinys. Jie ne aukštesni nei dviejų aukštų, nes miestą ne kartą apgriaudavo žemės drebėjimai. Miesto centras yra, be abejo, Didžioji aikštė; būtent čia buvo svarbiausia senosios Antigvos aikštė pagal pirmąjį planą, kurį parengė Džovanis Batistą Antanėlis (Giovanni Battista Antonelli). Nuo šios parko tipo aikštės geriausia pradėti pažintį su saugomu senamiesčiu.
Aplink Didžiąją aikštę išsirikiavę istoriniai architektūros paminklai byloja apie kolonijini periodą: katedra, rotušė (Palacio del Noble Ayuntamiento), Ispanijos karaliaus gubernatoriaus rūmai Capitanes Generales, Arkivyskupo rūmai, Portal del Comercio. Rotušės pastate, kurio fasadą puošia labai gražios dviejų lygių arkos ir kolonos, šiuo metu įsikūrusi miesto valdžia, Senųjų knygų muziejus (Museo del Libro Antiguo) ir Santjago muziejus. Ktoje aikštės pusėje Capitanes Generales rūmai žavi daugiau nei šimto metrų ilgio arkada.
Šešioliktame amžiuje buvusi Centrinės Amerikos didžiausia ir puošniausia katedra buvo keletą kartų žemės drebėjimo apgriauta ir perstatyta. Iš pradžių pastatas buvo lotyniškojo kryžiaus plano, bet iki šių dienų išliko tik ilgoji kryžiaus dalis. Išliko originali apatinė pastato dalis ir iš esmės nepakeistas fasadas. Dabar katedra yra iš dalies rekonstruota ir iškalbingai atspindi kolonijinį Ispanijos architektūros stilių. Vienas geriausių taip vadinamo „žemės drebėjimo“ baroko, pasižyminčio itin storomis sienomis ir neaukštais bokštais, pavyzdžių yra gražus ornamentiškas La Merced bažnyčios fasadas. Beveik vienmetė su pačiu miestu bažnyčia buvo atstatyta ją išplečiant likus šešeriems metams iki miestą sugriovusio Santa Martos žemės drebėjimo, dėl kurio ji palyginti nelabai nukentėjo ir beveik visa išliko iki šiandienos. Tai įspūdinga šventykla su trimis erdviomis navomis, didingu kupolu ir įmantria barokine eksterjero puošyba.
Pranciškonai su broliu Toribiju de Benavente priešakyje 1544 m. atvyko į miestą ir įkūrė Šv. Pranciškaus vienuolyną ir bažnyčią (Templo de San Francisco). Po kelių dešimtmečių vienuolynas jau buvo pats svarbiausias, o bažnyčia - pati didžiausia ir viena puošniausių mieste. Dabar matome XVIII a. pastato variantą. Susižavėjimą sukelia tobulos spiralinės fasado kolonos, kurias harmoningai papildo šešiolika arkinių nišų su statulomis. Tercera Orden koplyčia, vienintelė nenukentėjusi per 1773 m. žemės drebėjimą, yra restauruota ir veikianti. Šv. Pranciškaus bažnyčia yra viena labiausiai lankomų šalyje, nes joje palaidotas oeatifikuotasis Pedras de Bentankūras, kurį gvatemaliečiai labai myli ir atvyksta prašyti malonių ir stebuklų.
Kapucinių vienuolynas (Convento de Capuchinas), kurį įkūrė Madrido kapucinių vienuolyno seserys, yra vienas iš geriausiai išlikusių pastatų ir puikus XVIII a. vienuolynų pavyzdys. Santa Martos žemės drebėjimas sugriovė vienuolyno bažnyčią, bet vienuolynas, kurio neaukštų ir tvirtų kolonų arkada akivaizdžiai pritaikyta seisminėms sąlygoms, išliko, nors po jo vienuolės persikėlė į Gvatemalą. Vienuolyne yra trijų tarpsnių novicijų bokštas (Torre del Retiro) su 18 celių ir vidiniu kiemu. Įdomiausia tai, kad jis yra apskrito plano. Kiek žinoma, nei Europoje, nei Amerikoje nėra kito tokio šio tipo statinio. Be to, bokšte buvo įrengta sudėtinga vandentiekio ir kanalizacijos sistema, į kiekvieną celę atvestas vanduo, o nuotekos šalintos į lauką. Kurį laiką bokšte veikė dažykla, o dabar čia įsikūrusi Antigva Gvatemalos apsaugos taryba.
Šaltinis: 100 gražiausių pasaulio vietų – Naujoji Rosma
Daugiau straipsnių:
Centrinė Amerika
,
Gvatemala
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: