Mohero uolos - Airija - Europa - Įdomios vietos - wildlife
  • Mohero uolos
    Data: 2008-10-04, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1241, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Mohero uolos Vakarinį Airijos krantą nuo negailestingų Atlanto vandenyno antpuolių saugo beaistriai sargybiniai.
    Didžiąją dalį Airijos kraštovaizdžio sudaro žali laukai ir kalvos, seklūs ežerai ir upeliai. Tačiau šen bei ten Gamta daro dramatišką mostą, galbūt primindama stulbinančią savo galią. Mohero uolos - vienas raiškiausių mostų šiaip ramiame Airijos kraštovaizdyje. Jos dunkso priešais Atlantą tarytum rantytų skardžių koncertiną. Šios tamsios uolos Klero grafystės pajūriu driekiasi 8 km.
    Mohero uolos neturi nieko švelnaus: nei smėlingų įlankėlių papėdėje, nei žolėtų šlaitų, nei subtilių gėlių iškyšuliuose. Tiesiog iš vandens kyla stati didinga 200 m aukščio siena ir, nors vandenynas atakuoja jos pagrindą vėjo ir bangų artilerija, regis, ji gali atlaikyti puolimą per amžius.
    Iš tikrųjų Atlantas šioje vietoje bauginantis. Kiekviena atskubėjusi putota banga užvirsta ant nusiritančios ankstesnės ir sudūžta į uolas plakdama tamsiai mėlyną ir pilką spalvas. Ir visad, išskyrus ramiausias dienas, žmogų ar gyvūną, išdrįsusį prieiti prie skardingo uolų krašto, kiaurai permerkia vakarų vėjų blaškomi sūroki purslai.

    Nebylūs vėjyje

    Stovint ant uolos krašto apima klaikus jausmas. Bangų dunksėjimas ir šniokštimas apačioje kunkuliuojančiame katile vos girdėti pro dejuojantį vėjo švilpesį, o priešais uolas klykiantys kirai atrodo nebylūs. Tik kai staigus vėjo gūsis kilsteli juos aukštyn, pasigirsta veriantys kryksmai.
    Audringą dieną niekur Britų salose nepasijusi toks nekviestas svečias, bet užtat labai žvalus. Uolų papėdėje tirštų kavos spalvos putų keteros svaido aukštyn uolienų nuolaužas, o uolų sienos juoduoja kaip lietaus debesys. Į šį slegiantį vienspalvį vaizdą įsilieja baltai dėmėti pilkšvi jūros plotai.
    Nors uolos ir atrodo nepažeidžiamos, jos pamažu irsta. Lietus, merkiantis uolų viršaus dirvą, ir sūrus jūros vanduo, blaškomas vėjo, kartkartėmis nuskelia dalį uolos, ir ji staigiai krinta į jūrą. Būtent jūroje prasidėjo uolų raida. Per 300 mln. metų iš aibės smulkutėlių jūros gyvių susidarė jų pagrindas. Šimtmetis po šimtmečio jūra toliau klojo įvairius spalvotus smiltainio ir skalūno sluoksnius, ir pagaliau žemynų judėjimas išstūmė juos į paviršių.

    Sukurtos dievų

    Pakanka trupučio fantazijos, kad galėtum įsivaizduoti ankstyvuosius airių dievus, aktyviai dalyvaujančius formuojant šias uolas. Dublinietis rašytojas Jamesas Plunkettas knygoje „Jos dėvėti brangakmeniai" rašė: „Ūkanotą dieną jos... kaip pamišusio dievo slogutis; gražiu oru, ypač saulei leidžiantis, jos atrodo kaip požemio karalystė." Tačiau ne vien uolų didybė įkvepia rašytojus. Yra užuominų apie laikus, kai tų uolų viršūnėmis tikriausiai vaikščiojo senovės airių didvyriai, tikri ar legendiniai. Pavyzdžiui, Mohero pavadinimas susijęs su senoviniu kyšulio Mohair fortu, kurį ikikrikščioniškais laikais naujakuriai pastatė kyšulyje ties Raganos Galva. Deja, Napoleono laikais forto griuvėsiai buvo sunaikinti ruošiant vietą signaliniam bokštui.
    Sakoma, kad dalis uolos panaši į sėdinčią moterį, žiūrinčią į jūrą. Vietiniams žmonėms tai - sena ragana Mal, paversta akmeniu. Kadaise Mal Lup Hedo pakrante vijosi Alsterio didvyrį Kuchuliną. Pasak padavimo, ji šokdama neįvertino atstumo, įkrito į jūrą ir nuskendo. Šiauriausia uolų dalis vadinama Aill na Searrach (Kumeliukų uola). Minimi kumeliukai, matyt, buvo pasakiškos kilmės ir dėl nežinomos priežasties šioje vietoje irgi šoko per uolą.
    Dabartiniai lankytojai gali prisiartinti prie Mohero uolų iš abiejų galų ir per dieną lengvai jas pereiti taku, kuris vingiuoja tolokai nuo krašto. Žemos žolės kilimas ant tamsaus skalūno sluoksnio patogus eiti. Nuo Raganos Galvos pietuose, kur uolos yra 120 m aukščio, keliautojai pamažu kyla iki aukščiausio taško šiaurėje. Tą vietą patogiai paženklina O`Brieno bokštas. Šiaurės kryptimi išilgai uolų stūksantys kyšuliai tinkami tik laukinėms ožkoms, kartais išdrįstančioms nusileisti kiek žemiau. Toliau žemė nuolaidžiai leidžiasi į smėlingą įlanką ties žvejų kaimu Dūlinu.
    Įspūdingiausia prieiga yra iš šiaurinio galo: išmintas įdubęs takas, išklotas didžiulėmis plokštėmis, veda į O`Brieno bokštą. Vietinis žemvaldys, parlamento narys seras Cornelius O`Brienas 1835 m. pastatydino bokštą kaip apžvalgos punktą ir arbatinę. Nuvargę nuo kopimo XIX a. turistai galėdavo pasistiprinti ir atsigaivinti bokšte prie apskrito stalo klausydamiesi dūdmaišininko melodijų.
    Lengva suprasti, kodėl O`Brienas pasirinko bokštui šią vietą. Vaizdai čia neprilygstami. Šiaurėje gargžduotame pajūryje besivoliojantys žmogaus dydžio rieduliai atrodo kaip žvirgždo akmenukai, o už rausvo šiauriausių uolų apvado kyla tolimosios kūgiškos Konemaros viršūnės - Dvylika Smeigtukų. Pietinėje pusėje, Lup Hede, stovi vienišas švyturys, ženklinantis vakarinį Klero grafystės kraštą; tolumoje matyti miglota Kerio kalnų virtinė.
    Vaizdą į vakarus pasilikite pabaigai. Pažvelkite į dantytą koloną, stūksančią žemiau bokšto; kadaise tai buvo uolos dalis, bet po amžius trukusio stichijų puolimo liko tik šis uolos pirštas. Iš tikrųjų jis yra 60 m aukščio, tačiau nuo uolos viršūnės atrodo mažas. Nukreipus bokšto žiūronus į kaimyninę uolą, per vidurį matyti baltas ruožas. Būtų galima pamanyti, kad tai fosilijų sluoksnis uoloje. Iš tiesų tai jūros paukščių - tripirščių kirų, laibasnapių narūnėlių, alkų, ramiausiai tupinčių ant tokių siaurų atbrailų, jog vargu ar jos vertos to vardo - rikiuotė. Sunkiau juodos uolos fone įžiūrimi krankliai ir kalnų varnos, akrobatiškai lengvai besivartantys ir besisukantys ore.
    Galiausiai peržvelkite didžiulę Atlanto platybę iki horizonto ir už jo, begalinį bangavimą, kuriame tarsi banginių nugaros kyšo Arano salos. Giedrą dieną jų sidabriškai pilkos uolos viliojamai spindi saulėje, tačiau audringu oru jos atrodo juodos ir grėsmingos, lyg galėtų ryžtis įveikti įsiterpusį Pietų sąsiaurį ir apsiausti žemyną. Tačiau kai Mohero uolos gina krantą kaip tvirtovė, bijoti nėra ko.

    Pilka kalkakmenio platuma

    Airija - Mohero uolos Šioje nuošalioje vietovėje į šiaurės rytus nuo Mohero uolų viešpatauja akmuo.Tai - Barenas, 260 kv. km. milžiniškų kalkakmenio terasų, kopiančių į skalūnu dengtą Sliv Elvos viršūnę (345 m), ruožas. Prieš kokius 15 000 metų ledas išgraužė šias perkeiptų formų terasas, pavertęs jas vienu jauniausių Europos gamtovaizdžių.
    Iš tolo Barenas atrodo vertas apibūdinimo, kurį išsakė Edmundas Ludlov, vienas iš Oliverio Cromvellio generolų: „...čia nėra nei pakankamai vandens žmogui paskandinti, nei medžio jam pakarti, nei ganėtinai žemės jam palaidoti."Tačiau čia yra ganyklų ir pušynų, ir vienur kitur akmeninėse terasose šaknis įleidęs lazdynas ir kadagys.
    O toje pilkoje akmens platybėje įtrūkiu ir siaurų plyšių tinklas išlaiko daugybę įvairių augalų, stebuklingai įsitvirtinusių mažyčiuose dirvos ruoželiuose. Jie paverčia terasas rojumi gamtos mylėtojams, nes švelnus, drėgnas klimatas sykiu su uolų prieglobsčiu sukuria išskirtines sąlygas, kuriose vieni šalia kitų tarpsta Viduržemio jūros ir alpiniai augalai. Ankstyvą vasarą uolų paviršių išmargina brangakmenių spalvų augalai, tokie kaip kraujo spalvos snaputis, kalninė žiognagė ir gencijonas.
    Lietaus vanduo nesusigeria į uolų paviršių, bet prasiskverbia pro įskilas bei plyšius, įsigrauždamas į uolienas ir kasdamas griovius bei urvus, o kartais vanduo susitelkia į trumpalaikius ežerus, vadinamus turlough. Speleologai ištyrė daugybę kilometrų vingiuojančių tunelių, vedančių gilyn į Sliv Elvos šoną. Viename visiems atvirame Elvio urve yra 1000 m koridorių, vedančių į erdvius urvus, apaugusius stalaktitais ir stalagmitais.
    Akmeninių kapų ir fortų, vienuolių gyvenviečių ir pilių griuvėsiai patvirtina, kad žmonės šiuose nepaprastuose uolų soduose gyveno tūkstančius metų. Iš tikrųjų kai kurie mokslininkai uolų plikumą net aiškina erozija, kurią sukėlė miškų kirtimas priešistoriniais laikais.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Europa , Airija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*