Naujoji Zelandija - Okeanija - Įdomios vietos - wildlife
  • Naujoji Zelandija:
    Kuko kalno nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2086, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kuko kalno nacionalinis parkas Naujoji Zelandija garsėja nacionaliniais parkais. Įspūdingiausias - Kuko Kalno nacionalinis parkas Pietų salos centre. Ši didinga Pietų Alpių kalnagūbrio viršūnė iškilusi daug aukščiau už kitas. Kalnagūbris pradėjo formuotis maždaug prieš du milijonus metų, kai dvi stiprios varžovės, Ramiojo vandenyno ir Indijos-Australijos plokštės, pabandė galynėtis. Taip atsirado nuostabūs kalnagūbriai, būdingi Naujosios Zelandijos Pietų salai.
    Maoriai kalnų atsiradimą aiškina kitaip. Jie Kuko kalną vadina Aorakiu, tai reiškia „debesų pramuštuvas". Pasak legendos, kadaise prie rytinių Pietų salos krantų, vietovėje, vadinamoje Matakėja, sudužo kanoja Araiteuru - ir šiandien Moerakio uolose dar išlikusios žymės. Būrelis žmonių, kurie nežuvo, įžengė į salą. Mažąjį Aorakį ant pečių nešėsi jo senelis vadas. Sulig pirmais saulės spinduliais visi suakmenėjo, o Aorakis, aukščiausias iš visų, tapo Kuko kalnu.
    Rotoruja
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 563, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Rotoruja Žemė iš kurios veržiasi garai ir ugnis, pribloškia įspūdingu grožiu.
    Pirmiausia atvykėlius pasitinka ore tvyrantis supuvusio kiaušinio dvokas. Su vos pastebimais garais jis smelkiasi iš gilių griovų, kelio įtrūkimų, dumblo sąnašų golfo aikštelėse ir netgi iš soduose žydinčių gėlynų. Rotorujos gyventojai, pavargę nuolat visiems aiškinti, kad tvaikas atsiranda dėl iš požemių rūkstančio vandenilio sulfido, bylojančio apie vulkaninį aktyvumą, tiesiog atsako, kad po poros dienų jūs nebekreipsite į kvapą dėmesio. Iš tiesų taip ir įvyksta.
    Tačiau už šiuos nepatogumus atlyginama su kaupu, ir viešnagė palieka jums neišdildomą įspūdį. XIV amžiuje maorių gentys iš Polinezijos įsiveržė į dabartinę Naująją Zelandiją. Rotorujos krašte įsikūrė didelė aravos genčių grupė. Kaip ir europiečiai, jie pamėgo kalnų juosiamą ežerų grandinę, kurios viduryje plytėjo didingas Rotorujos ežeras. Vandenyje buvo gausu žuvies, ežero pakrantėse - medžiojamų paukščių, žemė buvo derlinga, o oras – visad šiltas. Nuostabiausia buvo tai, kad versmių vanduo – toks karštas, kad ne visose galėjai maudytis – tiko net maistui gaminti. Ežeryną iš visų pusių supa geizeriai, periodiškai aukštai į dangų išspjaunantys karšto vandens stulpus.
    Milfordo sąsiauris
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 688, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Milfordo sąsiauris Aukštai kylantys kalnai ir krintantys kriokliai išryškina garsiausio Naujosios Zelandijos fiordo didingumą.
    Apyaušris – tinkamiausias metas susipažinti su Milfordo sąsiauriu. Rūkas gobia kalnų viršūnes, stačiai kylančias iš vandens ir atsispindinčias sustingusioje jūros žydrynėje. Kapitonas Jamesas Cookas, pirmasis europietis XVIII amžiaus 8-ame dešimtmetyje apsilankęs fiordų išraižytoje Naujosios Zelandijos pakrantėje, neužtiko siauro, gerai paslėpto įplaukimo į Milfordo sąsiaurį ir prarado puikią galimybę išvysti akinančią ir kvapą gniaužiančią fiordo didybę.
    Siaura jūros įlanka įsigraužusi į sausumą 15 km. Europietišką pavadinimą šiai vandens juostai XIX amžiaus 3-ame dešimtmetyje suteikė Johnas Grono, ruonių medžioklės laivo kapitonas iš Velso, pavadindamas jį savo gimtojo miesto Milford Heiveno Pietų Velse vardu. Tačiau maoriai, atvykdavę į sąsiaurio žiotyse plytinčią Anitos jlanką rinkti nefrito, šią vietą vadino Piopio-tahi, tai yra Vienišo strazdo prieglobsčiu.
    Egmonto kalnas
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 469, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Egmonto kalnas Tasmano jūros pakrantėje, kyšulio gilumoje, rymo vienišas milžinas.
    Pietvakarinėje Naujosios Zelandijos Šiaurės salos pakrantėje it miražas čia pasirodo, čia vėl pranyksta Egmonto kalnas – iš rūko ir debesų jūros jis išnyra tarsi sala.
    Tačiau kai dangus būna giedras, kalno viršūnė, oriai sminganti į dangų ties horizonto linija, matoma iš labai toli. Nuo sniegu padengtos 2494 m viršūnės iki pat kalno papėdėje žaliuojančių atogrąžų miškų kvapą gniaužia nuostabūs vaizdai.
    Legenda byloja, kad Egmonto kalnas, maoriai jį vadina Taranakiu, Egmonto kyšulyje atsirado po įsimylėjėlių kivirčo. Kadaise Taranakis gyvenęs Šiaurės salos viduryje ir su kitu vyriškos giminės kalnu Zongariru varžęsis dėl dailiosios Pihangos viršukalnės palankumo. Taranakis pralaimėjęs ir nutrepsėjęs į pietvakarius, pakeliui kaip taką išmynęs Vanganujo upės tarpeklį.
    Dantyti randai viršutiniuose kalno šlaituose atskleidžia kitą tiesą – juos sukūrė tekanti lava, nes Egmonto kalnas yra ugnikalnis, staiga iškilęs maždaug prieš 70 000 metų užgesus kitiems šiaurės vakaruose esantiems Pouakajo ir Kaitakės ugnikalniams. Nuo to laiko Egmontas periodiškai užvirdavo ir nutekindavo šlaitais akmeningas purvo upes, vadinamas lahars. Baisiausias išsiveržimas įvyko 1500 metais, kai žemyn nudardėjo tiek akmenų, kad kalno papėdėje ošęs miškas buvo sulygintas su žeme. Paskutinis stiprus plykstelėjimas įvyko 1665 metais, šiek tiek silpnesnis išsiveržimas – 1775 metais.
    Tongariro ugnikalniai
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 642, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Tongariro ugnikalniai Pačioje Šiaurės salos širdyje stūkso trys aktyvūs ugnikalniai, vienas iš jų dažnai surengia įspūdingus pasirodymus.
    Iš 2291 m aukščio Narahojos vulkano kraterio, esančio pačioje Šiaurės salos širdyje, beveik nenutrūkstama gija kyla milžiniškos baltų garų ir dujų draiskanos. Šis kalnas – vienas iš trijų regione veikiančių ugnikalnių. Šiauriau jo dunkso Tongariro vulkanas – paini nupjautų viršūnių, kūgių ir kraterių virtinė, o į pietus – 2797 m aukščio Ruapehu kalnas, aukščiausia Šiaurės salos viršukalnė. Šie trys ugnikalniai sudaro Tongariro nacionalinio parko branduolį.
    Narahojos kalnas, ko gero, yra įspūdingiausias iš visos trijulės. Tai klasikinis stačiašlaitis kūgio formos 400 m skersmens kraterį turintis ugnikalnis, rūkstantis nuo to laiko, kai XIX amžiaus 4-ame dešimtmetyje Naujojoje Zelandijoje apsigyveno pimieji europiečiai. Kas kelerius metus jis suspurda truputį stipriau išspjaudamas pelenų stulpą ir nuklodamas jais krašto apylinkes.
    Galingi išsiveržimai gerokai retesni. Tik retkarčiais Narahojos šlaitai apsipila lava, keičiančia jų formas. 1954 metais išsiveržus iki raudonumo įkaitusios lavos srautui, liudininkų žodžiais, "tekėdama ji baisiai džeržgė ir ūžė". Išsiveržimai formuoja ir pagrindinį kraterį, jo viduje esantys mažesni kūgiai nuolat keičia formas.