Kapadokijos kūgiai - Turkija - Mažoji Azija - Įdomios vietos - wildlife
  • Kapadokijos kūgiai
    Data: 2008-08-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 965, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kapadokijos kūgiai Įspūdingus uolinius kalnus Vidurio Turkijoje dar neįprastesnius padarė vietiniai požeminių miestų gyventojai.
    Iki pat XX a. Kapadokijos vardas mažai ką reiškė beveik visam Vakarų pasauliui. Ji buvo įsivaizduojama kaip neaiški vieta kažkur Mažojoje Azijoje, paminėta Biblijoje: šv. Petro pirmasis laiškas buvo adresuotas kapadokiečiams. Dabar šią Vidurio Turkijos sritį apie Ugriupą ir Geremę žino viso pasaulio keliautojai dėl stulbinamų vaizdų.
    Antgamtiškas, lyg iš pasakos gamtovaizdis - kūgiai ir uolų piramidės, stūksančios nederlinguose slėniuose. Kai kurie jų lygūs, 50 m aukščio. Kiti - grublėti ir netaisyklingi, tarsi atmestinai lipdyti ar dar nebaigti palikti likimo valiai. Taip pat čia daug stulpų ir visų įmanomų formų bei dydžių uolienų atodangų. Dar daugiau netikroviškumo šiai vietovei suteikia magiškos spalvos: sodri kreminė, rusva, raudona, blyškiai melsva ar pilka.
    Gamtovaizdis atrodo dar keistesnis, nes tai šen, tai ten kūgiai ir uolos apvainikuoti tamsesnio akmens plokštėmis ar bumbulais. Kai kurie jų atrodo tarsi fantastiški grybai, kiti primena žmones su apsiaustais ir pakreiptomis ant šono skrybėlėmis. Kai kur kūgiai ir uolos be jokios tvarkos išsibarstę po slėnį, kitur jie sustoję tvarkingomis eilėmis. Tai padeda suprasti mitologinį jų kilmės aiškinimą: apsupti plėšikaujančių priešų žmonės meldę Alacho pagalbos ir šis skriaudikus pavertęs akmenimis.
    Nežemiško grožio uolinės Kapadokijos skulptūros stūkso ant plynaukštės šalia užgesusio Erdžijeso ugnikalnio. Iš šio 3916 m ugnikalnio medžiagos susidarė kūgiai. Prieš milijonus metų stiprus ugnikalnis apylinkes padengė pelenais. Jie atšalo ir virto tufu - baltomis uolienomis. Jos gana minkštos. Nuo to laiko tufą veikė lietus, sniegas ir vėjas. Tekantis vanduo išvagojo vingiuotus latakus ir griovius, išgraužė šonus - taip susidarė kūgiškos kalvos ir kitokie uoliniai dariniai. Išsiveržus kai kuriems ugnikalniams, tufas taip įkaito, kad susilydė ir susidarė kietesnis gerokai tamsesnės spalvos uolinis sluoksnis. Kadangi vanduo graužėsi per šį sluoksnį, viršutiniai tvirto tamsaus tufo luitų gabalai liko ant kai kurių kūgių. Jie apsaugojo apatinį minkštesnį tufą ir suteikė dar keistesnius pavidalus.

    Žmogaus indėlis

    Lankytojų laukia dar vienas netikėtumas. Kūgiškose kalvose ir slėnio skardžiuose yra išpjautos durys ir langai.
    Net iki pat XX a. žmonės įsikurdavo kambariuose, išskaptuotuose kūgiuose ir uolose. Jau 4000 m. pr. Kr. žmonės pasididindavo natūraliai susidariusius urvus ir toliau kasdavosi į minkštą uolą. Maždaug 2000 m. pr. Kr. iš rytų pradėjo plūsti hetitai. Greičiausiai tuomet urvų gyventojai pradėjo kastis gilyn ieškodami prieglobsčio po žeme. Taip radosi didžiuliai požeminiai miestai. Sparčiai pradėjo plisti krikščionybė ir šie nuošalūs slėniai su keistomis kūgio pavidalo kalvomis traukė vyrus ir moteris, linkusius savo gyvenimą paskirti meditacijai. IV a. pabaigoje nedidelės grupelės vienuolių (vyrų ir moterų) kūgiuose ir uolose kūrė vienuolynus su celėmis, virtuvėmis ir valgomaisiais kambariais.
    Tačiau kur kas nuostabesnės už vienuolynus yra maždaug 400 gausiai išpuoštų šių apylinkių bažnyčių. VII-XII a. vienuoliai iškalė bažnyčias su pilioriais, kriptomis ir kupolais. Sienų freskų spalvos iki šiol neišblukusios. Freska vienoje iš Geremės slėnio bažnyčių vaizduoja šv. Jurgį, nugalintį šėtoną, pasivertusį žalčiu, o kitose - scenos iš Naujojo Testamento, pavyzdžiui, kelionė į Egiptą.
    Kūgiškos kalvos ir jose iškaltos puošnios bažnyčios traukia daugybę turistų, dėl to nukenčia ir gamtovaizdis, ir freskos. Šimtametėms freskoms kyla grėsmė ir dėl nuošliaužų, kurias sukelia lietus. Nesibaigiantis procesas: vanduo ir kuria, ir griauna. Šiems dariniams nykstant, kuriasi nauji.

    Uolose įrengti būstai

    Kūgiuose ir uolose susidarę urvai buvo tinkami gyventi. Temperatūra juose visus metus būdavo gana pastovi, tad gyventojai apsisaugodavo nuo vasaros karščių ir žiemos šalčių. Kai kurie gyvenami urvai buvo dideli: Učisare veikiausiai 1000 žmonių buvo įsirengę būstus milžiniškoje uolienų atodangoje. Gerokai daugiau kapadokiečių būstų buvo paslėpti nuo pašalinių akių didžiuliuose požeminiuose miestuose. Daugybė giliai po žeme įrengtų kambarių buvo sujungti siaurais tuneliais, iš vieno aukšto į kitą buvo galima patekti laipteliais. Derinkuju („pakankamai giliai") miestas, kuriame apytiksliai buvo 20 tūkstančių gyventojų, galėjo turėti 20 aukštų. Ten buvo įrengti ne tik gyvenamieji kvartalai, bendros virtuvės, vėdinimo ir vandens urvai, bet ir vyno spaudyklos bei rūsiai, arklidė su ėdžiomis, bažnyčia ir net kapavietės. Kambarius apšvietė aliejinės lempos. Iškilus pavojui pagrindinį tunelį užritindavo didžiuliu apskritu akmeniu.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Mažoji Azija , Turkija
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*