Vokietija: Bohemijos miškas
Vimbachklamas
Nordlingeno Ryza
Švabijos Albas
Harco kalnai
Šprėvaldas
Bodeno ežeras
Berchtesgadeno alpės
Tiuringijos miškas
Helgolando uolos
Frankonijos Šveicarija
Rūdiniai kalnai
Reino vidurupio slėnis
Juodasis miškas
Baden Badenas - Karališkasis kurortas
Brėmenas - Romantiškas viduramžių miestas
Bavarijos miško nacionalinis parkas
Bavarijos rokoko brangakmenis - Vyskirchė
Noišvanšteino pilis - romantizmo paminklas
Vatenmejerio nacionalinis parkas
Visų bažnyčių motina
Hamburgas - Prekybos katedros
Hanzos sąjungos brangakmenis
Riugeno salos uolos
Dresdeno linksmasis Cvingeris
Sansusi - rūmai vynuogyne
Elbės slėnis
Europa: Airija , Albanija , Austrija , Baltarusija , Belgija , Bulgarija , Čekija , Danija , Graikija , Islandija , Ispanija , Italija , Jungtinė Karalystė , Kroatija , Lenkija , Lietuva , Makedonija , Norvegija , Olandija , Portugalija , Prancūzija , Rumunija , Serbija ir Juodkalnija , Slovakia , Slovenija , Suomija , Švedija , Šveicarija , Ukraina , Vengrija , Vokietija Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Elbės slėnis
Data: 2008-10-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1383, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Į pietus nuo Drezdeno plyti pasakiškas kraštovaizdis, garsėjantis grožiu ir nuostabiu „baltuoju auksu“.
Prasidėjusi Čekijos Respublikoje, Elbės upė per šešėliuotą tarpeklį, skrodžiantį Rūdinius kalnus, prasigauna į Vokietiją, paskui keliauja į Šiaurės jūrą. Beveik visus 1160 km kelio ji intensyviai išnaudojama. Sykiu su kitais vandens keliais, pavyzdžiui, Kylio kanalu, ji yra viena žymiausių Europos prekybinių magistralių, savo plačiais vandenimis plukdanti didžiulius akmens anglies, plieno, grūdų, chemikalų ir pramonės gaminių krovinius.
Tik kartkartėmis ši didinga upė atskleidžia tokį romantišką bruožą: maždaug valanda kelio į pietus nuo Drezdeno viename ar kitame krante ūmai išnyra uolinių tvirtovių eilės. Per kelias eras lietus ir šaltis iš smiltainio, nusėdusio prieš kokius 80 mln. metų, išskaptavo daugybę gotikinių bokštų ir bokštelių, smailių ir kupolų, atskirtų tarpeklių, kuriais šniokščia veržlūs upeliai ir kriokliai.
Kai kurie uolienų dariniai stūkso vieniši, kiti taip susibūrę, kad primena Manheteno namų masyvą. Vienas pavyzdys - Bastėjaus uolų labirintas su apžvalgos aikštele, iš kurios matyti virš žėrinčių Amželio ežero vandenų iškilęs paslaptingas Lokomotyvo - garvežio formos kalno - siluetas. Tarp kitų keistų darinių - Lilienšteinas (Lelijos akmuo) su pilies griuvėsiais viršuje ir griozdiška Pfafenšteino (Kunigo akmens) povyza. Netoli Rateno miesto yra Felzenbiūnė, gamtinis teatras tarp uolų - vasarą čia vaidinami spektakliai.
Istoriškai ši vietovė buvo vadinama tiesiog Meiseno aukštumomis; tas vardas jos XIX a. gerbėjams atrodė per pilkas, tad jie pakeitė jį į Saksonijos Šveicariją. Netrukus po šalies susijungimo 1990 m. šis rajonas buvo paskelbtas nacionaliniu parku. Anksčiau dėmesį labiau traukė ne gamtovaizdis, o galimybė statyti karinius statinius. Tai liudija ant stačios uolos aukštai virš Elbės išlikusi kvapą gniaužianti Kenigšteino citadelė. Bohemijos karaliai ankstyvaisiais viduramžiais ją pastatė kaip tvirtovę, vėliau Saksonijos valdovai (kitaip kurfiurstai) išplėtė: Augustas II (1670-1733) išgražino ją pagal baroko tradicijas.
Statinys buvo sunkiai prieinamas, todėl atsparus puolimui ir tinkamas kalėjimui. Liūdniausias iš jo įnamių tikriausiai buvo Johannas Bottgeris, talentingas jaunas vaistininkas iš Berlyno, mėginęs netauriuosius metalus paversti auksu. Patekęs į Prūsijos valdžios nemalonę, 1700 m. jis pabėgo į Saksoniją. Augustas jį tuoj pat uždarė į kalėjimą ir privertė dirbti: kaip bet kuriam to meto valdovui, Augustui rūpėjo papildyti aukso atsargas.
Nors Bottgeriui nepavyko įgyvendinti savo fantazijų, jo gabumai padarė gilų įspūdį. Pasirodo, kurfiurstas turėjo aistrą, pranokusią net aukso troškimą. Jis buvo užkietėjęs kinų porceliano kolekcininkas, sukaupęs vieną puikiausių Vakarų pasaulio kolekcijų. Tačiau jo svajonė buvo pasigaminti europietiško porceliano, ir šią užduotį jis patikėjo Bottgeriui. Metai bėgo, ir atrodė, kad porceliano receptas kaliniui toks pat nepasiekiamas kaip ir aukso.

“Baltasis auksas“

Tačiau 1708 m., eksperimentuodamas su lauko špatu ir vietiniu moliu, Bottgeris sugebėjo padirbti dubenį iš raudonojo porceliano. Kurfiurstas nudžiugo, bet kalinio, nors dabar ir gerbiamo, nepaleido. Norint varžytis su kinais, reikėjo sukurti baltąjį porcelianą. 1713 m., pridėjęs kvarco ir pakeitęs vietinį molį kaolinu, Bottgeris pasiekė tikslą. Meiseno ir Drezdeno porcelianas išgarsėjo visame pasaulyje.
Deja, 1719 m., būdamas 37 metų, apakęs ir apsinuodijęs per bandymus išsiskiriančiais garais, Bottgeris mirė; jam atminti pastatyta statula. Galbūt, turint omeny pirminę jo svajonę, jį būtų paguodę tai, kad paskutinis išradimas dažnai vadinamas „baltuoju auksu". Daugiau straipsnių: Europa , Vokietija Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: