Meksika: Puebla - Angelų miestas
Gvanachuatas - Miestas slėnyje
Prie Icos ištakų
Teotihuakanas - Ten, kur žmonės tampa dievais
Vario kanjonas
Centrinė Amerika: Belizas , Gvatemala , Hondūras , Kosta Rika , Meksika , Nikaragva , Panama , Salvadoras Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Meksika: Puebla - Angelų miestas
Data: 2009-03-17, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1050, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Puebla, kitaip vadinama La Puebla de los Angeles, taigi „Angelų Puebla“ (pagal legendą, angelai nubraižė tiesias gatves, kad mieste niekas nepasiklystų) geriausiai iš visų Meksikos miestų išsaugojo kolonijinę atmosferą. Nesvarbu, iš kurios pusės beatvyktum į plokščiakalnyje įsikūrusią Puebla, dėmesį pirmiausiai atkreipia horizonte stūksančios viršūnės: Orisaba (Pico de Orizaba), Popokatepetlis (Popocatepetl), Istaksihuatlis (Iztaccihuatl) ir Malinčė (Malinche). Paskui atsikleidžia miestas ir visiškai pavergia savitu, nepakartojamu grožiu. Kolonijinio laikotarpio pastatai iš plytų ir skiedinio, dekoruoti puošniomis talavera poblana (Pueblos regione išsivysčiusi majolikos atmaina) keraminėmis plytelėmis žavi ypatingu daugiaspalviškumu; įspūdį dar labiau sustiprina daugybė fasadų, dekoruotų auksaspalviu gipsu. Šviesus ir spalvingas gatvių, namų ir kampinių balkonų grožis daug prisidėjo prie to, kad UNESCO istorinį miesto centrą 1987 m. įrašytų į Pasaulio kultūrinio paveldo sąrašą. Čia yra per 60 bažnyčių. Karališkoji koplyčia (Capilla Real), esanti šalia San Gabriel vienuolyno, buvo pastatyta XVI a. Viduryje platinti katalikų tikėjimą tarp čiabuvių. Forma ir struktūra panaši į arabų mečetę. Susižavėjimą kelia koplyčios stogas, kurį sudaro 49 kupolai, dengiantys šešias navas ir dvi šonines koplyčias. Viduje išlikęs šventinto vandens indas, kurio dekore atsispindi indėnų ir pranciškonų simbolika. Gvanachuatas - Miestas slėnyje
Data: 2009-03-15, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 648, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Gvanachuato (Guanajuato) miestas yra tarsi pasislėpęs tarp sausringų kalnynų, giliame ir siaurame slėnyje didingo Kubiletės (Cubilete) kalno papėdėje. Kadaise šiame regione būta negausių čičimekų genties gyvenviečių. 1541 m. slėnyje pasirodė pirmieji europiečiai, tiksliau ispanai. Tą teritoriją, kur dabar stovi miestas, 1546 m. vicekaralius už paslaugas konkistos metu atidavė valdyti Rodrigui de Vaskesui (Rodrigo de Vazquez), kuris čia įkūrė galvijų fermą. Tačiau 1552 m. Chuanas de Chaso (Juan de Jaso) atrado pirmuosius sidabro telkinius. Netrukus regionas tapo didelėmis kasyklomis. Gyvenvietė sparčiai augo ir 1570 m. Ispanijos karalius Filipas V jai suteikė miesto titulą ir Karališkųjų kasyklų miesto vardą (Villa Real de Minas). XVIII a. pabaigoje Gvanachuatas pagal svarbą ir turtingumą buvo antrasis Naujosios Ispanijos miestas po Mechiko. Šiuolaikinis miestas, vaizdingas ir jaukus, puikiai išsaugojo kolonijinio laikotarpio paveldą. 1988 m. Gvanachuato istorinius paminklus ir jo apylinkėse esančias kasyklas UNESCO paskelbė Pasaulio kultūrinio paveldo objektu, kadangi mieste yra ypač gražių baroko stiliaus pastatų, o pats miestas sudaro vertingą architektonikos ansamblį. Daubų ir tarpeklių reljefe išsidėstęs Gvanachuatas lankytoją iš karto sužavi... Prie Icos ištakų
Data: 2008-12-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1092, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Majų ir toltekų pėdsakai Jukatano (Yucatan) pusiasalyje.
Kai amerikiečių mėgėjas archeologas Edwardas Herbertas Thompsonas pirmą kartą įkopė į 30 m Čičen Icos (Chichen Itza) piramidę devynioliktojo amžiaus pabaigoje, buvo naktis, džiunglių tamsą skrodė vien mėnesienos šviesa. Tuo metu majų miestas, esantis Jukatano pusiasalio šiaurėje, buvo griuvėsių krūva po žalios lapijos danga. Milžiniškų didingų akmens pastatų - šventyklų, rūmų, galerijų su kolonomis ir meistriškai sukurtų sienų - šešėliai juodavo virš medžių viršūnių. Juos archeologas atidžiau ištyrinėjo kitą rytą. Tikslas – surasti gyvybės, slypinčios už miesto statybos, pėdsakų tapo Thompsono viso gyvenimo darbu.
Šio miesto pavadinimas Chichen Itza siejamas su Kolumbo laikais, grįžtant į majų civilizacijos ir kalbos epochą, kai jis reiškė "prie Icos šulinio". Icos gyventojai, kurie, kaip spėjama, buvo garbingos kilmės, per pirmuosius pirmojo mūsų eros tūkstantmečio amžius čia įkūrė naują religinę sostinę. Sekdami jų pavyzdžiu, majai klestėjo iki keturioliktojo amžiaus, kol miestą užkariavo toltekai, majų architektūrinį stilių papildę savuoju. Taigi tą naktį mėnesienoje nuo piramidės viršūnės Thompsonas žvelgė į dviejų Pietų Amerikos civilizacijų liekanas. Teotihuakanas - Ten, kur žmonės tampa dievais
Data: 2008-12-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1825, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Senovinis Teotihuakano (Teotihuacan) miestas iki šiol tebėra Meksikos paslaptis.
Trys klausimai, tinkantys viktorinai. Kas užsakė pirmosios svarbios Amerikų metropolijos statybą prieš du tūkstančius metų? Kaip vadinasi tas miestas? Kaip vadinate tuos žmones, kurie jame gyveno? Atsakymas į šiuos tris klausimus būtų vienas - niekas nežino. Miestas, apie kurį kalbama, - tai virtinė įspūdingų piramidžių, kurios greičiausiai ištuštėjo jau keturioliktojo amžiaus pradžioje, tuo metu, kai actekai įkūrė naują gyvenvietę tik per 50 km į pietus, - gyvenvietę, kuri vėliau išaugo į Meksiko miestą.
Kaimyninį vaiduoklišką miestą actekai laikė mitine laidojimo vieta ir pavadino ją vardu, kuris žinomas iki šiol - Teotihuakanas. Tai reiškia: "Ten, kur žmonės tampa dievais". Vėlesni archeologiniai kasinėjimai parodė, kad Teotihuakano istorija net nesiekia mūsų pirmojo tūkstantmečio pradžios. Apie 100 m. pr. m. e. nežinomi statytojai pradėjo statyti miestą, išdėstytą tarsi šachmatų lenta daugiau kaip 2300 m aukšlyje. Jį sudarė šventyklų kompleksas, procesijų gatvė, kurią iš abiejų pusių supo rūmai, ir erdvūs gyvenamieji rajonai. Miestas išaugo toks didelis, jog galiausiai išsiplėtė per daugiau kaip 11 km. Vario kanjonas
Data: 2008-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 544, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Neaprėpiami kanjonai palieka gilius, rantytus randus kalnuose, stūksančiuose Meksikos šiaurės vakaruose.
Kelionė traukiniu aukštyn į kalnus per patį Meksikos nugarkaulį panaši į pasaką. Traukinys kyla link Vario kanjono, įveikdamas staigius viražus ir dundėdamas per tiltus, iškilusius aukštai virš žemės. Jis neria į vieną tunelį po kito, išnyra iš jų tamsos ir keleiviai patiria naują virtinę svaiginančių nusileidimų stačiašlaičiais slėniais.
Tačiau kelionės vaizdai, kuriuos dovanoja šis stebuklingas maršrutas, išsyk nublanksta prieš tai, ką keliautojas išvysta Divisadero geležinkelio stotyje, pastatytoje daugiau nei 2300 m aukštyje. Apačioje plytinčio Vario kanjono reginys bematant užhipnotizuoja. Tolyn driekiasi milžiniška, maždaug 50 km, įduba, iš 1400 m aukščio nerianti į Uriko upę, tekančią toli apačioje. Kalnų skardžiai išraižyti gilių tarpeklių, stačios, aštrios jų briaunos viršuje susitinka su išgaląstais gūbrių ašmenimis. Kanjono gūbrių ir viršūnių bangos nuvilnija tolumon it suakmenėjusi jūra.