Turkija - Mažoji Azija - Įdomios vietos - wildlife
  • Turkija:
    Karapinaro kraterio ežerai
    Data: 2010-06-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 826, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Karapinaro kraterio ežerai Sritis aplink Karapinarą centrinės Anatolijos pietinėje dalyje yra senovinis vulkaninis kraštovaizdis su šlako kūgiais, lavos laukais ir ugnikalnių krateriais. Šio regiono krateriuose daug ežerų, du iš jų geriausiai žinomi yra Kartusis ežeras (Aci Golu) ir Dvokiantysis ežeras (Meke Golu). Pirmasis žavus, žiburiuojantis švieselėmis naktį, tuo tarpu antrojo vandenys melsvai žalios spalvos ir sūrūs. Šiame sausringame regione abu ežerai yra reikšmingi vandens šaltiniai paukščiams.
    Kaldera, kurioje telkšo Dvokiantysis ežeras, susiformavo prieš milijonus metų įvykus tokiam galingam išsiveržimui, kad jo metu sugriuvo ugnikalnio viršūnė. Tuo tarpu išsiveržimas, kurio metu susiformavo 300 m aukščio gargždo kūgis viduryje, įvyko daug vėliau, maždaug prieš 9000 metų. Kalderos perimetras - maždaug 4 km, o jos gylis vietomis siekia 12 m.
    Demirkazikas
    Data: 2010-06-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 301, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Demirkazikas 3756 m aukščio Demirkazikas yra aukščiausia Tauro kalnų viršukalnė. Ši kalnų virtinė driekiasi 560 km pietrytinėje Turkijos pakrantėje. Jos dalis su Demirkaziko viršukalne vietos gyventojų vadinama Aladaglaru, arba Tamsiai raudonais kalnais. Kalnuose daug įvairių gerai žinomų maršrutų. Pirmą kartą viršukalnė buvo įveikta 1927 m., tačiau pavojingas šiaurinis šlaitas išliko nenugalėtas iki 1991 m. Į viršūnę gali įkopti tik patyrę alpinistai, tačiau žemesniuose šlaituose yra lengvesnių maršrutų.
    Geologine prasme Tauro kalnai yra jauni ir jų kilimo procesas vis dar tebevyksta; Afrikos kontinentinė plokštė, judėdama į šiaurę, spaudžia Anatolijos plokštę į Eurazijos plokštę šiaurėje ir spraudžiasi pro ją į rytus.
    Demirkazikas stūkso Aladaglaro nacionalinio parko rytiniame gale, iškilęs virš apačioje besidriekiančio slėnio, ir traukte traukia žvilgsnį. Tie, kuriems nerūpi kopti į kalną, gali grožėtis žaviu šio regiono kraštovaizdžiu - pušynais, karstiniais uolų dariniais, dailiais kriokliais, vienais didžiausių urvų šalyje ir nuostabiuoju Septynių Ežerų slėniu (Yedigoller). Čia sutinkami tokie laukiniai gyvūnai, kaip lokiai, lūšys, laukiniai ožiai ir sabalai; pastarieji, kaip ir dauguma kiaunių, yra labai baikštūs, todėl juos sunku pamatyti.
    Chimera - liepsnojantys kalvos šlaitai
    Data: 2010-05-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 925, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Chimera - liepsnojantys kalvos šlaitai Senovės graikai Chimera vadino ugnimi alsuojančią pabaisą su liūto galva ir priekinėmis letenomis, ožio kūnu ir gyvatės uodega. Chimeros vardas labai seniai savaime prigijo šiai nuostabiai vietai, kur liepsnos savaime atsiranda ten, kur pro uolų plyšius skverbiasi dujos.
    Chimerą pasieksite po 30 minučių varginančio ėjimo stačiu, vietomis slidžiu taku, vedančiu iš automobilių stovėjimo aikštelės į šiaurę nuo Siralio (Cirali) kaimelio. Jos papėdėje yra Hefaisto, senovės graikų ugnies dievo, šventyklos griuvėsių liekanos. Šis reiškinys ir dieną atrodo klaikiai, tačiau visų geriausia stebėti jį naktį. Tad tinkamiausias metas leistis į kelionę – prieš pat saulėlydį, nors tai reiškia, jog atgal teks ropštis apšviečiant taką žibintuvėliu.
    Nemrutas - Užgesęs ugnikalnis
    Data: 2010-05-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1793, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Nemrutas - Užgesęs ugnikalnis Nemrutas, ugnikalnis vakariniame Vano ežero gale, pavadintas galingo medžiotojo Nimrodo vardu, kuris, pasak padavimo, valdęs šį kraštą senų senovėje. Dabar šis ugnikalnis yra 3050 m aukščio; savo 1400 m aukščio viršūnės jis neteko, įvykus išsiveržimui prieš 6000 metų. Nutekėjusi lava užkirto kelią ugnikalnio papėdėje tekėjusiai upei ir taip atsirado Vano ežeras. Ugnikalnio kaldera yra ovalo formos, maždaug nuo 7 iki 8 km dydžio. Dviejuose mažesniuose krateriuose, kurie liudija daug vėliau įvykus mažesnius išsiveržimus, plyti ežeras.
    Nuo kraterio krašto atsiveria stulbinantys reginiai į Vano ežerą. Šiame kadaise buvusiame krateryje matote visiškai kitą, netikėtą pasaulį: priešingai nei sausringuose kalno šlaituose čia veši augmenija – kadagiai, epušės ir buksmedžiai. Kraterio ežeruose trumpam sustoja pailsėti įvairūs paukščiai.
    Kvapą gniaužiantis Šv. Sofijos soboras
    Data: 2008-11-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1751, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kvapą gniaužiantis Šv. Sofijos soboras Tūkstantį metų tai buvo didžiausia krikščionių bažnyčia.
    Viskas prasidėjo nuo gaisro. 532 m. maištininkai padegė kelis Bizantijos pastatus Konstantinopolyje, tarp jų ir didžiulę katedrą, Megale ekklesia. Per kelias savaites Bizantijos imperatorius Justinijanas I sukvietė mūrininkus ir ant senosios bažnyčios griuvėsių pradėjo statyti naująją, kuri turėjo pranokti viską, kas iki tol buvo statyta jo nurodymu. Naująją karalystės katedrą pastatė per penkerius metus. Imperatorius pavadino ją Šventos Sofijos (Hagia Sophia), arba Šventosios išminties, soboru.
    Architektai Anthemios iš Tralio (Tralle) ir Isidoros iš Mileto (Milete) sukūrė vieną iš įspūdingiausių kulto pastatų pasaulio istorijoje. Nėra kito tokio dydžio kupolo, pastatyto pagal matematinius skaičiavimus. Besimeldžiantiems tikintiesiems atrodydavo, kad kupolas sklando ore. Iš išorės nelabai patrauklus Šventos Sofijos soboras, užlietas viduje šviesos pro daugybę langų, tampa tobuliausiu erdviniu statiniu architektūros istorijoje. Bažnyčios pašventinimo dieną, lydėdamas procesiją į aukštaskliautę navą, imperatorius Justinianas pareiškė: „Šlovė Dievui, kuris patikėjo man atlikti šią užduotį".
    Antrasis Efeso stebuklas
    Data: 2008-08-24, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1294, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Antrasis Efeso stebuklas Turkijos vakarų pakrantėje kasinėtojai atrado senovinį uostą.
    Vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų, deivės Artemidės šventykla, stovėjo Efese, vakarinėje Turkijos pakrantėje, tačiau ją, kaip sakoma, prarijo žemė. Bet štai – aname šimtmetyje kasinėtojai aptiko ten dar vieną stebuklą, kadaise prašmatnų prekybos uostą. Efesas – vienas iš didžiausių ir, ko gero, gražiausias senovės Graikijos bei Romos klestėjimo laikų miestas Mažojoje Azijoje.
    Kadaise, maždaug antrajame tūkstantmetyje prieš mūsų erą, jį įkūrė senieji Karijos gyventojai. 12 a. pr. m. e., laivais perplaukę Egėjo jūrą, jame apsigyveno pirmieji graikai. Prekiavo šiose apylinkėse Lidijos gyventojai, vėliau finikiečiai, persai, mat vieta šiam dalykui buvo itin patogi: šalia vilnijo Kaitros upės (dabar Kudžiuk Menderas) žiotys, o į šalies gilumą vingiavo senas vilkstinių kelias. Dėkingi už sotų ir laimingą gyvenimą vietos žmonės pastatė šventyklą, kurioje garbino Motiną Žemę ir vaisingumo deivę Kibelę.
    Pamukalės versmės
    Data: 2008-08-13, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1189, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje
    Pamukalės versmės Ant Turkijos kalvų žemiau sugriauto miesto spindi balta stebuklų šalis. Čia graikai ir romėnai semdavo vandenį.
    Per Mažąją Aziją 1765 m. keliaudamas anglų filologas klasikas Richardas Chandleris pirmasis pa minėjo Pamukalę kaip tolumoje boluojantį didžiulį šlaitą. Priėjęs arčiau jis "su nuostaba išvydo", kad tai buvo „didžiulės sušalusios kaskados. Jų paviršius banguoja ir čia pat vanduo sustingsta ar smarkiai bėgdamas staiga virsta akmeniu". Tokį pat susižavėjimą patiria ir šiandieniai Vakarų Turkijos lankytojai, pamatę baltas dantytais kraštais Pamukalės terasas, iškylančias viena virš kitos. Vandens telkiniuose atsispindi pūkinės sienos, stalaktitai tarsi užšalę kriokliai kabo visuose teritorijos pakraščiuose, o plonos kolonos - gera atrama skaisčiai raudoniems oleandrams. Už jų iškyla tamsūs pušimis apaugę kalnai. Jie sudaro stulbinamą foną baltiems dariniams, spindintiems skaisčioje saulės šviesoje.
    Kapadokijos kūgiai
    Data: 2008-08-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 964, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kapadokijos kūgiai Įspūdingus uolinius kalnus Vidurio Turkijoje dar neįprastesnius padarė vietiniai požeminių miestų gyventojai.
    Iki pat XX a. Kapadokijos vardas mažai ką reiškė beveik visam Vakarų pasauliui. Ji buvo įsivaizduojama kaip neaiški vieta kažkur Mažojoje Azijoje, paminėta Biblijoje: šv. Petro pirmasis laiškas buvo adresuotas kapadokiečiams. Dabar šią Vidurio Turkijos sritį apie Ugriupą ir Geremę žino viso pasaulio keliautojai dėl stulbinamų vaizdų.
    Antgamtiškas, lyg iš pasakos gamtovaizdis - kūgiai ir uolų piramidės, stūksančios nederlinguose slėniuose. Kai kurie jų lygūs, 50 m aukščio. Kiti - grublėti ir netaisyklingi, tarsi atmestinai lipdyti ar dar nebaigti palikti likimo valiai. Taip pat čia daug stulpų ir visų įmanomų formų bei dydžių uolienų atodangų. Dar daugiau netikroviškumo šiai vietovei suteikia magiškos spalvos: sodri kreminė, rusva, raudona, blyškiai melsva ar pilka.