Kosta Rika: Amstado nacionalinis parkas
Tortugero nacionalinis parkas
Irasu Ugnikalnis
Kokosų salos
Poa ugnikalnis - Galingiausias Žemėje geizeris
Centrinė Amerika: Belizas , Gvatemala , Hondūras , Kosta Rika , Meksika , Nikaragva , Panama , Salvadoras Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Kokosų salos
Data: 2008-12-31, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1988, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Dirstelėjęs į žemėlapį, už 550 kilometrų į pietvakarius nuo Kosta Rikos pamatysite salą. Ji 8 kilometrų ilgio, 4 kilometrų pločio ir vadinama taip, kad svarbiausias maisto šaltinis iškart aiškus: Isla del Coco, tai reiškia „kokosų sala". O juk vos prieš kelis šimtus metų ji buvo tokia paslaptinga, kad daugelis abejojo, ar ši sala apskritai yra.
Šis atogrąžų perlas buvo taip sunkiai pasiekiamas, kad rašytojai ir kiti menininkai juo baisiausiai domėjosi. Neseniai apie Kokosų salą sužinojo plačiosios masės, nes joje buvo filmuojamas „Juros periodo parkas", bet literatūrinė šlovė ją gaubė jau kur kas anksčiau. Tiesą sakant, Kokosų sala yra Roberto Stivensono „Lobių sala", visžalis piratų nuotykių fonas. Prisiminkime įdomią salos istoriją nuo pat atsitiktinio jos atradimo 1526 metais, kai ispanas Chuanas Kabesas pastebėjo šią žalią oazę vandenyno migloje. Kitus du šimtmečius saloje gėlo vandens ir šviežių vaisių atsargas papildydavo tie, kas plaukiodavo šiomis jūromis, dažniausiai piratai. Saloje buvo tik viena prieplauka (taip yra ir šiandien), mažutė pusmėnulio formos Čatamo įlanka. Visą salą užima nepaprastai tankūs drėgnieji miškai, augantys taip sparčiai, kad net šiais laikais ir šiuolaikinėmis priemonėmis jų ištirti neįmanoma.
Kokosų sala - rojus ištroškusiai atogrąžų augalijai, nes metinis kritulių kiekis - apie 6900 milimetrų. Akivaizdu, kad žmonėms ji nelabai tinkama. Dvidešimto amžiaus pradžioje kartą kitą bandyta ją kolonizuoti, bet žmonės netrukus išsinešdino, palikę „dovanėlę" - introdukuotos faunos (kiaulių, žiurkių, kačių ir ožkų), kuri smarkiai pakenkė vietos ekosistemoms.

Lobių sala

Daug narsių naujakurių atsibeldė į šį pasaulio kraštą, viliojami lengvo praturtėjimo miražų: pasak legendų, Kokosų sala - pasakiško lobio (o gal net kelių), užkasto piratų ir nepasiimto, vieta. Tiesą sakant, ji daug metų buvo garsių plėšikų slėptuvė. Iš tų plėšikų bene įžymiausias buvo Benitas Bonitas (buvusio Didžiosios Britanijos laivyno karininko Beneto Greihamo pravardė). 1818 metais šis anglas ištikimybę jos didenybei karalienei iškeitė į „Linksmąjį Rodžerį" (juodą piratų vėliavą su kaukole ir kaulais) ir tapo ispanų prekinių laivų, skrodusių bangas devynioliktame amžiuje, siaubu. Įžūliausias Greihamo žygis buvo Limos didikų apiplėšimas. Pastarieji, norėdami išgelbėti savo turtus nuo Peru siaučiančių kruvinų maištų, nusprendė patikėti Didžiosios Britanijos laivynui pervežti lobius.
Skirtu laiku atplaukė „Admirolas Greihamas". Kai laivas buvo prikrautas aukso (apie 350 tonų), piratai iškėlė juodą vėliavą su kaukole ir kaulais, pakėlė inkarą ir nuplaukė į Kokosų salą, stebimi išsižiojusių Peru aukštuomenės atstovų. Buvo griebtasi žiaurių represijų, piratai galų gale sučiupti, bet lobis dingo be pėdsako.

Biologinė įvairovė

Nors augalija suveša taip greitai, kad nei takų, nei kasimo žymių kaipmat nelieka, lobių ieškotojų tai neatbaidė. Vokietis Augustas Gisleris gyveno (ir kasinėjo) Kokosų saloje aštuoniolika metų, kol galų gale numojo ranka.
Šiandien Kokosų sala priklauso Nacionalinių parkų tarnybai, kuri turistams čia apsistoti neleidžia. Lankytojai, atplaukiantys į salą keletui dienų, privalo nakvoti laivuose, kurie stovi įlankoje. Kokosų sala - didžiausia negyvenama pasaulio sala, todėl dar žavesnė. Ji labai nuošali ir yra tokioje klimatinėje zonoje, kad čia biologinė įvairovė didžiulė, todėl ją būtina saugoti. Dabar visa Kokosų salos teritorija -nacionalinis parkas, Kosta Rikos džiaugsmas ir pasididžiavimas. Ši valstybė labai rūpinasi gamtos apsauga.
Jau dvidešimto amžiaus septintajame dešimtmetyje Kosta Rika įkūrė daugybės saugomų teritorijų tinklą (šiandien nacionalinių parkų ir draustinių jau šešiasdešimt), nutarusi ne eksploatuoti savo nedidelį plotą, o gelbėti tai, ką turi. Toks įžvalgumas pradeda atsipirkti - turistų Kosta Rikoje gausėja, ypač tokių, kurie nuoširdžiai žavisi prašmatnia pirmykšte gamta. Turizmas puikiai organizuotas, gyventojai svetingi ir myli savo šalį, todėl lankytojai dažnai sugrįžta, taigi ekonomiškai remia valstybę, kurios turtinga nepavadinsi.
Kokosų sala ypač įdomi akvalangininkams. Pakrantės - spalvinga atogrąžų žuvų, jūrinių vėžlių ir, žinoma, ryklių karalystė. Nemaža kūjaryklių, kurių keistą siluetą išvydus, nardytojus visada pagauna šiurpas.
Šio parko svarba - daugybė endeminių rūšių: apie septyniasdešimt - gyvūnų ir maždaug tiek pat - augalų. Niekur kitur Žemėje tokių nėra. Kokosų sala - viso pasaulio paukščių stebėtojų svajonė. Saloje peri daugiau kaip 80 rūšių paukščiai, tarp jų mažiausiai trys retenybės (Kokosų salos kikilis Pinaroloxias inornata, Kokosų salos musinukė Nesotriccus ridgwayi, Kokosų salos gegutė Coccyzus ferrugineus), gyvi evoliucijos, be atvangos kuriančios naujus gyvųjų organizmų variantus, pavyzdžiai. Salos floros ir faunos sąrašas vis ilgėja, nes teritorija nelygi, su bedugnėmis ir kalvomis (aukščiausias - Iglesijo kalnas, 624 metrai), apaugusiomis tankia, zonomis susiskirsčiusią augalija, kuri nelinkusi atskleisti savo paslapčių.
Vadinasi, tikrasis Kokosų salos turtas - biologinė įvairovė. O ją išsaugoti privalo žmonės. Daugiau straipsnių: Centrinė Amerika , Kosta Rika Susijusios nuotraukos iš Flickr: Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: