Prancūzija: Ėrisono kaskados
Langedoko-Rusijono olos
Dordonės upė
Kamargas
Ardešo tarpeklis
Gavarni
Mezo slėnis ir Ardėnų miškas
Overnės kalnai
Dordonės olos
Kot d`Alabatras
Tarno upės tarpeklis
Normandijos Šveicarija
Garlabano masyvas
Aven Armando ola
Luaros pilys
Monmartras - Teatro aikštė
Kamargo nacioanalinis parkas
Vanuazo nacionalinis parkas
Sevenų nacionalinis parkas
Por Kro nacionalinis parkas
Akmens amžiaus piešiniai Lasko urvuose
Dieviškasis Šartro katedros menas
Šv. Mykolo kalno stebuklas
Šamboras - svajonė, įkūnita akmenyje
Eifelio bokštas - Paryžiaus simbolis
Saulės karaliaus rūmai
Verdono tarpeklis
Ledo jūra
Europa: Airija , Albanija , Austrija , Baltarusija , Belgija , Bulgarija , Čekija , Danija , Graikija , Islandija , Ispanija , Italija , Jungtinė Karalystė , Kroatija , Lenkija , Lietuva , Makedonija , Norvegija , Olandija , Portugalija , Prancūzija , Rumunija , Serbija ir Juodkalnija , Slovakia , Slovenija , Suomija , Švedija , Šveicarija , Ukraina , Vengrija , Vokietija Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Prancūzija: Ėrisono kaskados
Data: 2012-03-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 105, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Viena iš Prancūzijos grožybių, Ėrisono kaskados (Cascades du Hérisson), yra pačiame gamtos parko Parc Naturel des Haut Jura pakraštyje, Šveicarijos pasienyje. Tai grupė krioklių (iš viso jų 31), kuriais 3,5km ruože vanduo nusileidžia iš 600m aukščiau esančių ežerų. Dvi didžiausios vandens kaskados yra Vėduoklė (l`Eventail) ir Didysis Šuolis (Le Grand Saut), kurių aukštis yra atitinkamai 65m ir 60m. Pavadinimas „Herisson“ kilęs iš keltų žodžio „vanduo“. Taku, vingiuojančiu upės slėniu iš Dusjė kaimelio, einate žavia miško vietove, lydimi nesiliaujančio vandens gurgėjimo. Prisiartinus prie krioklių, jis virsta kurtinančiu riaumojimu. Žemutinis krioklys, Žiraro kaskada, yra iš 35m aukščio virstančio vandens masė, ištykštanti į uolas. Takas veda nuo vieno krioklio prie kito, kurie vienas už kitą žavesni, kol galiausiai pasiekiate viršuje esančią Vėduoklės kaskadą... Langedoko-Rusijono olos
Data: 2012-03-15, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 96, Komentarų: 0, Šio pietvakarių Prancūzijos regiono kalkakmenio kalvose gausu vaizdingų olų. Daugelis jų žinomos šimtmečius, tačiau keletas atrasta visai neseniai, pvz., Grotte de Clamouse aptikta tik 1945m. ir dar nėra pilnai ištyrinėta. Tokių olų čia daugybė, todėl pakaks apžvelgti kelias, kad taptų aišku, kokios jos įvairios. Vakarų pusėje esančioje Fontrabiouse oloje 1km ilgio tuneliai veda į olą su spalvingais uolų dariniais, mirguliuojančiais šviesoje, o rytuose esanti Grotte de Trabuc yra didžiausia ola Sevenuose. Odo Groffe de Limousis susideda iš aštuonių olų su uolienų ir kristalų dariniais. Geriausiai žinomos ir tikrai pačios vaizdingiausios šio regiono olos yra Hero. Grotte de la Deveze, žinoma savo glotniais ir subtiliais kalkakmenio dariniais, yra Aukštutinio Langedoko regioninio parko ribose. Į šiaurę nuo parko yra pasakiškoji Grotte des Demoiselles, o į rytus - Grotte de Clamouse. Dordonės upė
Data: 2012-03-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 91, Komentarų: 0, 300km ilgio Dordonė nėra ilgiausia Prancūzijos upė, tačiau kraštovaizdis, pro kurį ji teka, labai įvairuoja ir yra vaizdingiausias šalyje. Ji išteka į vakarus nuo Piuji de Domo, esančio Overnės Doro kalnuose, ir vingiuoja vaizdingomis kaimo apylinkėmis, kol įteka į Garoną, o vėliau - į Atlanto vandenyną. Viena žaviausių ir populiariausių upės atkarpų yra Dordonės slėnis į vakarus nuo Sujako, kur jos pakrantes supa kalkakmenio kalvos. Ši Prancūzijos dalis mažiausiai paliesta, nors žmonės čia gyveno jau prieš tūkstančius metų - šiame regione gausu uolų su priešistoriniais piešiniais. Prieš šimtus tūkstančių metų Dordonė ir jos intakai prasigraužė vagą per minkšto kalkakmenio plynaukštę. Stačios uolos lyg siena iškyla virš slėnio apačioje tekančios upės, po to jas staigiai keičia lygūs dirbamos žemės laukai, o vėliau ir vėl iškyla aukštos uolos, kurių viršūnes dažnai vainikuoja nedidelės pilaitės (chateau). Visas šis regionas neseniai buvo paskelbtas nacionaliniu parku, siekiant išsaugoti jo žavesį.< Kamargas
Data: 2012-03-01, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 105, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kamargas - didžiuliai, žavūs laukiniai pelkynai ir lagūnos Viduržemio jūros Liono įlankoje - yra saugomas plotas, kuriame gausu laukinių gyvūnų. Kamargą suformavo dumblo sąnašos, kurias atneša Didžiosios ir Mažosios Ronos vandenys, pasiekę Viduržemio jūrą; šie dumblo sąnašynai ir toliau nuolat braunasi į jūrą. Šiaurinė Kamargo dalis ir pakraščiai XXa. viduryje buvo paversti dirbamos žemės plotais (čia auginami raudonieji Kamargo ryžiai), tačiau centrinė dalis, kurią nuo jūros pusės dengia smėlio ruožai, tebėra laukinių gyvūnų rojus. 1927m. Vakareso lagūna buvo paskelbta regioniniu parku ir įtraukta į Kamargo regioninio parko sudėtį 1972m.
Kamargo plotas yra 930 kv.km. sūraus vandens lagūnos (étang) ir nendrėmis apaugusios pelkės teikia prieglobstį tūkstančiams paukščių, taip pat čia apsistoja ir migruojantys paukščiai; iš viso užregistruota daugiau nei 400 paukščių rūšių... Ardešo tarpeklis
Data: 2012-02-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 204, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Trumpa Ardešo upė neša savo vandenis Ardešo kalnais pietryčių kryptimi ir įteka į Roną už kelių kilometrų nuo Pont St-Esprit. Pati vaizdingiausia upės atkarpa yra kaip tik tarp šios vietos ir Vallon-Pont-d`Arc, kur jos greita srovė teka pro Ardešo tarpeklį. Šios srities kraštovaizdis vienas uolėčiausių Prancūzijoje, uolos čia vietomis siekia 300m aukščio. Kai kuriose upės atkarpose tarpeklio sienos akinančiai baltos, kitur - ochros atspalvių. Viena didžiausių šio regiono įžymybių yra Ponf d`Arc netoli nuo tarpeklio pradžios; tai 60m uolų arka virš upės, liudijanti, jog prieš tūkstančius metų upė čia tekėjo požeminiais urvais, kol dėl erozijos įgriuvo jų skliautai. Vieną dieną galiausiai ir ši paskutinė išlikusi arka įgrius į ją sukūrusią upę. Geriausiai tarpeklį apžiūrėti nuo kelio, kuris eina uolų viršuje lygiagrečiai tarpekliui didžiąją jo dalį; čia daug apžvalgos vietų, kaip antai Belvedere de Gournier ir kt. Gavarni
Data: 2012-02-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 207, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Aukštai Pirėnų kalnuose, po pat Prancūzijos-Ispanijos siena, driekiasi Gavarni, įeinantis į Pirėnų nacionalinio parko sudėtį. Tai vaizdingas, natūralus pasagos formos amfiteatras su aukščiausiu Europoje kriokliu (422m). Senovinio ledyno išskobtas Pirėnų uolose, 800m skersmens amfiteatro pagrindas netvarkingai padengtas morenomis, o slėnio dugne, pro kurį kelią prasigraužė upė, išsibarstę dideli rieduliai ir uolų nuolaužos, kai kurios namo dydžio; ledynui atsitraukus, jos liko sausos niūksoti aukščiau. Artindamiesi prie krioklio apačios mišku apaugusia vietove, matote aplink jus tarsi bokštai stūksančias uolas. Vienuolika uolų viršūnių aplink amfiteatrą siekia 3000m aukštį, sudarydamos smailią keterą, skiriančią Prancūziją ir Ispaniją. Mezo slėnis ir Ardėnų miškas
Data: 2012-02-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 169, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Nors žemutinėje Mezo upės dalyje, arčiau Šiaurės jūros, driekiasi pramoniniai rajonai, jo aukštupis yra žavaus kraštovaizdžio sritis ant Prancūzijos sienos su Belgija. Ardėnai, kurių pavadinimas kilęs nuo keltų žodžio, reiškiančio miško tankmę, yra laukinė šalis su įspūdingais slėniais ir kalvomis, kurias dengia tankūs lapuočių miškai. Mezo upė daro platų vingį srityje aplink Montermė ir Reveną, ir ši kilpa visuotinai pripažįstama vaizdingiausia slėnio dalimi. Statūs slėnio šlaitai vargiai tinkami žemdirbystei, dideli laivai irgi negali plaukti šia upe, tad regionas retai apgyvendintas ir čia labai nesunku išvengti kitų žmonių. Užtat šioje srityje saugiai jaučiasi laukiniai gyvūnai - lokiai ir elniai, nors juos ne taip paprasta aptikti, gausu įvairių miško paukščių... Overnės kalnai
Data: 2012-02-17, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 154, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Overnė garsėja savo žaviais miškingais šlaitais ir uolų viršūnėmis, ypač Mondomo (dar žinomų kaip Piuji virtinė) ir Mondoro kalnų. Tačiau daugelis nė nenutuokia, kad šis stulbinantis Centrinio masyvo kraštovaizdis yra palyginti neseno vulkaninio aktyvumo rezultatas. Jauniausias ir aukščiausias ugnikalnis Mondomo kalnuose yra Piuji de Domas, kuris paskutinį kartą buvo išsiveržęs mažiau nei prieš 8000 metų. Šis nuostabus kalnas su dvigubu krateriu - viena populiariausių Prancūzijos įžymybių. Status kelias spirale kyla į kalną, tačiau pėsčiųjų žygių mėgėjai į šią 1464m aukščio viršukalnę kopia originaliu zigzaginiu romėnų taku. Nuo vidinio kraterio krašto atsiveria stulbinantys vaizdai į šiaurės ir pietų pusėje besidriekiančius kitus šios ugnikalnių viršūnės lavos kupolus ir pelenų kūgius. Dordonės olos
Data: 2011-10-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 206, Komentarų: 0, Kalkakmenio plokščiakalnis, kuriuo teka Dordonės upė, yra varpyte išvarpytas olų. Be olų, garsėjančių savo priešistoriniais piešiniais ant sienų, čia daug tokių, kuriose gausu vaizdingų stalaktitų darinių. Padirac Cousse de Gramat - didžiulė urvų sistema, į kurią galima patekti dviem keltuvais, nuleidžiančiais jus į 100m gylio plyšio dugną, po to tenka leistis svaiginančiu pėsčiųjų taku, o vėliau laiveliu plaukti upe, tekančia žemu urvu, ir kirsti požeminį ežerą po stalaktitais inkrustuotu skliautu; galiausiai pasiekiate urvus, tarp jų ir Didįjį. Vietomis olos skliautą nuo žemės paviršiaus skiria tik 7m storio grunto sluoksnis, tad šioje oloje po lietaus labai šlapia. Visose olose laša vanduo, jas dengia kerpės. Lacave - netoliese esanti mažiau žinoma, tačiau tokia pat žavi ola. Kot d`Alabatras
Data: 2011-10-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 421, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kot d`Alabastras, arba „Alebastro Pakrantė“, iš tikrųjų yra ne alebastro, o kreidos uolų eilė Normandijos pakrantėje, į vakarus nuo Djepo. Tai dalis tų pačių darinių, kurie sudaro Septynias Seseris ir Doverio Baltąsias uolas kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje. Šios uolos susiformavo daugiau nei prieš 65 milijonus metų iš nesuskaičiuojamos daugybės skeletų gyvūnėlių, kurių buvo gausu sekliuose šiltų jūrų vandenyse. Kadaise jos dengė didžiąją dalį Britanijos, ir dabar dar driekiasi į šiaurę iki Jorkšyro ir į pietus iki Paryžiaus baseino. Kreida yra šios vietovės išskirtinis bruožas, todėl net teritorija nuo pakrantės tolyn į kranto gilumą vadinama Pays de Caux nuo normandiško žodžio, reiškiančio kreidą. Tarno upės tarpeklis
Data: 2011-10-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 313, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Tarno upės tarpeklis nuo seno buvo vertinamas kaip vienas žaviausių reginių Prancūzijoje. Per milijonus metų upė prasigraužė vagą per Grans Koso kalkakmenio uolas; lėtai veikiamas erozijos, minkštas akmuo suformavo stačias uolas, suteikiančias šiam kraštovaizdžiui žavesio. Nuo Lozero kalnų Sevenuose upė vakarų kryptimi srovena 370km į Muasaką ir vėliau įteka į Garoną. Tačiau geriausiai žinoma Tarno upės dalis ties Grans Kosu, ypač Causse du Larzac. Ši 60km ilgio atkarpa iš tiesų atrodo nepakartojamai, ypač žiūrint iš aukštai nuo kelių, kurie daro staigius posūkius, kildami aukštomis slėnio sienomis. Vieta, taikliai pavadinta Didingosios Viršūnės vardu, - viena tinkamiausių sustoti, pasigrožėti atsiveriančiu panoraminiu vaizdu į tarpeklį ir galbūt atgauti kvapą. Normandijos Šveicarija
Data: 2011-10-15, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 301, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Nors ir ne tokia kalnuota, kaip galima būtų spręsti iš pavadinimo, Normandijos Šveicarija žavi savo vaizdingomis, grublėtomis uolomis, vešliais slėniais, miškais apaugusiomis kalvomis ir įspūdingais tarpekliais, išsidėsčiusiais tarp ramių dirbamos žemės laukų, kuriais garsėja Normandija. Jos centre esantis gilus Omo upės tarpeklis labai mėgstamas kanojininkų, alpinistų ir panašių į juos. Regione yra keletas turistinių maršrutų: Kretos kelias veda prie viršukalnių Pain du Sucre ir Rošė dė Parks, pagrindinis kelias kartais vingiuoja palei upę, o kai kur daro lankstus į tarpeklius ir prie uolų. Aukščiausia regiono vieta yra Oetre uolos - vaizdinga atodanga, iškilusi virš tarpeklio, kurį suformavo Ruvrua, antra pagal dydį upė regione. Garlabano masyvas
Data: 2011-10-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 234, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Niūksanti virš Obanės ir nesunkiai įžiūrima iš didesnės pietų Provanso dalies, mėlynai balta Garlabano kalkakmenio uola tarsi bokštas iškyla virš Plan d`Eglio. Senovės laikais tai buvo orientyras graikų ir romėnų jūreiviams, plaukiantiems į Masalijos (Marselio) uostą.
Iki XXa. uolos šlaitai buvo tankiai apaugę miškais, tačiau virtinė miško gaisrų juos sunaikino ir dabar žemutinius šlaitus dengia tik šiurkštūs krūmokšniai, vietos gyventojų vadinami garrigue, o vasarą ore tvyro žolių aromatas - tai rozmarinai, čiobreliai, levandos ir kiečiai. Pliki aukštesnieji masyvo šlaitai atšiauriai dunkso virš nuošalių slėnių apačioje.
Pats Garlabano masyvas yra 714m aukščio, nors aukščiausias taškas šioje kalnų virtinėje - 729m But de Pinso. Kitos gerai žinomos viršukalnės yra Tet Ružė, kurios forma primena galvą, o raudonai ją nudažo dirvoje esantys boksitai, ir Tauimė. Aven Armando ola
Data: 2011-10-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 264, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Aven Armando oloje yra didžiausias pasaulyje iki šiol žinomas stalagmitas; 1897m. jį atrado vietinis kalvis Luisas Armandas (Louis Armand). Šią karstinės kilmės kalkakmenio olą, esančią Sevenų nacionaliniame parke, galima pasiekti dviem giliais siaurais tarpekliais. Tai didžiulė 45m aukščio, 60m pločio ir 110m ilgio ola. Šimtai stalagmitų joje žinomi Mergelės Miško pavadinimu; ekskursijos vadovas veda lankytojus per šį mišką, nurodydamas žinomesnes struktūras: Žiedinį Kopūstą, Medūzą, Kalakutą ir Palmę. Mažiausiai 400 stalagmitų yra aukštesni nei 1m, o daugelis jų siekia 20m ar net 30m nuo pagrindo iki viršūnės. Luaros pilys
Data: 2009-07-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 4140, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje Luaros upės slėnyje (Val de Loire) yra vienas gražiausių Prancūzijos regionų. Jis pasižymi ne tik nuostabiu gamtovaizdžiu su įsiterpusiomis didingomis pilimis (tikrais malonumų rūmais), bet ir reikšmingu politiniu ir ekonominiu vaidmeniu Prancūzijos istorijoje. Dėl labai gražaus, išskirtinio kultūrino landšafto su istoriniais miestais ir kaimais, vertingais architektūriniais paminklais, centrinė Luaros slėnio dalis buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Viduramžiais Luaros slėnyje būta keleto nepriklausomų valstybėlių, apie kurias dabar byloja didžiuliai bokštai ir prašmatnios pilys, kurių nuo Anžė (Angers) iki Orleano (Orléans) galima suskaičiuoti iki trijų šimtų. Monmartras - Teatro aikštė
Data: 2009-07-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3029, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Monmartro keltuvas pietiniu šlaitu užveža ant aukščiausios Paryžiaus kalvos, į originaliausią Paryžiaus rajoną (Butte-Montmartre), kur ilgaamžes religines sąsajas pakeitė spalvingos menininkų bendruomenės bohemiškas gyvenimas.
Tertro aikštė (Place du Tertre) - Monmartro širdis - mena laikus, kai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje čia gyveno, dirbo ar buvojo tuomet dažniausiai neturtingi, o dabar įžymūs menininkai (Picasso, Modigliani, Degas, Toulouse-Lautrec, Renoir, Monet, Juan Gris, Vincent Van Gogh ir kt.). Čia jie svajojo apie šlovę, tvirtino savo drobes ant molbertų, į pamėgtą kavinę ėjo išgerti vyno ar užkąsti, vaikščiojo siauromis, akmenimis grįstomis gatvelėmis. Daugelio muzikų, rašytojų ir poetų likimas taip pat susijęs su spalvingu bohemos kvartalu. Monmartre ir šiandien tebėra vaizdingų kampelių, primenančių devynioliktojo amžiaus pabaigos didmiesčio audinyje įstrigusio ramaus kaimo atmosferą, kuri egzotiškai išryškėja šalia baltosios bazilikos ar gelžbetoninės bažnyčios. Kamargo nacioanalinis parkas
Data: 2009-01-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1674, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Ši didžiulė pakrantės pelkių sritis Europos gamtiniame žemėlapyje užima svarbią vietą. Viešpataujant Graikijos ir Romos imperijoms, Viduržemio jūros pakrantėje klestėjo pelkės. Jos išliko beveik nepaliestos iki pat XIX amžiaus. Vėliau dideli plotai buvo nusausinti, kad būtų tinkami žemės ūkiui ir juose nebesiveistų uodai. Taigi pelkių išliko labai nedaug. Tarp jų Kamargas, nors ir į jį žmogus jau įkėlė koją. Aptikęs druskos klodus, panoro juos kasti. Taigi gamtovaizdis jau keičiasi.
Pajūryje stūkso smėlio kopos, želia nendrynai, tyvuliuoja suroki ežerėliai, veša paupio miškai ir ganyklos, slūgso didžiuliai druskos klodai. Tokia gamtos įvairovė ir patogi geografinė padėtis pavertė Kamargą svarbiausia migruojančių paukščių sustojimo vieta. Milijonai ančių, žąsų ir kitų balų paukščių kasmet čia atskrenda iš tokių tolybių kaip Sibiras ir Europos šiaurė. Kai kurie sparnuočiai Kamarge sustoja tik trumpam - jų dar laukia tolima kelionė, o kiti čia suka lizdus ir peri, nes randa ir tinkamų perėti vietų, ir lengvai prieinamo maisto. Antys didžiąją dienos dalį palyginti saugiai praleidžia daugybėje sūrokų šio regiono tvenkinių. Tik ankstų rytą ar vėlyvą vakarą jos paprastai skrenda į gretimas pelkes ieškoti maisto. Tačiau daugelis šių pelkių yra privati nuosavybė ir jose leidžiama medžioti laukinius paukščius. Dėl šios priežasties Kamarge žiemojančių paukščių per pastaruosius dešimt metų sumažėjo perpus. Vanuazo nacionalinis parkas
Data: 2009-01-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2363, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Alpinis ožys supranta, kokie ilgi jo ragai, ir jų galais atsainiai kasosi šonus - prie didingų ir ramių kalnų ežerų, kur jo valdos, skubėti nėra reikalo.
Prancūzijos Vanuazo parkas, Italijos Gran Paradizo parko, su kuriuo kelis kilometrus ribojasi, dvynys yra aukštikalnių regionas. Jo aukščiausia viršūnė - Gran Kaso kalnas (3851 m). Šis 858 kvadratinių kilometrų ploto parkas sykiu su saugoma teritorija Italijoje sudaro 1261 kvadratinio kilometro plotą (tai Vakarų Europos rekordas), kuriame gyvūnai gali laisvai bastytis. Sykiu tai pirmas ir garsiausias Prancūzijos nacionalinis parkas, įkurtas 1963 metais. Kūrėjai siekė trijų tikslų: apsaugoti gražų ir vertingą aukštikalnių kraštovaizdį, priiminėti ir informuoti lankytojus ir skatinti ūkinę veiklą, netrukdančią gamtos apsaugai. Todėl ši saugoma teritorija buvo padalyta į dvi dalis, pagrindinę ir antraeilę. Pagrindinei daliai taikomas griežtas gamtos apsaugos režimas. Joje nėra kelių nei keltuvų, nes siekiama apsaugoti vietas, supamas daugiau kaip šimto viršukalnių, kurių aukštis per 3000 metrų. Antraeilėje teritorijoje leidžiama ūkinė veikla, jei ji nekenkia gamtai. Sevenų nacionalinis parkas
Data: 2009-01-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1293, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Vos už kelių kilometrų nuo Monpeljė ir Viduržemio jūros pakrantės Centrinis Masyvas pasiekia piečiausią ribą. Tarp jaukių žalių šlaitų įspūdingai išryškėja sausringos, akmenuotos, kalkingos plynaukštės, išvagotos gilių skrodžių. Ši saugoma teritorija - Sevenų nacionalinis parkas. Viršūnių, į kurias pažvelgus, pradėtų svaigti galva, čia nėra: aukščiausias kalnas - Lozeras, jo aukštis - vos 1676 metrai. Parko vidurį užima daug kalkingų plokščiakalnių, kurių aukštis - nuo 1000 iki 1200 metrų. Šaltais žiemos mėnesiais čia niekas negyvena, niekas taip aukštai neužlipa, bet vasarą į vešlias ganyklas piemenys atgena tūkstantines avių bandas.
Iš avių pieno gaminamas aštraus skonio ir kvapo sūris su pelėsiais - garsusis rokforas. Granito kalnuose tarpsta tankūs spygliuočių, bukų ir ąžuolų miškai, dar vienas svarbus vietos gyventojų pragyvenimo šaltinis: jie dirba miškų ūkyje. Bet tikrasis parko turtas - gausi flora. Gėlės žydi visur ir dažnai vadinamos pasakiškais vardais. Pavasarį kiekvienas kampelis virsta šėlstančių spalvų karnavalu: proskynose vyrauja didžiulės rausvos miškinės lelijos, auksiškai geltoni pavasariniai adoniai (pavadinti gražuolio senovės graikų mitologijos personažo Adonio vardu), citrinos geltonio orchidėjos, vadinamos klumpaitėmis, nes jų žiedai tikrai panašūs į apavą. Plynaukštės dabina violetinės šilagėlės varpelio formos vainikėliais, vėjyje virpa ašuotės, lyg šoktų pagal paslaptingą, žavingą muziką. Por Kro nacionalinis parkas
Data: 2008-12-31, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1223, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Maža Viduržemio jūros sala prie pat Prancūzijos pakrantės - vis dar vientisa ir nenuniokota vietelė. Čia atsidūrus, nesunku įsivaizduoti, kaip kadaise atrodė pakrantės miškai. Kalbame apie Por Kro salą, kuri su kitomis salomis, tarp jų Levano ir Porkerolio, sudaro Hjero salyną: nuo jo iki Rivjeros - maždaug dešimt kilometrų. Dvidešimto amžiaus pradžioje sala buvo betampanti populiaria turtingų turistų atostogų vieta su viešbučiais, pramogų ir sporto kompleksais. Laimė, 1921 m. jos likimas esmingai pasikeitė į gera. Dalį salos nusipirko turtuolis Marselis Anri, botanikos ir zoologijos entuziastas. Jis pradėjo saloje tvarkytis taip, kad išsaugotų kraštovaizdį, augalus ir gyvūnus.
Po Anri mirties našlė padovanojo salą Prancūzijos vyriausybei su sąlyga, kad ji būtų paversta nacionaliniu parku. 1921 metais parkas buvo įkurtas ir šiandien užima 6,5 kvadratinio kilometro sausumos ir 12,5 kvadratinio kilometro akvatorijos. Jį sudaro Por Kro, mažutė Bago sala, o teritorija po vandeniu užima pusę ploto. Akmens amžiaus piešiniai Lasko urvuose
Data: 2008-10-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2919, Komentarų: 3, Vieta žemėlapyje Šuoliuojantys arkliai, elniai, kalnų ožiai ir bizonai, apsigyvenę uolų sienose, kitados buvo įprastas reginys.
Prancūzijos Dordonės provincijoje (Dordogne) septyniolikmetis Marcelis Ravidat`as su savo trimis bičiuliais tikra ta žodžio prasme užšoko ant neregėto radinio. Ieškodami vietos palaidoti negyvą beždžionę, jie išgirdo iš vienos moters apie neįprastą duobę po nuvirtusią melsvąja egle. Medis, rodės, buvo tvirtai suleidęs šaknis į žemę, tad vaikinai, pasiėmę degtuku, žibalinę lempą ir terjerą, vardu Robotas, leidosi ieškoti lobių. Šalia Vezero upės (Vesere) jie aptiko duobę, ir šuo, o paskui jį ir Marcelis į ją įšoko. Staiga žemė po trijų vaikinų kojomis prasiskyrė ir juos prarijo. Duobės apačioje šoko ištikti vaikinai pamatė Marselio laikomo degtuko švieselę ir išgirdo jį kviečiant juos prie jo prisijungti. Tuomet jie visi kartu patraukė žemyn urvu, rankomis ramstydamiesi į tamsaus tunelio sienas, kol priėjo apie 4.8 m aukščio patalpėlę. Mirksinčioje lempos šviesoje jie pamatė neįtikėtiną reginį: ant urvo sienos tarp dviejų bulių ragų buvo nupieštas raudonas arklys. Nuo tol ši ertmė yra žinoma kaip "Bulių kambarys". Dieviškasis Šartro katedros menas
Data: 2008-10-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 4376, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje Dievo Motinos (Notre Dame) katedra laikoma puikiausiu gotikos architektūros pavyzdžiu.
Viduramžių menas pasiekė savo zenitą, atsiradus gotikos architektūros formai. Dievo Motinos katedra (Notre Dame) Šartro (Chartres) mieste yra laikoma puikiausiu gotikos architektūros pavyzdžiu - dieviškąja meninės išraiškos forma. Iki tol, dvyliktajame - tryliktajame amžiuje visas statybos technikas, sukurtas per ankstesnius amžius, vienijo didingumas - forma, suteikianti nuostabių optinių efektų bei žavių proporcijų.
Pirmą kartą aukšti kontraforsai buvo panaudoti atramai, o sienų plokštės - dekoruotos vitražinio stiklo langais, kurių dydis anais laikais atrodė neįmanomas. Šartras buvo pirmoji katedra su trimis didžiuliais rožiniais langais, kurių kiekvienas siekia daugiau nei keturiasdešimt dvi pėdas aukščio. Tai buvo pagrindiniai šios naujos dieviškosios meno formos akcentai. Be to, pirmą kartą katedroje buvo trys didžiulės navos, išdekoruotos natūralaus žmogaus dydžio ankstesnių valdovų ir šventųjų statulomis. Tokiu būdu buvo sukurta visiškai kitokia atmosfera maldininkams. Prabangūs brangakmeniai ir puošnūs drabužiai buvo iškeisti į spalvingus iš langų sklindančios šviesos spindulius, vadinamus "Kristaus šviesa". Šv. Mykolo kalno stebuklas
Data: 2008-10-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1366, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Tikėjimo tvirtovė iškyla iš jūros už Normandijos krantų.
Šv. Mykolo kalnas (Mont-St. Michel) matyti iš toli. Didžiulė granito sala staigiai iškyla į 160 m aukštį virš žemumos ir driekiasi apie 914 m iš vieno galo į kitą. Kartais atrodo, jog ji plūduriuoja virš miglos, dažnai gaubiančios Lamanšą šioje Normandijos pakrantės dalyje. Milijonas žmonių atvyksta čia į pasienį tarp Normandijos ir Bretanės pasižiūrėti į Šv. Mykolo kalną, kuris kadaise buvo pavadintas "Vakarų šalių stebuklu". Čia rasite pilį ir vienuolyną, kurių kontūrai, forma ir geografinė padėtis išsiskiria iš kitų, išskyrus Šv. Mykolo kalno Kornvalio (Cornish) dvynį.
Vienuolyno statyba buvo pradėta nuo vizijos. Dešimtojo amžiaus rankraštyje pasakojama, kad arkangelas Mykolas aplankė vyskupą Aubertą iš Avranšo (Avranches) sapne ir nurodė jam pastatyti koplyčią ant aukščiausio taško šalia esančio kalno Mon Tombo (Mont Tombe).
Ir nuo to laiko, kai buvo pastatyta koplyčia bei pasklidus legendai apie arkangelą Mykolą, Šv. Mykolo kalnas labai greitai tapo viena svarbiausių piligrimų kelionių vietų. 966 metais Ričardas I, kuris buvo ir Normandijos hercogas, išsiuntė trisdešimt benediktinų į salelę pradėti vienuolyno statybos ant uolų. Vienuolių ir darbininkų laukė sunkus išbandymas. Didžiausia problema buvo granito, iš kurio sudaryta sala, piramidės forma. Norint pastatyti vienuolyną, kaip buvo reikalaujama, per 91.5 m ilgį, reikėjo iš akmens padėti pamatus, kad platforma būtų norimo dydžio. Požeminėje patalpoje, kuri atsirado statybų metu, apsigyvendavo piligrimai. Šamboras - svajonė, įkūnita akmenyje
Data: 2008-10-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1291, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Ši pilis ant Luaros slėnio tapo didžiosios absoliutizmo laikotarpio architektūros pavyzdžiu.
Kai savo valdžią suvokiantis valdovas, nepataisomas mergininkas ir nesustabdomas fantazuotojas pasistato medžiotojų namą, tas statinys turi būti ypatingas. Pranciškus I (1494-1547), pastatęs Šamborą, sukūrė svajonę, įkūnytą akmenyje. Tai įstabus fantazijos vaisius, nelyginant pasakoje iš "Tūkstančio ir vienos nakties". Kai 1539 metais Šv. Romos imperatorius Čarlzas V apsilankė pompastiškiausiame iš visų karališkųjų medžiotojo namų, kuriame yra 440 kambarių, aštuoniasdešimt trys laiptatakiai ir kurio ilgis - 156 m, o plotis - 117 m, jis pasakė: "Šamboras - tai meno kūrinių, kuriuos žmonija gali sukurti, įkūnijimas".
Pranciškus I, Prancūzijos karalius, nuolatos kariavo su Habsburgais dėl Europos valdų. Karinės operacijos metu Italijoje jį užvaldė troškimas pasistatyti Renesanso stiliaus pilį. Jis norėjo vieno, kad naujoje pilyje juo ir jo medžioklės draugais būtų ne prasčiau rūpinamasi nei dvare. Vietovė į pietvakarius nuo Solonės (Sologne) buvo pasirinkta kaip geriausiai tinkanti vieta tokiai piliai, nes būtent čia karalius mėgavosi savo medžioklės aistra. Ši teritorija, kurioje tuo metu buvo gausu laukinių lokių ir elnių, ir šiandien yra laikoma viena geriausių medžioklės vietovių Prancūzijoje. Kadangi rūmams pasirinktoje vietoje vyravo pelkynai, statyba buvo daugiau panaši į košmarą nei į svajonę, ir kai planai nukreipti Luaros tėkmę pasirodė nesėkmingi, buvo iškasta visiškai nauja upės vaga Kosone (Cossone). Karaliui buvo ypač svarbu, kad pilies grožis atsispindėtų vandenyje. Eifelio bokštas - Paryžiaus simbolis
Data: 2008-10-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2324, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Svarbiausias 19-ojo amžiaus statinys, iškilęs virš Paryžiaus.
Iš pradžių vyko kova. Vos tik paaiškėjus apie planus statyti 300 m bokštą Paryžiaus centre 1889 metų Pasaulinei parodai, buvo pasirašinėjama peticija prieš jį. Joje buvo įspėjama apie miesto sudarkymą, o planai statyti tai, ką peticijos autoriai pavadino "duobės juodumo kaminu", buvo apibūdinti kaip "suktybe". Nepaisant šių protestų, bokštas buvo pastatytas ir ilgainiui išgarsino tiek Prancūziją, tiek Paryžių.
Pradinius projektus parengė Maurice`as Kochas, techninis padėjėjas, įdarbintas Gustavo Eiffelio (1832-1923) inžinerijos ir statybos kompanijos. Eiffelis, kilęs iš vokiečių emigrantu šeimos iš Eiffelio regiono, buvo apdovanotas naudingu kontraktu Pasaulinės mugės pastato statybai, kai jo kompanija laimėjo Komercijos departamento rengiamą architektų konkursą.
Paryžiaus miestas naujos struktūros statybai skyrė seną mokymų aikštelę ant Senos krantų, žinomą kaip Marso laukai (Champs de Mars). Pamatai buvo padėti 1887 metais.
Keturi stulpai, „dramblio kojos", remiasi į sudėtingą požeminę hidraulinę sistemą. Bendras bokšto svoris - apie 10 700 tonų. Plieninė struktūra buvo pradėta kelti 1887 metų liepos 1 d. pagal kruopščiai paruoštą planą. Darbininkai turėjo sujungti dvylika tūkstančių atskirų gabalų, kurie buvo dalinai surinkti ketaus Kliši (Clichy) gamykloje. Saulės karaliaus rūmai
Data: 2008-10-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3506, Komentarų: 6, Vieta žemėlapyje Versalio pompastika atspindi Liudviko XIV valdžią ir šlovę.
Liudvikas XIII Versalio tyrlaukiuose buvo pasistatęs medžiotojų namus. Tai buvo paprastas plytinis trijų sparnų pastatas, apsuptas vandens. Jo sūnų Liudviką XIV siejo su šia pilimi daug mielų vaikystės prisiminimų, todėl jis joje rado prieglobstį, kur galėjo slapta susitikinėti su savo meiluže madmuazele de la Valiere. Pilies fasadas, jo nurodymu, buvo puošniai išdekoruotas, vidus - įrengtas pagal vyraujančią to meto madą. Be to, buvo pastatytas dar vienas atskiras naujas sparnas.
Kai 1668 metais Liudvikas XIV nusprendė pilį paversti rūmais ir perkelti tenai iš Paryžiaus karališkojo dvaro rūmus, jam prireikė daugiau erdvės, kur jis galėtų išlaikyti dvarą ir rengti pokylius bei didžiąsias valstybines šventes. Todėl Louis Le Vau buvo įgaliotas pertvarkyti naujuosius rūmus taip, kad jie būtų labiau pritaikyti karališkosioms reikmėms. Vėliau, po dešimties metų, architektui Julės Mansart`ui suprojektavus įspūdingus langus, pilis tapo dar didingesnė. Tuo buvo siekiama dar labiau išgarsinti Le Roi Soleil - Saulės karalių, kaip buvo vadinamas Liudvikas XIV.
Rūmai turėjo būti didingi viskuo - "mastu, dizainu ir grožiu, kurie išliktų per amžius kaip galingiausio Europos karaliaus didybės įrodymas", ir tai neabejotinai pavyko. Šie rūmai akivaizdžiai liudijo apie nepaprastą Liudviko XIV galią. 1682 metais jo dvaro rūmai Versalyje talpino dvidešimt tūkstančių žmonių, iš kurių mažiausiai penki tūkstančiai gyveno pačiuose rūmuose, kuriuose buvo 1300 kambarių, šildomų krosnimis per 1252 kaminus. Vien arklidėse tilpo 2500 arklių ir du šimtai karietų. Saulės karaliaus valdžią atspindėjo ne vien rūmai, bet ir jo sugebėjimas nuolat skirti projektui vis didesnes sumas, nepaisant plataus pasipriešinimo. Buvę įtakingi asmenys, tokie kaip Iždo kancleris, kurie priešinosi vis didesnei ekstravagancijai, buvo nužeminti. Jokios kliūtys negalėjo užkirsti kelio karalių apsėstai manijai. Verdono tarpeklis
Data: 2008-10-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1434, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Saulės išblukintas klintines Provanso kalvas skrodžia gilus tarpeklis – didžiausias Europoje.
Uolų sienos, dvigubai aukštesnės už Eifelio bokštą, rėmina siaurą, besirangančią tarsi gyvatė Verdono upę. Ji teka skardingo tarpeklio dugnu Pietų Prancūzijoje. Šis apie 20 km ilgio ir iki 700 m gylio tarpeklis - didžiausias Europoje. Plačiausia jo vieta viršuje - daugiau nei 1,6 km pločio, tačiau dugne uolų sienos kartais nutolusios viena nuo kitos ne daugiau nei vidutinės svetainės sienos.
Verdoną maitina tirpstantis Alpių sniegas, o tarpeklis susidarė srauniam vandeniui vis giliau graužiant upės vagą klintinėje Aukštutinio Provanso plynaukštėje. Kadangi į plynaukštę krintantis lietus susigeria į žemę, nesusidaro upeliai, kurie graužtų ir lygintų tarpeklio uolų sieną. Pavasarį kraštas raudonuoja nuo migdolų žiedų, vasarą švyti rausvai violetine levandų laukų, auginamų Graso kvepalų gamykloms, spalva. Ledo jūra
Data: 2008-10-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1054, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Nerami ledo jūra traškėdama slenka į Monblano, aukščiausios Alpių viršūnės, slėnį.
Įsivaizduokite milžinišką vėjų plakamą upę, šniokščiančią žemyn raižytu, vingiuojančiu Alpių slėniu. Kyla didžiulės bangos, sukasi gilūs sūkuriai. Tarkime, pačiame šėlsmo įkarštyje ji akimirksniu sušąla į vientisą masę. Tada vaizduotėje pamatytumėte Mer de Glace - didžiausią Monblano kalnyno ledyną. Rantytos jo viršūnės ir ledo gelmės jau 250 metų kelia bauginantį žavesį ir žadina taurų įkvėpimą.
Šiame ledyne anglas Williamas Windhamas pradėjo alpinizmo madą Europoje. Windhamas, kilęs iš Felbrigo (Norfolko grafystė), buvo vienas anglų kolonijos žmonių, gyvenusių Ženevoje XVIII a. 5-ame dešimtmetyje. Mer de Glace pirmą kartą jis pamatė 1741 m. ir tapo pirmuoju jos gerbėju.
Jaunasis Windhamas su draugais ir jų globėjais leidosi į varginančią kelionę iš Ženevos į Šamoni slėnį Prancūzijoje. Rengdamiesi kopti į Monblaną, jie stovyklavo Šamoni pievose. Jaunuoliai turėjo būti atsargūs, kad nesusilaužytų galūnių ar nesušaltų ir neapaktų nuo blizgančio sniego.
Tačiau ypatingas vietovės grožis, didinga balta Monblano viršūnė ir stulbinanti Mer de Glace, vingiuojanti kalno šlaitais, atpirko didžiules pastangas ir nepatogumus.