Materhornas - Šveicarija - Europa - Įdomios vietos - wildlife
  • Materhornas
    Data: 2008-10-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1030, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Materhornas Šią pliką atgrasią uolų piramidę išskaptavo ir nugludino ledynmečio ledynai ir išėsdino gamtos stichijos.
    Didingai vienišas tarp kitų Alpių viršūnių Materhornas garsėja savo ragu - šiek tiek palinkusia piramidiška viršūne. Jis budi prie Šveicarijos ir Italijos sienos; anglai ir vokiečiai jį vadina Matterhorn, italai Monte Cervino, o prancūzai Mont Cervin.
    Šis 4477 m aukščio kalnas - įspūdinga liekana uolienų plokštės, kuri prieš 50 mln. metų Žemės plokščių judėjimo buvo išstumta į viršų susidūrus Afrikos ir Europos žemynams. Viršūnę suformavo ledynai, išgraužę aplink ją karas (taurės pavidalo įdubas). Tarp Materhorno ir Italijos viršūnės Monte Rosa (4634 m) yra Teodulo perėja (3317 m), iš čia Julijaus Cezario konsulas Servius Galba 55 m. e. m. pamatė Materhorną. Galbūt tuo paaiškinamas ir prancūziškas jo vardas Servin (vėliau pakeistas į Cervin).
    Kaip tik iš Teodulo perėjos 1789 m. šveicarų fizikas ir geologas Horace`as Bėnėdictas de Saussure`as, anksčiau kopęs į Monblaną, svajojo įkopti į Materhorną. Tačiau jis manė, kad „statūs šonai, kuriuose iki pat sniegų nėra už ko nusitverti, neprisileidžia kopėjų“.
    Tačiau anglas medžio raižytojas Edwardas Whymperis įrodė, kad Saussure`as buvo neteisus. 1861 — 1863 m. septynis kartus nesėkmingai bandęs įkopti į Materhorną iš Italijos pusės, 1865 m. dvidešimt penkiametis Edwardas nusprendė pamėginti iš Šveicarijos. Jis paprašė įžymaus italų vedlio Jeano Antoineb Carrelio eiti su juo, bet Carrelis jau buvo pasamdytas italų Alpių klubo, irgi besirengiančio šturmuoti Materhorną.

    Veržimasis į viršūnę

    Šveicarija - Materhornas Whymperis negaišo laiko. Su aštuoniolikmečiu lordu Francisu Douglasu pasitelkė Peterį Taugwalderį, garsų Cermato vedlį, maniusį, jog, žvelgiant į Materhorno gūbrį iš Šveicarijos pusės, jis atrodo statesnis, nei yra iš tiesų. Kiti grupės nariai: Taugwalderio sūnus Peteris (22 metų), Michaelis Crozas (35 metų), vedlys ir Šamoni dvasininkas Charlesas Hudsonas (37 metų) ir devyniolikmetis Robertas Hadow.
    Liepos 13 d. pusę šešių ryto jie išvyko iš Cermato. Sėkmingai atkeliavę prie kalno, 3350 m aukštyje įsirengė stovyklą. Kitą dieną po palyginti nesunkaus kopimo 13.40 vai. jie pasiekė viršūnę. Iš ten pamatė savo varžovus italus, dar kopiančius apie 300 m žemiau. Supratę, kad pralaimėjo, italai nustojo kopę. Whymperis su bendražygiais išbuvo viršūnėje valandą. Knygoje „Scrambles amongst the Alps", parašytoje 1871 m., Whymperis apibūdino tą vaizdą: „Oras buvo visiškai ramus, nei debesų, nei miglos. Už penkiasdešimt, ne daugiau - šimto mylių dunksantys kalnai atrodė ryškūs ir artimi. Aiškiai buvo matomos visos detalės - keteros ir stačios uolos, sniegas ir ledynai".
    Nusileidimas buvo lėtas ir sudėtingas, o grupei pradėjus leistis sunkiausiu ruožu, įvyko tragedija. Hadow paslydo ir krito ant Crozo - tiedu vyrai ėmė šliaužti žemyn traukdami paskui ir kitus. Virvė nutrūko ir keturi vyrai nuskriejo bedugne į 1200 m žemiau esantį Materhorno ledyną. Trijų kūnai buvo rasti kitą dieną, tačiau Lordas Francisas Dougle`as iš viso nerastas.
    Mūsų laikais laipiotojai naudojasi trobelėmis, virvėmis, lynais ir atramomis kojoms; kasmet į Materhorną užkopia apie 2000 žmonių. Tačiau jis iki šiol kelia pagarbią baimę, ir dabar pasitaiko nelaimingų atsitikimų: kiekvienais metais žūva iki 15 alpinistų.

    Kaip susiformavo viršūnės ragas

    Savita piramidiška Materhorno smailė, arba ragas, yra aštrių, rantytų keterų, vadinamų aretes, susikirtimo vieta. Šios keteros susidarė, kai iš uolos buvo išskobtos keturios apvalainos įdubos, vadinamos karomis arba ledyniniais cirkais. Trys piramidės šonai - šiaurinis, rytinis ir pietinis - yra tipiškos lygios užpakalinės karos sienos. Stačioje, raižytoje vakarinėje sienoje liko nedaug karos praeities pėdsakų. Kara susidaro, kai sniego griūtys kalno šlaite išgraužia pridengtą įdubą. Metai po metų nesutirpusį sniegą viršutiniai sluoksniai kietai suspaudžia į ledą. Kasmet uolienas pamažu skaldo šalčiai, ardo ledai, graužia polaidžio vanduo - įduba vis gilėja. Pamažu didėjantis svoris spaudžia ledą, ir neatlaikęs jis ima plūsti per žemiausią įdubos kraštą žemyn - susidaro naujas ledynas.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Europa , Šveicarija , Italija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*