Islandija - Europa - Įdomios vietos - wildlife
  • Islandija:
    Pingveliras
    Data: 2011-02-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 541, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Pingveliras Pingveliras yra viena iš Islandijos vadinamojo „Aukso žiedo“ įžymybių. Tai daug gamtos stebuklų ir istorinių vietų Reikjaviko apylinkėse. Tačiau Pingveliras ir pats susideda iš kelių įžymybių: jis apima Parlamento lygumą, tarpeklį ir Pingvalavatno ežerą, o visa tai yra seniausiame Islandijos nacionaliniame parke.
    Parlamento lyguma - galbūt didžiausias Pingveliro pasididžiavimas. Čia buvo Altingo, seniausiojo pasaulyje parlamento, būstinė. Įsteigtas 930 m., jis rinkdavosi kasmet iki 1789 m., kai dėl žemės drebėjimo lyguma pasislinko apie 1 metrą. Tuomet parlamento posėdžiai persikėlė į dabartinę sostinę Reikjaviką.
    Pingveliras neatsitiktinai žadina didelį geologų susidomėjimą; jis išsidėstęs tektoninės įtampos centre tarp Europos ir Šiaurės Amerikos kontinentinių plokščių...
    Lakis
    Data: 2011-02-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 773, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Lakis Lakis, arba Lakagkgar (tai reiškia „Lakio krateriai“) yra milžiniškas vulkaninės kilmės plyšys, besidriekiantis į pietryčius nuo didžiausio Europoje ledyno - Vatnajokudlio. Pats plyšys yra 25 km ilgio ir nusagstytas maždaug 100 kraterių kūgiais, iš kurių didžiausias yra apie 100 m aukščio. Panaši į prastai gyjančią žaizdą, ši rantyta įpjova driekiasi iš pietvakarių į šiaurės rytus per negyvenamą, tarsi ne šio pasaulio kraštovaizdį, susidedantį iš rausvai pilkos bazaltinės lavos ir sušvelnintą tik pilkos samanų bei kerpių patinos.
    Šalyje, kurioje netrūksta vulkaninės kilmės regionų, ramiai snaudžiantys Lakio krateriai kelia baimingą susidomėjimą. Praeityje įvykęs Lakio išsiveržimas visiems laikams įsirėžė Islandijos gyventojų atmintyje.
    Mėlynoji lagūna, Reikjanseno pusiasalis
    Data: 2011-02-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1351, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Mėlynoji lagūna, Reikjanseno pusiasalis Daugumą atvykusiųjų į Islandiją (išskyrus atplaukusius laivu) pasitinka Keblavikas, esantis už 70 km į pietryčius nuo šalies sostinės Reikjaviko. Keblavikas išsidėstęs pačiame Reikjaneso pusiasalio gale - tai nelygus, uolėtas sausumos „pirštas“, užsirietęs aukštyn, tarsi kviesdamas lankytojus prie savo krantų. Žiūrint iš aukštai, šis mėnulio paviršių primenantis kraštovaizdis atrodo tamsus ir niūrus, tačiau pačioje jo širdyje slypi spindintis safyras - Mėlynoji lagūna.
    Islandija dažnai vadinama ledo ir ugnies šalimi, ir ne be pagrindo. Visur pastebimi geoterminio aktyvumo požymiai: nuo burbuliuojančios lavos iki trykštančių geizerių. Viena maloniausių šio aktyvumo išdavų yra Mėlynoji lagūna - didžiulis jūros vandens baseinas, kuriame gausu mineralų, geoterminio aktyvumo dėka pašildytas iki malonios 36-39°C temperatūros.
    Mailifedlis - Vulkaninės kilmės kūgis
    Data: 2011-02-04, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 860, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Mailifedlis - Vulkaninės kilmės kūgis Šalyje, kur gausu įvairių vulkaninės kilmės darinių, vienas neįprasčiausių yra Mailifedlis. Tai nenatūraliai vienodas kūgis, iškylantis skurdžioje lavos pelenų dykynėje. Jį sukūrė ugnikalnio išsiveržimas po Mirdalsjokudlio ledynu pietinėje Islandijos dalyje. Kūgis sudarytas iš tufo - sukietėjusių pelenų ir įvairių vulkaninės kilmės nuolaužų - ir iškyla apie 200m virš lygumos.
    Maždaug prieš 10 000 metų Mirdalsjokudlis, labiausiai į pietus nutolęs ir ketvirtas pagal dydį Islandijos ledynas, pagaliau paleido iš savo ledinių gniaužtų Mailifedlį, atidengdamas Islandijos saulei jo nedidelę, smailią viršūnę. Tuomet šį paslaptingą kūgio pavidalo darinį nuklojo minkšti samanų patalai...
    Vatnajokutlis
    Data: 2008-10-04, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1145, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Vatnajokutlis Didžiulį Islandijos ledyną drebina po juo kunkuliuojantis smarkus ugnikalnis.
    Didžiuliame Islandijos Vatnajokutlio ledo klode yra beveik tiek pat vandens, kiek visuose kituose Europos ledynuose. Jis dengia maždaug pusės Velso ar trečdalio Belgijos dydžio plotą ir stumia nuo savo lygios kepurės daugybę didžiulių ledynų.
    Žvelgiant nuo pajūrio pakrantės, Vatnajokutlis atrodo kaip negyvenamas tyrlaukis. Nuo juodo žvyro, pelenų ir smėlio dykumos jo papėdėje ledas driekiasi per kalnus ir sudaro plačią, apie 800 m storio baltą lygumą, netinkamą jokiai gyvybei. Tiesa, pats ledynas tarsi gyvas: tai plečiasi, tai traukiasi, lėtai pulsuoja, o kartais įsismarkauja kaip ugnikalnis.
    Toks aktyvumas būdingas ne tik Vatnajokutliui, bet ir visos Islandijos gamtovaizdžiui. Pati Islandija tėra beveik Anglijos dydžio sala. Gyventojų čia ne daugiau negu vidutiniame mieste, jie įsikūrę daugiausia siaurame pakrantės ruože. Geologiniu požiūriu naujas kraštas formuojasi ant 6,4 km storio bazaltinių uolienų, suplaukusių per pastaruosius 20 mln. metų iš Atlanto vidurio kalnagūbrio "karštosios vietos", t. y. gilaus plyšio, susidariusio žemynams dreifuojant, kai iš lėto skyrėsi Eurazija ir Šiaures Amerika.
    Geizeris ir Strokuras
    Data: 2008-10-04, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1100, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Geizeris ir Strokuras Aukštai trykštantis karšto vandens fontanas, stumiamas ugnikalnio karščio, davė vardą visiems karštiesiems pasaulio šaltiniams.
    Verdančiame baseine kunkuliuojantis ir sproginėjantis vandens fontanas taškosi kreidos baltumo purslais iki penkiaaukščio namo lygio. Šis didingas reginys trunka septynias aštuonias minutes, paskui nuslūgsta. Netrukus verdančio vandens stulpas vėl tartum raketa šauna į orą, tik šį kartą 30 m ar aukščiau. Vėjas jį išskleidžia lyg didžiulę vėduoklę. Fontanas vis kyla – net iki 60 m. Galiausiai smarkiai ūždamas išsiveržia plikinančių garų stulpas, ir viskas vėl nurimsta.
    Taip veikė karstasis Geizerio šaltinis XX a. 4-ame dešimtmetyje. Tada jis buvo lankomiausia Islandijos vieta. Dabar turistai mieliau stebi mažesnį jo kaimyną Strokurą: jis kas dešimt minučių ištrykšta 22 m verdančio vandens stulpu.
    Geizeris ir Strokuras yra miškingame slėnyje. Čia girdėti tolimas po žeme kunkuliuojančių apie 50 karštųjų versmių dundesys. Geizerių zona pirmą kartą paminėta 1294 m., kai žemės drebėjimas sunaikino kelis karšto vandens šaltinius ir sukūrė du kitus, tikriausiai Geizerį ir Strokurą. 1647 m. įvardytas Geizeris iš karto patraukė turistus. Tada jis išsiverždavo kasdien. Apytikriai 1800 m. Geizeris čiurkšdavo kelis kartus per dieną, o sykį per parą išsiveržė 14 kartų. Tačiau 1907 m. nurimo beveik 30 metų. 1935 m. išsiveržimai buvo sukeliami dirbtinai, šiek tiek nuleidus vandens ir taip sumažinus slėgį apačioje. Dabar jis ištrykšta tik retkarčiais, bet, kaip ir visada, įspūdingai.