|
|
-
Bolivija: Noelio Kempfo Merkado nacionalinis parkas
Andų druskožemiai
Titikakos ežeras
Pietų Amerika: Argentina , Bolivija , Brazilija , Čilė , Ekvadoras , Kolumbija , Peru , VenesuelaĮdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje.RSS Naujienos:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: -
Andų druskožemiai
Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 935, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
Šiame keistame ir paslaptingame Bolivijos plokščiakalnių pasaulyje spalvos verčia nustebti.
Nuo Centrinės Peru iki pat Argentinos, tarp rytinių ir vakarinių Andų kalnų juostų, plyti 2400 km ilgio plokščiakalniai. Niekur jie nėra žemesni nei 3300 m, dažniau netgi gerokai aukštesni - 3800 m. Tai keistas kalnų ruožas, kuriame viskas, regis, gana sujaukta. Nors ir kepina saulė, dykumose dažniausiai vis vien spigina šaltis. Dangus dieną yra greičiau violetinės nei mėlynos spalvos, o naktį žvaigždės ne mirga, o švyti tamsaus aksomo padangėje.
Tolumoje dunksantys kalnai atrodo taip arti, kad galėtum paliesti, o ežero vanduo gali būti kokios tik nori spalvos - nuo žalsvos iki ryškiai raudonos. Arba tai, kas iš pirmo žvilgsnio pasirodo panašu į ežerą, gali būti visai ne vanduo, o spindinti druskos lyguma. Pridėkite prie to niūriai smilkstančių ugnikalnių laukus, kunkuliuojančius purvo telkinius ir košmariškas pabaisas primenančias uolų linijas ir jau atrodo, kad šis vaizdas kažkur matytas. Ach taip! Juk tai senamadiško mokslinės fantastikos knygos iliustruotojo sukurtas Marso paviršiaus prototipas.Nusekę ežerai
Pribloškia jau vien šio plokščiakalnio dydis. Altiplanas - „aukšta lyguma" yra Bolivijos vakaruose ir Peru pietuose tarp Vakarų ir Rytų Kordiljerų. Ji plyti prie 6000 m aukščio virš jūros lygio viršukalnių. Tačiau net ir tokiame aukštyje sausas oras leidžia susidaryti tik lengvai sniego paklotei. Paskutinio ledynmečio pabaigoje Altiplano plokščiakalnyje tyvuliavo du milžiniški ežerai. Kad ir koks didelis šiandieną atrodytų Titikakos ežeras, jis tėra mažytė išlikusi šiaurinio ežero dalelė.
Abu ežerus maitino aukštikalnių ledynai ir sniegynai, bet ledui atsitraukus ir patekėjimui sumažėjus, ežerai ėmė sekti. Nuolat svilinant saulei, lengvoje aukštikalnių atmosferoje šis procesas vyko palyginti sparčiai. Iki šių dienų iš pietinio ežero neliko beveik nieko, išskyrus keletą sūrokų žemių ir druskos ežerų, vadinamų salar. Jų karaliumi tituluojamas nuostabus Ujūnio druskožemis.
Daugiau nei pusę metų šių druskožemių vietoje plyti akinanti baltutėlio smėlio lyguma, užimanti teritoriją, didumo sulig Kipru. Mirtis ištiko ledynmečio ežerą maždaug prieš 10 000 metų, tačiau garavimo procesas nenutrūko: karštis ir toliau traukia drėgmę ir mineralines medžiagas į Ujūnio druskožemio paviršių. Kasmet žiemos liūtys pripildo didžiulį seklų ežerą, bet per vasarą jis vėl išgaruoja. Dėl nuolatinio garavimo žemė pasidengia druskos pluta. Vietomis ji yra 6 m storio, tik krantuose ji gana plona.
Tvirtesniu automobiliu lėkti šiuo druskožemiu - vienas didžiausių pasaulyje vairavimo malonumų. Be to, galima nukirsti nemažą kelio gabalą skersai plynaukštę. Jūs patenkate ant druskos vienu iš saugių įvažiavimų, pažymėtų tolimųjų reisų vairuotojų, tolumoje nusižiūrite kokio nors kalno viršūnę ir - visu greičiu pirmyn!
Įdomu tai, kad lekiant šia didžiule balta lyguma automobilis nejučia ima krypti nuo kurso, o kalnų viršūnės - plaukti dangumi. Po lietaus būna dar blogiau. Vandens plėvelė, dengianti druskožemį, atspindi mėlyną dangų, horizonto linija susilieja ir vairuotojai pradeda jaustis tarsi skruzdėlės, slystančios milžiniško veidrodžio paviršiumi. Orientyrų nėra daug, nors šen bei ten stūkso virš druskos klodų iškilusios akmeninės salelės. Dažnokai čia galima rasti flamingų kiaušinių lukštų, strėlių smaigalių iš poliruoto akmens. Tačiau tai, ar jie čia guli šimtus, ar milijonus metų, - nežinia. Taip pat randama ir gyvūnų kaulų. Šie gyvūnai kažkaip sugebėjo pasiekti akmenuotas saleles, tačiau nugaišo iš troškulio ir bado anksčiau, nei jiems pavyko pereiti druskos dykumą.
Į pietus nuo Ujūnio kiek aukščiau plyti dar atšiauresnis ir nuošalesnis Atakamos plokščiakalnis. Tai didingas, kupinas netikėtumų kraštovaizdis su senomis žalsvai pilkos ir kaštoninės lavos atodangomis, virtusiomis smėlio nušlifuotomis siurrealistinėmis statulomis. Labiausiai paplitęs augalas – petražolės giminaitė azorela, auganti ant didelių riedulių. Švelni mažyčių ryškiai žalių lapų danga ir tankus susiraizgiusių geležies kietumo šaknų kilimas yra bene vienintelis šiame krašte gyvenančių gyvūnų maistas.
Tačiau kone įstabiausią Atakamos plokščiakalnio reginį sudaro ryškūs vandens šlakeliai, it dažai nutiškę žemėn nuo tapytojo paletės. Šiuose ežerėliuose, iki šiol dar neišdžiūvusiuose, gausu mineralinių medžiagų. Kai kurios jų - žalsvai melsvos, kitos - sidabriškai pilkos, trečios, pvz., Verdės ežere, - žalios. Ežerų spalvą lemia cheminė vandens sudėtis. Labiausiai kvapą (kurio tokiose aukštybėse jau vargu ar belikę) gniaužia Kolorados ežeras, skaisčiu raudoniu švytintis didžiulėje kalnų taurėje. Kyšantys iš vandens druskos rifai tik dar labiau paryškina vandens raudonį.
Artėjant prie ežero staigmenų daugėja. Netikėtai vandens paviršius atsiplėšia nuo žemės ir ima kilti aukštyn. Tai tūkstančiai Džeimso flamingų, kurių plunksnos yra lygiai tokios pat kaip ežero spalvos. Šie reti paukščiai, beje, patys rečiausi iš visų flamingų, maisto ieško sūriame vandenyje, kurio temperatūra vos aukštesnė nei užšalimo temperatūra. Šie flamingai minta dumbliais, suteikiančiais Koloradai tokį neįprastą atspalvį. Paskui juos pakyla būrys aukštesnių ir ne tokių spalvingų Andų ir Čilės flamingų.
Šios trys flamingų rūšys gana draugiškai sugyvena ir nesivaržo dėl maisto. Džeimso flamingų snapuose yra labai smulkūs filtrai, pro kuriuos gali prakošti smulkesnius organizmus už savo kaimynus. Kartkartėmis visi kartu skrenda į netoliese telkšančius gėlo vandens telkinius nusiplauti plunksnų.
Džeimso flamingus su sūriais Kolorados vandenimis sieja nenutrūkstamas ryšys. 1960 m. nemažai šių flamingų buvo atvežta į Niujorko zoologijos sodą. Čia duodamas viščiukų lesalas ir kūdikių košės jiems nepaprastai patiko, tačiau mitybos pokyčiai nelauktai atsiliepė jų ryškiam apdarui - ėmė blukti plunksnų spalva. Tapo akivaizdu, kad plunksnų, kaip ir paties ežero, ryškumas neatsiejamas nuo dumblių. Laimei, padėtį gerokai pataisė kasdienis karotino davinys.Salos druskos juroje
Bekraščiame Ujūnio druskožemyje augmenijos beveik nėra, išskyrus nebent brauningijos ir dar keletą kaktusų rūšių, tvirtai įsikibusių į negausias akmenines saleles. Stora žievė apsaugo kaktusus nuo didelių temperatūros svyravimų. Kai kurie jų netgi kaupia vandenį išsikerojusiuose stiebuose.Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma litteraDaugiau straipsnių: Pietų Amerika , BolivijaKomentarai: Komentarų nėra...Komentarų forma: