Chimera - liepsnojantys kalvos šlaitai
Data: 2010-05-10,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 926,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Senovės graikai Chimera vadino ugnimi alsuojančią pabaisą su liūto galva ir priekinėmis letenomis, ožio kūnu ir gyvatės uodega. Chimeros vardas labai seniai savaime prigijo šiai nuostabiai vietai, kur liepsnos savaime atsiranda ten, kur pro uolų plyšius skverbiasi dujos.
Chimerą pasieksite po 30 minučių varginančio ėjimo stačiu, vietomis slidžiu taku, vedančiu iš automobilių stovėjimo aikštelės į šiaurę nuo Siralio (Cirali) kaimelio. Jos papėdėje yra Hefaisto, senovės graikų ugnies dievo, šventyklos griuvėsių liekanos. Šis reiškinys ir dieną atrodo klaikiai, tačiau visų geriausia stebėti jį naktį. Tad tinkamiausias metas leistis į kelionę – prieš pat saulėlydį, nors tai reiškia, jog atgal teks ropštis apšviečiant taką žibintuvėliu.
Dujos išsiskiria geologinių procesų metu, vykstančių Žemės gelmėse, kai Anatolijos plokštė yra suspaudžiama tarp Afrikos ir Eurazijos plokščių. Nors dujose buvo aptikta metano, tačiau tiksli jų sudėtis tebelieka nežinoma; užgesinus kurią liepsnelę, ji tuoj pat ir vėl įsižiebia.
Už kelių kilometrų į pietus, paplūdimyje, kur kiaušinius deda didžiagalvių ir žaliųjų jūros vėžlių patelės, yra senovinio Olimpo vieta su griuvėsiais, datuojamais nuo antrojo amžiaus prieš Kristų iki dvyliktojo amžiaus. Čia stūkso teatro, bažnyčios, uolose iškirstų laidojimo vietų, vilos ir akveduko liekanos. Praėjus turistinio sezono įkarščiui, prie upės galima sutikti vėžlių, tulžių ir ilgasnapių vandeninių vištelių.
Olimpo Beidaglario nacionalinio parko kraštovaizdį sudaro miškais apaugusios kalvos, nuošalūs slėniai ir stačios uolos; ant aukštesnių šlaitų kartais galima pamatyti voverių.
Šaltinis: 501 Gamtos stebuklas - Naujoji Rosma
Daugiau straipsnių:
Mažoji Azija
,
Turkija
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: