Donjanos nacionalinis parkas
Data: 2008-10-05,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 908,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Bekraštėje tylioje pelkėje ir miške aplink ją verda laukinis gyvenimas.
Pietų Ispanijos tyrlaukiuose šalia neužmatomų, upių vagų išraižytų pelkių kūpso žvilgantys švitrūno krūmynai ir smėlio kopos. Kai kur tyvuliuoja ežerai, šalia žaliuoja pušynai ir kamštinių ąžuolų giraitės. Tai Donjanos nacionalinis parkas (Coto Donana), užimantis daugiau kaip 500 kv. km teritoriją Gvadalkivyro upės žiotyse.
Donjana - vienas svarbiausių Europos faunos ir floros rezervatų. Čia gyvena retos ir nykstančios rūšys, pavyzdžiui, karališkasis erelis ir lūšis, apsistoja daugelis migruojančių paukščių, ypač laukinių, atkeliaujančių iš Skandinavijos ir Rusijos.
Donjana prasideda nuo Atlanto vandenyno skalaujamo auksinių smilčių paplūdimio. Už paplūdimio kyla švelnaus balto smėlio kopos, pilnos įdubų, vadinamų corrales, pavasarį prisipildančių vandens. Šios kopos panašios į Sacharos, tik vietoje vėduoklinių palmių čia auga pušys.
Už kopų plyti tikroji Coto Donana - miškai, ežerai ir krūmai, kadaise buvę Medinos Sidonijos hercogų ir Ispanijos karalių medžioklės plotai. Donjanos pavadinimas kilęs iš donjos Anos, septintojo hercogo žmonos, vardo. Šis hercogas įėjo į istoriją, nors ir priverstinai, kaip ispanų „Nenugalimosios armados" vadas, beje, mėginęs išvengti šios užduoties: skundęsis karaliui, kad jį kamuojanti jūros liga.
Tapytojas Francisco Goya irgi lankėsi Donjanoje kaip savo globėjos, Albos hercogienės, XVIII a. pabaigoje valdžiusios tą žemę, svečias, o gal ir meilužis. Hercogienė atvaizduota dviejuose iš geriausių Goyabs portretų, galbūt ji buvo ir paveikslo "Apsinuoginusi Macha" modelis.
Donjanos italinių pušų giriose, ant tvirtų medžių šakų, lizdus suka karališkieji ereliai. Kiekvienai jų porai reikalinga apie 50 kv. km medžioklės teritorija. Nuo seno kalbama, kad erelis kitiems paukščiams kelia tokią baimę, jog jie patys renkasi mirtį: pamatęs artėjantį erelį, flamingas taip supanikuoja, kad suglaudžia sparnus ir krinta į žemę.
Tarp pušynų yra kelių spalvų ežerų. Čarko del Toro vanduo juodas, o Santa Olalos - skaisčiai žalias. Juose besiveisiantys kiautuotieji vėžiagyviai - prašmatnių flamingų maistas; jie turi medžiagos, suteikiančios paukščių plunksnoms rausvą atspalvį.
Donjanos krūmynuose į geltonžiedžių švitrūnų kilimą vietomis įsiterpia viržių ir gervuogių brūzgynai. Girnovių, garnių ir gandrų kolonijos suka lizdus kamštiniuose ąžuoluose, vadinamuose Donjanos paukštidėmis, o lūšys randa prieglobstį senesnių medžių drevėse.
Už miškų ir krūmynų plyti Las Marismas (pelkės), regis, begalinė klampynė, kurioje susirenka begalė paukščių. Nuo rudens iki ankstyvos vasaros visas šis plotas būna užtvindytas - susidaro vienas didžiausių Europos ežerų. Čia apsistoja daugiau nei 200 rūšių paukščiai, jie, migruodami tarp Afrikos ir Šiaurės Europos, perskrenda netoli esantį Gibraltaro sąsiaurį. Šis siauras vandens ruožas ypač naudingas sunkiesiems paukščiams, pavyzdžiui, gandrams. Aukštiems jų skrydžiams reikalingos kylančios šilto oro srovės, atsirandančios virš žemės, - kitaip ilgi skrydžiai per jūrą juos pernelyg išvargintų.
Paskui baisūs vasaros karščiai pelkynus išdžiovina - didžiuliai plotai virsta betono kietumo dumblu. Migruojantys paukščiai keliauja tolyn, o plėšrūnai minta gyvūnais, nugaišusiais iš bado.
Donjanos gyvūnijai gresia pavojus. Pelkės vanduo naudojamas drėkinimui ir pramonei - ir kyla pavojus, kad ji išdžius. Paukščių keliauninkų debesys virš beribio pelkyno gali tapti tik prisiminimais.
Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
Daugiau straipsnių:
Europa
,
Ispanija
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: