Graikija - Europa - Įdomios vietos - wildlife
  • Graikija:
    Zakinto jūrų vėžliai
    Data: 2011-11-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 258, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Zakinto jūrų vėžliai Iš aštuonių jūrų vėžlių rūšių, šiandieną gyvenančių jūrų vandenyse, didžiagalviai vėžliai (Caretta caretta) yra patys stambiausi. Jų skiriamieji bruožai yra didelė galva, rausvai rudas šarvas ir geltona papilvė; svoris gali siekti 100kg ir daugiau, o vidutinis ilgis - 120cm. Graikija - vienintelė Europos šalis, kur veisiasi šie vėžliai; smėlėtuose Laganaso įlankos paplūdimiuose Zakinto saloje rado prieglobstį didžiausia šios ties išnykimo riba atsidūrusios rūšies kolonija.
    Nedaug tėra žinoma apie jūrų vėžlių gyvenimą, ypač patinų. Tikrai žinoma, kad jie išgyvena apie 60 metų, kad reproduktyvųjį amžių pasiekia 30 metų ir kad didžiagalviai vėžliai atlieka ilgiausią migracijos kelią iš visų jūrinių vėžlių rūšių. Minta daugiausia medūzomis ir kiaukutiniais jūros gyvūnais, nesunkiai sutraiškydami jų kiautus galingais žandikauliais. Pažymėjus kiaušinius dedančias vėžlių pateles, gaunama informacija apie jų migracijos maršrutus, tačiau vėžlių patinai niekuomet neišlipa iš jūros.
    Santorinas
    Data: 2011-11-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 258, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Santorinas Rytinėje Viduržemio jūros dalyje iš mėlynų Kretos jūros vandenų įvairiaspalvės tarsi spalvingame atviruke iškyla Santorino (Tyros) salos uolos, slepiančios katastrofišką praeitį. Artėjant prie salos laivu ar žvelgiant į ją iš lėktuvo nejučia aplanko mintis, kad apskritimo formos įlanka kadaise buvusi ugnikalnio krateris. Maždaug 1650m. prieš Kristų galingo ugnikalnio išsiveržimo metu magma su tokia jėga ir tokiu greičiu buvo išmesta iš ertmės po ugnikalniu, kad sprogo net pats ugnikalnis. Nustatyta, jog turėjo būti išmesta maždaug 30kub.km magmos, kad susiformuotų tokio dydžio įlanka. Kadaise įvykusių išsiveržimų pėdsakai pastebimi iš spalvotų juostų salos uolose; kiekviena tokia juosta - tai sluoksnis suslėgtų pelenų, išmestų vieno išsiveržimo metu. Maža salelė įlankos viduryje liudija vėliau įvykus ugnikalnio išsiveržimą, kurio metu pačioje senojo ugnikalnio širdyje susiformavo naujas krateris.
    Mikono sala
    Data: 2009-09-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1496, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Mikono sala Daug akmenų, šviesos ir jūros druskos. To nestinga visose 56 didelėse ir mažose Kikladų (Kiklades) salose, išsibarsčiusiose Egėjo jūroje. Kaip tik jose gimė viena svarbiausių ir seniausių Viduržemio regiono civilizacijų (3000-1000 m.pr.Kr.), pavadinta salyno vardu. Kaip aiškina geologai, dabartinio savito pavidalo Kikladų salas suformavo įvairūs geologiniai procesai (žemės drebėjimai, ugnikalnių išsiveržimai, žemės plutos poslinkiai), dėl kurių į jūrą paniro keletas didelių sausumos darinių. Kai kas mano, kad tarp jų būta ir pradingusios Atlantidos.
    Tarp Kikladų salų grožiu ir kosmopolitiškumu išsiskiria Mikono (Mykonos) sala. Skirtingai nei kitos salos, stačiomis uolomis iškylančios virš jūros. Mikono salos gamtovaizdį sudaro žemos uolėtos kalvos ir nuostabūs paplūdimiai. Kitų salų paviršius labai raižytas: tai skardžiai, tai daubos, o Mikono reljefas banguoja švelniais kauburiais. Tipiškas saliečio namas - baltas kubinis tūris. Medinės durys, balkonai, langinės ir laiptai švyti ryškiomis spalvomis. Bažnyčios mažos, bet dailios. Baltutėlėse gatvėse šalia vaizdingų tavernų krautuvėlės vilioja meistrų dirbiniais. Prie uosto molo greta prašmatnių jachtų švartuojasi žvejų valtys. Ant Kastro kalvos baltuoja Paroportianio (Paroportiani) bažnyčios. Šimtmečiais kurtą ansamblį Graikija paskelbė nacionaliniu paminklu. Paminklai yra ir viduramžių architektūros namai, pajūryje sustojantys į ištisą sieną.
    Vienuolynai ant uolų
    Data: 2008-11-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 938, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Vienuolynai ant uolų Graikų vienuoliai atsiskyrė nuo pasaulio ant Meteoros kalnų viršūnių.
    Graiku kalba meteoros reiškia „iškilęs". Graikijos vienuolynai iškilę Meteoros kalnuose. Vienuoliai pastatė savo prieglobstį aukštai ant uolų viršūnių, kurios iškyla iki 305 m virš Pinijos (Pinios) upės slėnio. Kai saulei leidžiantis slėnis skęsta prieblandoje ar kai ryto migla tvyro virš viršukalnių, atrodo, kad vienuolynai plūduriuoja po balto šydo priedanga.
    Tesalijos šiaurės vakarų kalnai vilioja atsiskyrėlius jau nuo devintojo amžiaus. Olos kalnų papėdėje teikė prieglobstį, kur jie netrukdomi galėjo medituoti. Kai kurie vienuoliai kopėčiomis užlipdavo aukščiau į smiltainio plyšius, numesdavo jas, badaudavo ir, kankindami save bei išgyvendami ekstazę, stengdavosi pajusti Dievo buvimą.
    Keturioliktajame amžiuje serbų antpuoliai į Bizantijos Tesaliją paskatino gyvenvietes ir vienuolynus statyti ant neprieinamų uolų atbrailų ir kalnų viršūnių. Statybines medžiagas vienuoliai į viršų užkeldavo virvėmis ar virvinėmis kopėčiomis, o vėliau tinkluose ar dideliuose krepšiuose užkeldavo žmones.
    Akropolis - šventasis Atėnų kalnas
    Data: 2008-11-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1789, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Akropolis - šventasis Atėnų kalnas Kažkada Partenonas buvo lobynas, o vėliau parako sandėlis.
    Akropolis, arba Atėnų „miestas ant kalvos", stovi ant 156 m aukščio kalkakmenio uolos atodangos. Įrengus šulinius, ši vieta tapo natūralia tvirtove. Tryliktojo amžiaus pr. m. e. pradžioje čia įsikūrė Mikėnų karaliai ir pastatė pirmuosius didžiule siena apsuptus rūmus ant kalvos, kurios istorija siejama su Dzeuso dukterimi Atėne.
    Kai Mikėnų monarchija išnyko, septynioliktajame amžiuje pr. m. e. rūmai tapo šventykla. Pirmasis didelis naujas pastatas toje vietoje - senasis Partenonas, arba Atėnės šventykla, ir ankstesnysis Partenonas - buvo pradėti statyti šeštajame amžiuje pr. m. e. Šimtmečiu vėliau Akropolio kalvos statiniai įgavo dabartinę formą.
    Atėnus dažnai užkariaudavo, dažnai keisdavosi valdžia, todėl viduramžiais miestas vėl tapo tvirtove. Akropolyje gyveno katalonų ir frankų hercogai ir regentai, vėliau turkai, kol 1687 m. Lunebergo artilerijos karininkas padarė tam pabaigą. Tarnaudamas Venecijos dožo Morosinio armijoje, kuri apsiautė Akropolį užėmusius turkus, jis pataikė į turkų parako sandėlį ir susprogdino Partenoną.
    Samarijos tarpeklis
    Data: 2008-10-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 959, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Samarijos tarpeklis Kretos saloje, priklausančioje Graikijai, aukštos uolų sienos kadaise slėpė nusikaltėlius.
    Vakarinėje Kretos dalyje per aukštus kalnus vingiuoja įspūdingas gilus ir siauras Samarijos tarpeklis. Tai platėdamas, tai siaurėdamas, kartais įsispraudęs tarp stačių sienų, jis lyg gyvatė 18 km rangosi per Levka Ori - Baltuosius kalnus, jų šlaitai vasarą švyti baltai nuo saulės, o žiemą - nuo sniego.
    Kabindamiesi už atbrailų ant tarpeklio sienų svyra kiparisai, figmedžiai ir oleandrai. Jų šaknys suranda mažiausią plyšį prasiskverbę pro sienų apmušalus primenančią klinčių plutą, nusėdusią ant sienų iš kalno šlaitais tekančio vandens. Aukštai virš jų sklando ereliai ir sakalai, o kalnų varnos nutūpę mišką lyg juodi miško gaisro pelenai.
    Tarpeklį išskobė Tarajo upė, tekanti sprūdžiu tarp Pachno masyvo rytuose ir Gingilo bei Volakijo kalnų vakaruose. Žiemą upė skuba per tarpeklį veržliu srautu, o vasarą susitraukia iki vos čiurlenančio upelio.