Kosta Rika - Centrinė Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Kosta Rika:
    Amstado nacionalinis parkas
    Data: 2010-12-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 260, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Amstado nacionalinis parkas Amistadas („Draugystė“) yra bendro Centrinės Amerikos projekto dalis, kuriuo siekiama sukurti nepertraukiamą miškų koridorių nuo Meksikos iki Panamos ir apsaugoti regione likusius gamtinius arealus.
    Parko branduolį sudaro beveik 6000 kv. km nepaliestų atogrąžų miškų, augančių senoje granitinėje Talamankos Kordiljeroje, kuri yra gyvybiškai svarbi takoskyra tarp Ramiojo vandenyno ir Karibų jūros krantų ir kurioje stūkso aukščiausios šių šalių viršukalnės: Kosta Rikoje - 3819 metrų aukščio Sero Čiripas, o Panamoje - 3475 metrų aukščio Baru ugnikalnis. 25 tūkstančių metų senumo atogrąžų miškuose gyvena keturios Amerikos indėnų gentys - daugiau kaip trys ketvirtadaliai vietinių Kosta Rikos gyventojų.
    Tortugero nacionalinis parkas
    Data: 2009-02-27, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1211, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Tortugero nacionalinis parkas Įsikūręs Karibų jūros pakrantėje, Tortugero nacionalinis parkas (Parque Nacional Tortuguero) užima beveik 19 000 ha sausumoje ir 52 265 ha jūroje. Tai svarbiausia vieta vakarinėje Karibų jūros dalyje, kur veisiasi žaliasis vėžlys. Ekosistemos tipas - labai drėgnas tropinis miškas. Nepaprastai gražaus kraštovaizdžio parkas yra gausiai išraižytas natūralių lagūnų ir kanalų, kuriais gali plaukioti laivai. Šioje saugioje buveinėje veisiasi vėžliai, amerikiniai lamantinai, krokodilai (Crocodylus acutus), daug vėžiagyvių rūšių ir 52 gėlavandenių žuvų rūšys, įskaitant gyvąja iškasena vadinamą Atractosteus tropikus. Siekiant išsaugoti šio regiono florą ir fauną, vykdyti mokslinius tyrimus ir skatinti ekologinį švietimą, 1975 m. Tortugero ir Sierpes (Sierpe) upių suformuotoje aliuvinėje zonoje, kurioje nusėdo ir erozijos suardytos vulkaninės uolienos (šiandien jų likučiai sudaro kalvas ir kalnus, tarp jų ir Sierpes kalną), buvo įkurtas Nacionalinis parkas. Dabar upėmis, kanalais ir lagūnomis plaukioja ir vietiniai gyventojai, ir turistai, gėrėdamiesi turtinga gyvūnija ir augmenija. Tačiau vienas įdomiausių iš parke stebimų reiškinių yra jūrinių vėžlių kiaušinių dėjimas, kuris kasmet vyksta nuo kovo iki lapkričio (aktyviausias būna rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais). Dėjimo procesas trunka apie pustrečios valandos; iš to laiko per vidutiniškai 23 min. reikia padėti kiaušinius, o per likusi laiką vėžlio patelė užkasa ir paslepia lizdą. Kiaušinius ji gali dėti ir dieną, ir naktį. Į vieną lizdą ji sudeda apie 100 kiaušinių, o šį procesą pakartoja vidutiniškai 9 kartus. Kitą kartą dėti kiaušinius patelė paprastai sugrįžta po dvejų ar ketverių metų.
    Irasu Ugnikalnis
    Data: 2009-02-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1143, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Irasu Ugnikalnis Atvykus į Kosta Riką, tiesiog būtina pabuvoti prie Irasu ugnikalnio (Volcan Irazu) Centrinės Vulkaninės Kordiljeros (Cordillera Volcanica Central) kalnų grandinėje. Jis užima 2309 ha. 1955 m. buvo Įsteigtas Irasu ugnikalnio nacionalinis parkas (Parque Nacional Volcan Irazu).
    Tai veikiantis ugnikalnis - pastaraisiais šimtmečiais užregistruota daug išsiveržimų ir aktyvumo ciklų. Irasu ugnikalnio teritorija yra svarbi ir kaip hidrologinė zona: čia gimsta daug upių, kurios įteka į kitas (Chirripo, Reventazon, Sarapiqui ir Grande de Tareoles). Pavadintas pagal netoli ugnikalnio gyvenusių indėnų kaimo pavadinimą Istaru („griaudintis ir drebantis kalnas“), kuris metams bėgant virto Irasu.
    Irasu ugnikalnis yra viena labiausiai lankomų Kosta Rikos vietų. Pagal formą tai stratovulkanas - aukštas netaisyklingo kūgio formos, iš lavos sluoksnių sudarytas kalnas. Jis turi penkis kraterius; viename jų tyvuliuoja ežeras, kurio vanduo žalios spalvos, nes jame daug rūgščių. 1050 m skersmens ir 300 m gylio Principal krateris yra pats svarbiausias dėl neseniai įvykusių išsiveržimų ir labai nuožulnių šlaitų. Diego de La Haya krateris yra 600 m skersmens ir 100 m gylio. Kiti krateriai: Playa Hermosa, Laguna ir Piroclastico. Lankytojai taku ateina prie rūkstančio kraterio, kurio viduryje yra susidaręs sieringas žalias ežerėlis. Giedrą dieną nuo viršūnės matyti ir Atlanto, ir Ramusis vandenynai. Tačiau, deja, viršūnę dažnokai gaubia debesys.
    Kokosų salos
    Data: 2008-12-31, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1987, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kokosų salos Dirstelėjęs į žemėlapį, už 550 kilometrų į pietvakarius nuo Kosta Rikos pamatysite salą. Ji 8 kilometrų ilgio, 4 kilometrų pločio ir vadinama taip, kad svarbiausias maisto šaltinis iškart aiškus: Isla del Coco, tai reiškia „kokosų sala". O juk vos prieš kelis šimtus metų ji buvo tokia paslaptinga, kad daugelis abejojo, ar ši sala apskritai yra.
    Šis atogrąžų perlas buvo taip sunkiai pasiekiamas, kad rašytojai ir kiti menininkai juo baisiausiai domėjosi. Neseniai apie Kokosų salą sužinojo plačiosios masės, nes joje buvo filmuojamas „Juros periodo parkas", bet literatūrinė šlovė ją gaubė jau kur kas anksčiau. Tiesą sakant, Kokosų sala yra Roberto Stivensono „Lobių sala", visžalis piratų nuotykių fonas. Prisiminkime įdomią salos istoriją nuo pat atsitiktinio jos atradimo 1526 metais, kai ispanas Chuanas Kabesas pastebėjo šią žalią oazę vandenyno migloje. Kitus du šimtmečius saloje gėlo vandens ir šviežių vaisių atsargas papildydavo tie, kas plaukiodavo šiomis jūromis, dažniausiai piratai. Saloje buvo tik viena prieplauka (taip yra ir šiandien), mažutė pusmėnulio formos Čatamo įlanka. Visą salą užima nepaprastai tankūs drėgnieji miškai, augantys taip sparčiai, kad net šiais laikais ir šiuolaikinėmis priemonėmis jų ištirti neįmanoma.
    Poa ugnikalnis - Galingiausias Žemėje geizeris
    Data: 2008-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 757, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Poa ugnikalnis - Galingiausias Žemėje geizeris Trijų kraterių ugnikalnis Centrinėje Amerikoje yra pats galingiausias Žemėje geizeris.
    Poa ugnikalnis, esantis Kosta Rikoje, išgarsėjo 1910 m. išspjaudamas 6,4 km aukščio garų stulpą - taigi be vargo pelnė aukščiausio pasaulyje geizerio vardą. Nuo tada ugnikalnis ir toliau svaidosi 300 m aukščio verdančio vandens stulpais.
    Manoma, kad tokia geizerį primenanti veikla byloja, jog ugnikalnis netrukus nustos veikęs. Šį reiškinį sukelia paviršiniai vandenys, prasisunkiantys į žemės gelmes, kur susiduria su šilumos šaltiniu - nors ir vėstančia, tačiau dar labai karšta lava.
    Ugnikalnis turi tris kraterius, du jų seniai užgesę. Viename užgesusiame krateryje telkšo ežeras. Ant kito žaliuoja žemaūgių medžių miškas, beveik visą laiką skendintis debesyse. Šiame drėgname, ūksmingame rojuje gausu samanų, kerpių, orchidėjų. Čia auga įdomus plačialapis augalas, juokais vadinamas „varguolio skėčiu". Paukščių gyvenimas taip pat puikus: čia pilna skardžiabalsių kolibrių, paišinų strazdų ir puošnių ketsalių.