Engadino nacionalinis parkas
Data: 2009-01-12,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1173,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Žmogus, vykstantis į Engadiną, Ino upės slėni, turi žinoti, kad šis daro mažiausiai trejopą įspūdį. Visų pirma atrodo, kad matai tipišką Alpių kraštovaizdį su aukštomis kalnų viršūnėmis, nuo aušros iki sutemos kaitaliojančiomis spalvas, su vešliomis pievomis, neįžengiamais miškais ir linksmai čiurlenančiais šaltiniais, kurių vanduo pamažu ardo žemės paviršių.
Antra, jei žingsniuosime pasroviui, nutolsime nuo Alpių. Inas prasideda Berninos masyve prie Italijos sienos, bet įteka į Dunojų. Visas Engadinas - didžiosios Vienos upės baseino dalis, ir čia juntama Vidurio Europai būdinga atmosfera.
Bet leistis šokti valsą per anksti, dar nepatirtas trečiasis įspūdis. Mes esame Graubiundeno kantone, kuris išsiskiria iš Šveicarijos konfederacijos. Jo gyventojai išdidžiai kalba daugiau niekur Europoje negirdima retoromanų kalba. Slėnio kultūra, nors ir veikiama aplinkinių tautų, išliko unikali ir daro poveikį visam čionykščiam gyvenimui.
Pačiuose Šveicarijos vakaruose plyti Monastero slėnis, Engadino tęsinys. Šio Šveicarijos nacionalinio parko, įkurto 1914 metais ir iki šiol vienintelio šalyje, plotas - tik 273 kvadratiniai kilometrai. Kai kam atrodo, kad jis per mažas išsaugoti biologinei teritorijos įvairovei, juolab ją didinti, ir kad nepavykę bandymai tai įrodo.
Tarp 1920 ir 1924 metų parke vėl apgyvendinti alpiniai ožiai, dabar mėginama atkurti išnykusių tauriųjų elnių populiaciją. 1961 metais sėkmingai grąžintas į gamtą barzdotasis grifas, vienas didžiausių Senojo pasaulio grifų. Jis mėgsta kaulų čiulpus: iškelia stambius kaulus į orą ir suskaldo, numesdamas ant uolų. Kiti parko gyventojai - gemzės, voverės, geniai ir krankliai.
Parke gyvena ir kurtiniai. Kiekvieną pavasarį jie varžosi dėl patelių palankumo, tam tikrose tuoktuvių vietose gieda, šoka ir puikuojasi sparnų bei uodegos plunksnomis. Užmiršta net tykančias lapes.
Tarp akmenų nuogriuvų daugiau kaip 2000 metrų aukštyje viešpatauja švilpikas. Žemės paviršiuje paprastai jį matome nelabai ilgai, kelis kartus sušvilpęs, žvėrelis žaibiškai dingsta. Bet šio žavaus graužiko gyvenimas po žeme sudėtingas. Todėl Cernece, parko lankytojų centre, padarytas švilpiko urvo modelis, galite užeiti apžiūrėti.
Parko teritorijoje visiškai nėra kristalinių uolienų, kaip antai granito ir gneiso. Prieš du šimtus milijonų metų čia tyvuliavo šilta atogrąžų jūra. Jos dugną sudariusios nuosėdinės uolienos, klintys ir dolomitas, raukšlėdamosi išstūmė kalnus, kurių aukštis dabar siekia 3165 metrus. Čionykštė augalija skirstoma į vertikalias zonas. Alpinėse pievose auga per 650 augalų rūšių. Žemiau žaliuoja krūmokšniai, kokius 26 kvadratinius kilometrus užėmusi kvapi kalninė pušis, o apačioje stūkso paprastųjų pušų, eglių, maumedžių ir kedrinių pušų miškai.
Šveicarijos nacionaliniame parke yra viskas, kas būdinga Alpėms. Neverta jaudintis dėl saugomos teritorijos mažumo; tiesą sakant, Šveicarijos parkas ribojasi su Italijos Stelvijo parku, o šis - su Adamelo parku, todėl bendras plotas bene didžiausias, įvairiausias ir efektyviausiai bei šiuolaikiškiausiai tvarkomas Europoje. Nesvarbu, kad saugomos teritorijos vidurį kerta valstybės siena; kilniajam ereliui, didingai sukančiam ratus giedrame danguje virš Alpių, tai tikrai nė motais.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Europa
,
Šveicarija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: