Atilano ežeras - Šalia Didžiųjų ugnikalnių
Data: 2009-03-07,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1089,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Nenuotakinis Atitlano ežeras (Lago de Atilan), šalia kurio stūkso trys didingi ugnikalniai (Atitlanas, Tolimanas ir San Pedro), ne kartą apibūdintas kaip pats gražiausias pasaulyje, yra vulkaninės kilmės, užpildęs didžiulę kalderą, susidariusią prieš 84 000 metų. Jis yra 1562 m aukštyje virš jūros lygio, 132 km skersmens ir 305 m gylio. Jo vandenyje atsispindi purpurinio atspalvio kalnai, mažos kolonijinio periodo bažnyčios, švytinčios baltais fasadais, ir vešli smaragdo žalumo augalija. Ežero pakrantėse gyvena 12 indėnų majų bendruomenių, kurios išsaugojo savo kalbą, savitą kultūrą ir gyvenimo būdą. Beveik kiekvienos pavadinime yra kurio nors šventojo vardas (San Francisco de Panajachel, Santa Catarina Palopo, San Antonio Palopo, San Lucas Toliman, Santiago Atitlan, San Pedro La Laguna, San Juan La Laguna, San Pablo La Laguna, San Marcos La Laguna, Tzununa, Santa Cruz La Laguna ir San Jorge La Laguna).
Ant Panachačelio upės kranto įsikūrusiame, kavos plantacijų, sodų ir daržų apsuptame San Fransisko de Panachačelio mieste, kuriame indėnai gyveno dar ikikolonijiniais laikais, yra pagrindinis Atitlano regiono turistinis centras. Nuo čia geriausiai pradėti ekskursiją po 1955 m. įkurtą Atitlano ežero nacionalinį parką. Iš Panachačelio prieplaukos į kitus pakrantės kaimus įvairiais maršrutais išplaukia laiveliai; čia taip pat galima išsinuomoti kajaką ar pirogą. Mieste verta apžiūrėti įdomios architektūros kolonijinių laikų Šv. Pranciškaus Asyžiečio (San Francisco de Asis) bažnyčią ir rotušę. Į slėnio pusę yra amatininkų turgus, kuris vyksta kiekvieną sekmadienį. Pagal laikrodžio rodyklę pirmasis Atitlano ežero maršruto punktas yra Sanfa Katarina Palopo miestelis su balta bažnyčia centre, iki kurio galima nueiti pėsčiomis, nes įsikūręs tik už 4 kilometrų nuo Panachačelio. Pakeliui iš Godineso apžvalgos aikštelės verta pasigėrėti gražiais apylinkių reginiais.
Kitas punktas - San Antonio Palopo miestelis su baltuojančia XVI a. Šv. Antano Paduviečio (San Antonio de Padua) bažnyčia. Joje kabo šventojo paveikslas, prie kurio meldžiasi norinčios ištekėti moterys, kad padėtų joms sutikti jaunikį. Į kalno pusę yra karšto vandens šaltinių ir ola, kurioje atliekami ritualai. San Luko Tolimano miestelis kažkaip nuostabiai įsitaisęs banguotuose Tolimano ugnikalnio šlaituose; dauguma jo gyventojų dirba kavos plantacijose. Iš čia labai patogu kopti į Tolimaną ar Atitlaną. Kopimas suteikia daug gražių įspūdžių, bet yra nelengvas, ne tiek dėl fizinio krūvio, kiek dėl sunkiai randamų takų. Pasistengti vis tik verta – ežero vaizdai nepamirštami. Toliau pėsčiomis galima nueiti į Santjago Atitlaną. Apsilankęs 1547 m. pastatytoje Santiago Apostol bažnyčioje, turistas gali užsukti į kitokią šventyklą ir savo akimis pamatyti sinkretinę religiją. Tarp vietinių indėnų paplitęs šventos būtybės Maksimono kultas, kuriame susipynė majų deivės ir katalikų šventojo vaizdiniai. Maksimonas - tai tokia sėdinčio vyro pavidalo statula, gausiai išpuošta spalvotais drabužiais. Tolimesnis maršruto punktas - San Pedro la Laguna, miestelis, iš kurio galima užkopti į tropiniu mišku apaugusį San Pedro ugnikalnį.
Už poros kilometrų nuo San Pedro įsikūręs San Chuan la Laguna kaimas. Jo gyventojai kakčikeliai (Kakchikel) - majų etninė grupė - užsiima žvejyba ir žemės ūkiu. Kiekvieną antradienį ir šeštadienį vyksta turgus, kuriame gausu įvairių dirbinių. Toliau pro gražias kavamedžių plantacijas kelias veda į San Pablo la Laguna kaimą, kur kolonijinio laikotarpio bažnyčios pavėsyje įsitaisiusios krautuvėlės siūlo amatininkų dirbinius. Už trijų kilometrų apie būtiną bažnyčią susibūrę keliolika namų sudaro San Marcos la Laguna kaimą, kurio gyventojai augina pomidorus ir citrinas; tuo pat užsiima jų kaimynai Tzununa kaime, įsikūrusiame pačioje ežero pakrantėje. Pakilęs į 1600 m aukštį virš jūros lygio, keliautojas randa Santa Krus la Laguna miestelį ir puikiausius ežero ir ugnikalnių vaizdus. Šalia XVI a. bažnyčios yra turgus, kur tradiciniais drabužiais, kuriuose vyrauja ryški raudona spalva, dėvintys gyventojai siūlo visokiausius dirbinius.
Baigiant maršrutą aplink Atitlano ežerą, būtina užsukti į San Chorchės la Lagūnos miestelį, kurį XVIII a. įkūrė pabėgėliai iš Antigvos Gvatemalos, 1773 m. sugriautos didelio žemės drebėjimo.
Šaltinis: 100 gražiausių pasaulio vietų – Naujoji Rosma
Daugiau straipsnių:
Centrinė Amerika
,
Gvatemala
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: