Garlabano masyvas
Data: 2011-10-10,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 235,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Niūksanti virš Obanės ir nesunkiai įžiūrima iš didesnės pietų Provanso dalies, mėlynai balta Garlabano kalkakmenio uola tarsi bokštas iškyla virš Plan d`Eglio. Senovės laikais tai buvo orientyras graikų ir romėnų jūreiviams, plaukiantiems į Masalijos (Marselio) uostą.
Iki XXa. uolos šlaitai buvo tankiai apaugę miškais, tačiau virtinė miško gaisrų juos sunaikino ir dabar žemutinius šlaitus dengia tik šiurkštūs krūmokšniai, vietos gyventojų vadinami garrigue, o vasarą ore tvyro žolių aromatas - tai rozmarinai, čiobreliai, levandos ir kiečiai. Pliki aukštesnieji masyvo šlaitai atšiauriai dunkso virš nuošalių slėnių apačioje.
Pats Garlabano masyvas yra 714m aukščio, nors aukščiausias taškas šioje kalnų virtinėje - 729m But de Pinso. Kitos gerai žinomos viršukalnės yra Tet Ružė, kurios forma primena galvą, o raudonai ją nudažo dirvoje esantys boksitai, ir Tauimė.
Rašytojas Marselis Panjolis (Marcel Pagnol) gimė netoli Obanės 1895m. Nuo 1903m. jo šeima atostogas leisdavo Trelio kaimelyje, esančiame į vakarus nuo masyvo. Savo knygose rašytojas vis grįždavo į šias nuo vaikystės pamiltas laukinio grožio vietas, atkurdamas jų magiją ir žavesį. Vandens nepritekliaus leitmotyvas skamba rašytojo vaikystės prisiminimuose, „Le Gloire de mon Pere“ ir „Manon des Sources“, kur vandens trūkumas yra ta priežastis, dėl kurios įvyksta žmogžudystė, pamišimas, kerštas ir savižudybė.
Šaltinis: 501 Gamtos stebuklas - Naujoji Rosma
Daugiau straipsnių:
Europa
,
Prancūzija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: