Italija - Europa - Įdomios vietos - wildlife
  • Italija:
    Vezuvijus
    Data: 2011-12-03, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 202, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Vezuvijus Vezuvijaus kalnas, - ko gero, žinomiausias ugnikalnis pasaulyje, - tarsi bokštas iškyla virš Neapolio įlankos. Nuo jo viršūnės atsiveria didingas vaizdas - giedrą dieną galite matyti prieš jus plytinčią visą Neapolio įlanką nuo Sorento iki Iskijos.
    Vezuvijus pagarsėjo 79 metais po Kristaus įvykusiu išsiveržimu, visiškai sunaikinusiu Pompėjos ir Herkulanumo miestus. Nuo to laiko jis buvo išsiveržęs daugiau nei 50 kartų, paskutinysis išsiveržimas įvyko 1944m., taigi, Vezuvijus - vienas grėsmingiausių ugnikalnių pasaulyje. Nors kol kas nepastebima požymių, kad jis galėtų išsiveržti netolimoje ateityje, tačiau vieną dieną jis vėl neišvengiamai pratrūks rūstybe.
    Gardos ežeras
    Data: 2011-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 388, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Gardos ežeras Italijos ežerai garsėja savo didingu grožiu, o Garda - puikiausias iš jų. Tai didžiausias Italijos ežeras, 370kv.km ploto ir 346m gylio; jo vaizdingi žydri vandenys ir ežerą supantys kraštovaizdžiai kupini kontrastų bei spalvų. Ežeras plyti alpiniame regione, pusiaukelėje tarp Venecijos ir Milano, moreniniame slėnyje, kurį suformavo paskutiniojo apledėjimo ledynai. Ežero mikroklimatas labai švelnus, čia ištisus metus žaliuoja augmenija. Ežeras tarsi didžiulis skydas atspindi saulės šviesą, o telkinį supantys kalnai neleidžia šilumai išsisklaidyti.
    Nuo šiaurinio galo iki dviejų trečdalių savo ilgio Gardos ežeras yra siauro fiordo pavidalo, suspaustas tarp kalnų, iš kurių išsiskiria žaliuojanti 2078m aukščio Monte Baldo ketera rytinėje ežero pakrantėje...
    Marmolada - Penkių viršūnių kalnas
    Data: 2010-11-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1170, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Marmolada - Penkių viršūnių kalnas Masyvi Marmolados ketera iškyla virš Fasos slėnio - pasakų šalies su gėlėtomis pievomis, ežerais ir smailomis viršukalnėmis -Šiaurės Italijoje, rytinėje Alpių dalyje. 3344m aukščio „Dolomitų Karalienė“ kyla nuo Fedajos perėjos, o jos viršūnė - Penijos kyšulys - tarsi bokštas stūkso virš gretimų kalnų, kurie ir patys yra vieni įspūdingiausių regione.
    Marmolada driekiasi iš rytų į vakarus su penkiomis atskiromis viršūnėmis ir vieninteliu dideliu ledynu Dolomituose - tai didžiausias ledo darinys visose rytinėse Alpėse. Ir žiemą, ir vasarą tai puiki natūrali žaidimų aikštelė sporto entuziastams. Išilgai pietinio kalno šlaito driekiasi kelių kilometrų ilgio stačių uolų siena - iššūkis, kuriam negali atsispirti alpinistai. Nuolaidus apledėjęs šlaitas šiaurinėje pusėje, ant kurio sniegas išlieka dar ilgai, nors kitur būna nutirpęs, garsėja slidžių greitojo nusileidimo trasomis. Nesuskaičiuojamos keteros ir perėjos teikia daug galimybių kalnų dviračių sportui, o nuostabaus grožio apylinkės ir didingi kraštovaizdžiai džiugina sklandytojus parasparniais ir pėsčiųjų žygių mėgėjus.
    Strombolis - veikiančio ugnikalnio sala
    Data: 2010-11-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1341, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Strombolis - veikiančio ugnikalnio sala Strombolis yra 92 m aukščio ugnikalnio viršūnė, kylanti iš Tirėnų jūros. Likusi kalno dalis panirusi po vandeniu 1500 m gylyje. Strombolis - nuošaliausia iš Eolijos salų, vulkaninės kilmės salyno šiaurinėje Sicilijos pakrantėje, maždaug 50 km nutolusi nuo Italijos pagrindinės teritorijos.
    „Viduržemio jūros švyturys“ - vienas aktyviausių mūsų planetos ugnikalnių; per paskutiniuosius 2000 metų jo išsiveržimai vyksta daugiau ar mažiau nuolatos. Ugnikalnis vienišas stūkso jūros viduryje, nuolat skleisdamas iš kraterio garų kamuolius. Naktį tai baimingą pagarbą keliantis spektaklis - į dangų šaunančios liepsnos atrodo tarsi milžiniškas fejerverkas.
    Nenutrūkstantys mikrosprogimai išmeta iki baltumo įkaitusius lavos pliūpsnius per kraterio kraštą kelis kartus per valandą; terminas „Strombolio išsiveržimas“ naudojamas apibūdinti bet kurį šios rūšies vulkaninį aktyvumą.
    Mėlynoji Grota - asmeninė imperatoriaus maudyklė
    Data: 2010-06-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1085, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Mėlynoji Grota - asmeninė imperatoriaus maudyklė Imperatorių Augusto ir Tiberijaus numylėta Kaprio sala Pietų Italijoje išsidėsčiusi prie Sorentinos pusiasalio pietinėje Neapolio įlankos dalyje. Salą sudaro daugiausia kalkakmenio uolos, todėl juros bangos išgraužė minkštoje uolienoje daugybę urvų. Garsiausias iš jų yra Mėlynoji grota pietinėje salos pakrantėje; joje, kaip manoma, buvo įrengta asmeninė imperatoriaus maudyklė. Pro žemą įėjimo angą patekę į urvą, lankytojai pasijunta apsupti mėlynos šviesos, kuri iš lėto blėsta, urvui dingstant tamsoje. Bet iš kur gi ši klaiki mėlyna šviesa? Iš tiesų tai saulės šviesa, patenkanti į urvą pro kitą, panirusį po vandeniu, įėjimą ir atsispindinti nuo balto kalkakmenio bei smėlio urvo dugne, taip tarsi apšviečianti urvą iš apačios. Jei įėjimas į urvą būtų aukštesnis, saulės šviesa patektų į vidų pro jį ir nustelbtų šį magišką mėlyną švytėjimą.
    Charibdė - Legendinė uola ir vandens sūkurys
    Data: 2010-06-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1534, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Charibdė - Legendinė uola ir vandens sūkurys Sicilijos salą nuo Pietų Italijos Kalabrijos pakrantės skiria klastingi Mesinos sąsiaurio vandenys - graikų legendinės Scilė ir Charibdė.
    Šis 32 km ilgio sąsiauris, jungiantis Jonijos jūrą su Tirėnų jūra, yra tik apie 90 m gylio ir jo siautulingų vandenų srovės tokios stiprios, kad išplėšia iš dugno jūros dumblius. Dvi priešpriešinės srovės kas šešias valandas keičia savo kryptį, suformuodamos galingą sūkurį - tai Charibdė, nepasotinama Poseidono ir Gajos duktė, gyvenanti sąsiauryje ant mitologinės uolos po milžinišku figmedžiu. Keturis kartus per dieną ji praryjanti vandenį ir vėl jį išspjaunanti.
    Jūrų pabaisa Scilė slypinti urve grublėtose Kalabrijos uolose ir šiurpiai staugianti. Pabaisa turinti dvylika kojų ir šešias galvas ant ilgų gyvatės kaklų, kiekviena jų ginkluota trimis eilėmis dantų. Sąsiaurio plotis siauriausioje vietoje tik 3 km, tad Odisėjui, mėginusiam išvengti ir Scilės, ir Charibdės, teko tikrai sunkus išbandymas.
    Taormina - Gražioji Sicilija
    Data: 2009-09-13, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1744, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Taormina - Gražioji Sicilija Ant plokščios Tauro (Tauro) kalno viršūnės, 204 m aukštyje virš jūros lygio iškyla Taorminos miestas. Į Viduržemio jūrą atsigręžęs, tarsi amfiteatre įsitaisęs miestas nuo seno viliojo imperatorius ir dailininkus. Iš tikro mažai pasaulyje esama vietų, kur aplinka ir miestas derėtų kaip prabangus papuošalas, inkrustuotas brangakmeniu.
    Graikų kolonijos laikus primena Graikų teatro (Teatro greco) liekanos (III a.pr.Kr.). Nors statinys yra tipiškos graikų teatro struktūros, bet didžioji dalis pastatyta iš plytų; taigi, romėnai tikriausiai perstatė senesnį graikų laikotarpio statinį. Didžiosios dalies akmeninių suolų nebėra, bet išliko siena ir scenos elementų visuma. 50m pločio, 120m ilgio ir 20m aukščio Graikų teatras pagal dydį yra antrasis po Sirakūzų teatro. Čia žavi ne tik pats kultūros ir architektūros paminklas, bet ir nuostabūs Nakso įlankos ir Etnos kalno vaizdai. Taorminiečiai aktyviai naudojasi tuo, ką paliko protėviai. Antikiniame teatre vyksta meno renginiai, tarp jų - tarptautinis festivalis „Taormina Arte“. Po to, kai romėnai pavertė Taormina savo karine kolonija, jie pastatė dengtą teatrą Odeoną (I a.pr.Kr.), kitaip vadinamą Mažuoju teatru, savo struktūra panašų į Graikų teatrą, tik daug mažesnį...
    Gran Paradizo nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2166, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Gran Paradizo nacionalinis parkas Šaltą žiemos dieną aukštai, ties medžių augimo riba, snieguotuose kalnuose girdėti energingas trinksėjimas. Nemanykite, kad tai krinta akmenys ar kad prasidėjo griūtis. Tai du alpiniai ožiai daužo vienas kitą ragais, varžydamiesi dėl patelės. Stambus patinas atsistoja ant užpakalinių kojų, nuneria galvą, atkiša ragus ir puola, užgriūdamas varžovą visu svoriu (o sveria alpiniai ožiai beveik po 100 kilogramų).
    Alpinis ožys (Capra ibex) - garsiausias Gran Paradizo nacionalinio parko gyventojas, simbolis ir priežastis, dėl kurios parkas buvo įkurtas. Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje ir devyniolikto amžiaus pradžioje šiam ožiui didžiuliais pjautuvo formos ragais grėsė pavojus išnykti dėl besaikių medžioklių.
    Paskutinės bandos išliko tik Gran Paradize. Jozefas Cumšteinas, Italijos kaimo girininkas, paprašė imtis priemonių šiems dykaragiams apsaugoti, ir Pjemonto karalystėje medžioklė buvo uždrausta. Tai buvo pirmas žingsnis šiam nepaprastam žolėdžiui išsaugoti. Be jo Alpės nebebūtų Alpės.
    Abrucų nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1637, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Abrucų nacionalinis parkas Pries dvidešimt tūkstančių metų pirmykščiai medžiotojai kopdavo į Abrucų Apeninus, ieškodami grobio. Vasarą jie iškeliaudavo iš vidurio Italijos plynaukštės, dabar vadinamos Fučinu. Anuo metu vietovardžiai veikiausiai buvo kitokie, bet net dabar žmonės tebesiropščia šių kalnų šlaitais, ieškodami gražiausios pasaulio gemzės - Abrucų gemzės.
    Dabar žmonėms pakanka ją pamatyti, turbūt dėl to, kad jie nebe tokie alkani kaip kadaise. Arba alksta kitų dalykų: miškų, vėjo, ūžiančio tarp medžių, atšiauriai gražių kalnų šlaitų, gėlių, kurios žydi neprižiūrimos, trumpo susitikimo su laukiniais žvėrimis. Abrucų žemė gali numalšinti tokį alkį, nes čia kol kas netrūksta medžių, kalnų, gėlių, gemzių, vilkų ir lokių.
    Jeloustouno nacionalinis parkas, įkurtas 1872 metais, buvo pirmas (ir pats garsiausias) pasaulyje. Bet tais pačiais metais Kamošaros kalnuose buvo įkurtas karališkasis medžioklės draustinis apsaugoti gemzei ir rudajam lokiui. 1923 metais draustinis tapo naujojo Abrucų nacionalinio parko, tada užėmusio 18 000 hektarų plotą, centru. Šiandien jo plotas - 123 500 hektarų, gretima apsauginė zona - dar 247 000 hektarų.
    Venecija
    Data: 2008-11-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 758, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Venecija Pirklių miestas išsaugojo senąją puikybę.
    Kai 452 m. hunai užgrobė ir nuniokojo Padują ir Akvilą, gyventojai pasklido po 120 Venecijos lagūnos salelių. Nuo tada bėgliai įkūrė Viduržemio jūros pakrantės miestų brangakmenį, arba Serenissima (Šviesiausioji). Kiti plėšikai iš Lombardijos privertė gyventojus burtis ir glaustis prie Bizantijos valdovo iš Ravenos. Vis dėlto Venecijos žmonės sugebėjo išsaugoti pakankamai savarankiškumo ir sukūrė savo politinę struktūrą. 697 m. dvylikos salų tribūnai išrinko pirmąjį dožą. Miestas tapo pirmąja Aukštutinės Italijos respublika. Ši sistema išliko 1100 metų iki 1797 m., kai Napoleonas okupavo Veneciją ir privertė paskutinįjį dožą pasitraukti nuo sosto.
    Napoleonas užbaigė vieną iš tobuliausių Europos valstybių sistemų, kuri buvo išbandyta ir patikrinta gerokai anksčiau, nei susikūrė didžiosios monarchijos ir imperijos. 811 m. dožas persikėlė iš Malamoko į Rialto salą, kurią buvo lengviau apginti. Rialto sala, kurioje buvo daugybė šv. Morkaus relikvijų, tapo svarbiausiu įlankos miestu...
    Florencija
    Data: 2008-11-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1006, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Florencija Valdant Medičiams, Toskanos sostinė iškilo į stulbinančias kultūros aukštumas.
    Žmogaus grožis greitai nuvysta, tačiau menas išlieka — taip rašė Toskanos poetas Francesco Petrarcha (1304 - 1374). Joks kitas miestas nežavi savo išmintimi labiau nei Florencija. Tiesiog neįtikėtina iš tiesų puikios architektūros, skulptūrų, paveikslų, rankraščių, bronzos ir auksakalybos meno šedevrų gausa.
    Čia ant Arno upės kranto, apsupta žalių kalvų 200 m. pr. m. e. įsikūrė etruskų gyvenvietė. Po šimto metų vis dar mažas romėnų kolonijos miestas buvo pavadintas Florencija. Pavadinimas reiškė, kad miestas klestėjo. Permainingas likimas Florencijai lėmė keletą valdovų, kol tryliktajame amžiuje miesto gyventojai atėmė visas kilmingųjų privilegijas ir įkūrė pirmąją piliečių respubliką, kurią valdė miestiečiai ir kupini gerų norų pirkliai. Galiausiai visą valdžią perėmė Medičių šeima.
    Milano salonas
    Data: 2008-11-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 705, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Milano salonas Parduotuvių gatvės galerijos pavėsyje.
    Milano miesto įkūrėjai norėjo deramai užstatyti žemę greta katedros. 1860 m. jie paskelbė idėjų konkursą, kurį laimėjo Giuseppė Mengonis iš Bolonijos.
    1865 m. prasidėjo statybų darbai. Mengonis suplanavo didžiulę stiklu dengtą arkadą, arba atriumą, kurį vainikavo gaubtas kupolas, panašus į Šv. Petro bažnyčios Romoje kupolą. Šis statinys turėjo užimti vietą tarp katedros aikštės ir La Scala aikštės (Piazza della Scala). Milano Viktoro Emanuelio galerijos 45m aukščio stiklo ir plieno kupolas pagamintas tiksliai pagal Šv. Petro bažnyčios kupolo pavyzdį. Architektas ketino sukurti statinį, kuris būtų tarsi miestiečių šventovė ir drauge dengtas parduotuvių gatvių kvartalas.
    Popiežiaus rezidencija
    Data: 2008-11-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 937, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Popiežiaus rezidencija Vatikane yra daugiau meno lobių nei bet kuriame kitame pasaulio pastate.
    Kai ketvirtajame amžiuje Romos imperatorius Konstantinas Didysis priėmė krikščionių tikėjimą, jis įsteigė popiežiaus vadovaujamos Romos Katalikų Bažnyčios politinės valdžios pagrindą. Konstantinas krikščionių rezidencijai atidavė Laterano rūmus, kurie iki šiol priklauso Vatikanui. Čia iki 1308 m. gyveno popiežius. Be to, Laterano rūmuose Konstantinas įkūrė Šv. Jono bažnyčią. Iki šiol tai yra popiežiaus katedra, vyriausioji katalikų bažnyčia.
    Tik po 1377 m. ant Vatikano kalvos, dešiniame Tiberio upės krante, iškilo Vatikano popiežiaus rūmai. Siksto kapelos statyba buvo pradėta 1473 m. Popiežiaus rezidencija, apipavidalinta Raphaelio, buvo pastatyta šešioliktajame amžiuje. Tuo metu vienas iš reikšmingiausių istorijoje popiežių Julijus II pradėjo rinkti ir eksponuoti meno kūrinius ir padėjo pagrindus neįkainojamam šių laikų Vatikano meno lobynui.
    Iškila palaidoti Pompėjai
    Data: 2008-11-17, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 636, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Iškila palaidoti Pompėjai 79-ais metais sustingęs po vulkano lava miestas.
    Neapolio įlanką užklupusi katastrofa prasidėjo 79 metais rugpjūčio 24 dieną. Vezuvijaus kalną sudrebino tarsi milžiniško griaustinio trenksmas. Visa kalno viršukalnė išlėkė į orą, į dangų kilo tamsūs debesys, tryško ugnis. Netrukus iš aptemusio dangaus pasipylė uolų nuolaužų ir pelenų liūtis, o vulkano šlaitais į slėnį ėmė plūsti ištirpusi lava.
    Pirmoji gyvenvietė lavos kelyje buvo mažas pajūrio kurortas Herkulanas. Dumblino vandens, žemės ir lavos srautai užliejo namus, uždusino žmones, gyvūnus ir palaidojo miestą po 20 m storio sluoksniu, kuris palengva sustingo į uolą. Atrodė, kad maždaug 100 000 Pompėjų gyventojų pietrytiniame vulkano šlaite labiau pasisekė. Čia krito tik nesiliaujanti pelenų dulksna, o karšta lava tekėjo kita kryptimi.
    Žmonės iš gatvių slėpėsi namuose, parduotuvėse, šventyklose ar pirtyse, tačiau visur laukė mirties spąstai. Netrukus pelenų dulksną pakeitė krintantys smulkūs akmenys ir dideli pemzos gabalai. Po miestą pasklido sieros tvaikas, įsiskverbė į kiekvieną kampelį, kur slėpėsi žmonės, ir uždusino visus gyvus padarus.
    Dorėninės Segestos kolonos
    Data: 2008-11-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1079, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Dorėninės Segestos kolonos Šventykla elimių dievams Sicilijoje, kur avys rupšnoja žolę.
    Segestos gyventojai Sicilijos salos istorijoje aprašomi kaip nesutaikomi kaimyninio prekybos miesto Selimunto priešai. Įvairios sutartys su žemyno valdovais kaitaliojosi su kruvinais karais. Galiausiai liko tik miesto liekanos ir dorėninės Segestos šventyklos griuvėsiai.
    Maždaug prieš tris tūkstančius metų Sicilijos šiaurės vakaruose ant Kalatafimio kalkakmenio kalvų gyveno elimiai. Legenda pasakoja, kad jie pabėgo iš degančios Trojos, vedami Homero herojaus Enėjo, kurio sūnūs ir giminaičiai įkūrė Romą. Pabėgėliai įsikūrė Segestoje greta Monte Barbaro kalno, atstojusio miesto įtvirtinimus, nuo kurio žvalgai galėjo budriai sekti visas apylinkes ir Kastelemaro įlanką. Čia jie pastatė gyvenamus ir visuomeninius namus ir, ko gero, kelias nedideles šventyklas.
    Dolomitinės Alpės
    Data: 2008-10-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1164, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Dolomitinės Alpės Įspūdingos kalkakmenio keteros Šiaurės Italijoje susiformavo iš jūros dugne išaugusių koralinių rifų.
    Ledynų išraižyti, šalčio išgraužti ypatingi Dolomitinių Alpių kontūrai panašūs į didžiulės tvirtovės sienas, smailes, bokštus ir pertvaras. Šią kalnų grandinę Italijos šiaurės rytuose sudaro šviesių spalvų įspūdingų formų stačios klintinės uolos, perskirtos žalių slėnių. Ji pradėjo formuotis iš koralų rifų, apsemtų seklios jūros, ir sykiu su kitomis Alpėmis buvo išstumta į viršų maždaug prieš 65 mln. metų.
    Pasak legendos, šios uolos - anksčiau vadintos Blyškiaisiais kalnais - įgavo blyškų atspalvį, kai nykštukai, norėdami įtikti namų pasiilgusiai Mėnulio princesei, ištekėjusiai už Alpių princo, apsiautė jas plonyte, iš mėnulio spindulių išausta skraiste.
    Prancūzų geologas Diendonne de Dolomieu, XVIII a. 9-ame dešimtmetyje tyrinėjęs kalnų uolienas, rado jose nedidelį kiekį magnio. Nuo tada, prisimenant atradėją, šis savitas kalkakmenis vadinamas dolomitu. Dienos šviesoje jis keičia spalvą nuo šviesiai pilkos iki beveik baltos, tačiau saulei leidžiantis masyvių uolų paviršius dažnai nusidažo oranžiniais ir rausvais atspalviais.
    Etnos ugnikalnis
    Data: 2008-10-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1106, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Etnos ugnikalnis Reikia būti Odisėju ar JAV jūrų pėstininku – tik didvyriai neišsigąsta Etnos šėlsmo.
    Netoli Katanijos, rytinėje Sicilijos pakrantėje, bangų skalaujamos stūkso trys masyvios uolos, vadinamos Kiklopų uolomis. Jos yra vulkaninės kilmės ir visai nepanašios į kitas šio pajūrio uolas. Sakoma, kad kaip tik šiuos akmenis baisūnas sviedęs į Odisėjo (gr. Ulysses), mitinio graikų vado Trojos karuose, laivą.
    VIII a. graikų poetas Homeras „Odisėjoje" pasakoja, kaip jo herojus su bendražygiais žmogėdrų milžinų kiklopų buvo įkalinti Sicilijos saloje. Kiklopų vadas Polifemas buvo neįprastai baisus, nes buvo vienaakis. Kol Polifemas miegojo, Odisėjas su palydovais nusmailino alyvmedžio rastą, apdegino galą lauže ir žaižaruojantį įsmeigė milžinui į akį. Tada visi pabėgo ir sulipo į savo laivą.
    Kad ir apakintas, kęsdamas baisų skausmą, kiklopas sugebėjo atplėšti nuo šlaito keletą uolų ir sviesti į savo kankintojus. Jis nepataikė, tačiau uolos, nukritusios į jūrą, ir šiandien primena baisūno jėgą.
    Moreniniai Riteno stulpai
    Data: 2008-10-08, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1191, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Moreniniai Riteno stulpai Miškingose Šiaurės Italijos siaurukalnėse stypso uolienų stulpai – kai kurie su riedulių „kepurėmis“.
    Iš pirmo žvilgsnio moreniniai Riteno stulpai Šiaurės Italijoje atrodo tarsi gamtos pokštas. Šiame kalno šlaite Pietų Tirolyje rieduliai plūduriuoja virš medžių viršūnių nesaugiai balansuodami ant rantytų rausvų, gelsvų ir violetinių smailių. Šis Gamtos tour-de-force yra tarsi lėkščių balansavimo numeris cirke - žiūrovai suglumę, bet sykiu ir maloniai nustebinti.
    Rantyti ir gumbuoti stulpai platėja į viršų nuo plataus pagrindo. Kai kurie yra trumpi ir stori, kiti - lyg ilgi laibi kaklai. Aukščiausias siekia 40 m; ir ant bet kokio aukščio stulpo gali pūpsoti akmeninė „kepurė".
    Akmeninės kepurės ir moreninės uolienos į Riteno šlaitus buvo atneštos ledynmečiu. Slinkdami per šį kraštą, ledynai užgriebė įvairių dydžių uolų nuolaužų - ir didžiulius riedulius, ir smulkius akmenukus. Kai maždaug prieš 10 000 metų ledynai traukėsi, tirpstantis ledas paliko kalnų šlaituose storą šio „moreninio molio" sluoksnį.
    Materhornas
    Data: 2008-10-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1029, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Materhornas Šią pliką atgrasią uolų piramidę išskaptavo ir nugludino ledynmečio ledynai ir išėsdino gamtos stichijos.
    Didingai vienišas tarp kitų Alpių viršūnių Materhornas garsėja savo ragu - šiek tiek palinkusia piramidiška viršūne. Jis budi prie Šveicarijos ir Italijos sienos; anglai ir vokiečiai jį vadina Matterhorn, italai Monte Cervino, o prancūzai Mont Cervin.
    Šis 4477 m aukščio kalnas - įspūdinga liekana uolienų plokštės, kuri prieš 50 mln. metų Žemės plokščių judėjimo buvo išstumta į viršų susidūrus Afrikos ir Europos žemynams. Viršūnę suformavo ledynai, išgraužę aplink ją karas (taurės pavidalo įdubas). Tarp Materhorno ir Italijos viršūnės Monte Rosa (4634 m) yra Teodulo perėja (3317 m), iš čia Julijaus Cezario konsulas Servius Galba 55 m. e. m. pamatė Materhorną. Galbūt tuo paaiškinamas ir prancūziškas jo vardas Servin (vėliau pakeistas į Cervin).
    Kaip tik iš Teodulo perėjos 1789 m. šveicarų fizikas ir geologas Horace`as Bėnėdictas de Saussure`as, anksčiau kopęs į Monblaną, svajojo įkopti į Materhorną. Tačiau jis manė, kad „statūs šonai, kuriuose iki pat sniegų nėra už ko nusitverti, neprisileidžia kopėjų“.