Čilė - Pietų Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Čilė:
    Horno kyšulys
    Data: 2010-04-29, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1376, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Horno kyšulys Pietų Amerikos žemynas baigiasi pliku granito ragu. Tai Horno kyšulys - pietinis taškas Horno saloje, kuri plyti Čilės Ugnies Žemės Hermitės salyne. Šis kyšulys yra pats piečiausiais iš visų didesnių iškyšulių. Hornas yra išsikišęs į Dreiko sąsiaurį, kuris skiria Pietų Ameriką ir Antarktidą bei tarnauja kaip skiriamoji juosta tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų.
    Pavojingas Horno kyšulio jūras gaubia jūreivių legendos. Štorminiai vėjai ir galingos srovės suformuoja didžiules bangas, kurios gali būti daugiau kaip 20 m aukščio. Dėl tokių bangų ir dėl ledkalnių pavojaus ši jūra yra viena iš pavojingiausių pasaulyje. Nepaisant pavojų, ja buvo dažnai plaukiojama iki 1914 metų, kuomet buvo atidarytas Panamos kanalas, kadangi didžiosios Kalifornijos aukso karštinės metu nuotykių ieškotojai manė, jog keliauti jūra yra ne taip rizikinga kaip sausuma, per didžiules Šiaurės Amerikos prerijas. Čia sudužo šimtai tūkstančių laivų, o į tuos jūreivius, kurie sėkmingai perplaukdavo Horno kyšulį, buvo žiūrima kaip į ypatingus - jiems buvo suteikiama teisė kairėje ausyje nešioti auksinį žiedą, kuris parodydavo jų autoritetą.
    Rapa Nui nacionalinis parkas - Velykų sala
    Data: 2009-02-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2400, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Rapa Nui nacionalinis parkas - Velykų sala Tai vulkaninės kilmės sala. Banguotas reljefas, sausa žemė, negausi augmenija, ir tik žolės palyginti neblogai želia. Atvykus pirmiesiems kolonistams polineziečiams, saloje atsirado įvairių medžių, kaip antai toromiras (Sophora toromiro), sandalmedis, palmė su valgomaisiais riešutais, panaši į didžiąją jubėją. Jų mediena naudota kaip statybinė medžiaga ir kuras; iš jos drožti ritualiniai reikmenys ir skulptūros. Manoma, kad būtent panaudodami medžius Velykų salos gyventojai gabeno ir statė milžinus moajus. Iš ankstesnės medžių įvairovės teliko kelios rūšys Rano Kau kraterio viduje, tarp jų stambialapis kamšis (Thespesia populnea) ir kelios endeminės paparčių rūšys. Dvidešimtame amžiuje buvo pasodintos ir dabar veši eukaliptų, Melia azederach ir kokosinių palmių plantacijos. Čia labai derlingų dirvožemių, tad auginamos saldžiosios bulvės, cukranendrės, valgomoji kolokazija (Colocasia esculenta), dar vadinama Taro bulve, tabakas ir tropikų vaisiai. Saloje veikia Rapa Nui nacionalinis parkas (užimantis 40 proc. salos teritorijos), kurį 1995 m. UNESCO įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą.
    Ugnies žemė
    Data: 2008-12-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1776, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Ugnies žemė Pietų Amerikos žemynas baigiasi smaigaliu – žemės pirštu, nukreiptu į Antarktidos ledynus, esančius vos už 965 kilometrų. Tai Ugnies Žemė. Žiemą negyvenamą pakrante plaka smarkios audros, vėjo genamos nuo Antarktidos jūrų, žeme kapoja aštrios snaigės. O vasarą žemė sušyla ir tampa jaukesnė, tik retkarčiais praūžiantys grėsmingi škvalai neleidžia pamiršti, kad Ugnies Žemė visai netoli audringų Antarktidos krantų.
    Ugnies Žemė ir Antarktidos pusiasalis kadaise sudarė ištisinį žemės ruožą, tačiau prieš 25 milijonus metų kontinentai pradėjo skirtis. Vienoda uolų struktūra ir dariniai patvirtina teiginius, kad kadaise tai buvo vientisa žemė, o fosilijos leidžia manyti, kad daugelis augalų augo ir Pietų Amerikoje, ir Antarktidoje, taip pat ir gyvūnai.
    Los Glacjaresas
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 509, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Los Glacjaresas Archentino ežeras, su kurtinančiu trenksmu pralauždamas ledyno užtvanką, pažeria į orą daugybę tviskančių ledo šukių.
    Vos kartą per dvejetą trejetą metų masyvūs ledo luitai kartu su šėlstančio vandens srautais strimgalviais verčiasi į patį ledinio verpeto siautulį. Esame Los Glacjareso nacionaliniame parke Pietų Argentinoje. Arena, kur vyksta ši drama - Archentino ežeras, atlikėjas - Perito Moreno ledynas.
    Archentino ežeras tyvuliuoja žemiau aukščiausios amžinai apledėjusios Patagonijos viršūnės, netoli Pietų Andų pakraščio. Ežeras, kiek primenantis čiuptuvus, įsiskverbęs giliai į kalnus. Čia jam ranką tiesia Perito Moreno ledynas, vienas iš žemyn šliaužiančių ledinio kalnų skydo atšakų. Pasiekęs vandens paviršių, giliai suskilinėjęs ledynas nesustodamas tęsia kelionę skersai ežerą, nusitaikęs tiesiai į priešingą jo krantą. Peršokęs ežerą, ledas negailestingai skinasi kelią toliau paežerės mišku, su šaknimis raudamas medžius ir nuo žemės šluodamas ištisas uolų virtines.
    Paino ragai
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 521, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Paino ragai Įspūdingos ragus primenančios kalnų viršūnės stūkso šalia žydrų Andų kalnų ežerų.
    Dvi įspūdingos rausvai pilko granito viršūnės, viršuje padengtos juodu skalūnu, stūkso virš Patagonijos stepių, pietiniame Andų pakraštyje. Šios keistos 2545 m aukščio viršukalnės vadinamos Paino ragais, išdygusiais Pietų Čilėje esančiame Paino masyve.
    Katalikų kunigas tėvas Agostinis, keliavęs per Patagoniją 1945 m., šį masyvą palygino su „neįveikiama tvirtove, apsupta bokštais, smailėmis ir ragais, drąsiai šaunančiais į dangų". Michaelas Andrews „Kondoro skrydyje" (Flight of the Condor, 1982) rašė: „Aš negalėjau užmiršti jų vertikalių sienų, šviesos skaidrumo, šėlstančio vėjo ir galybės gėlių".
    Ragai nėra vieninteliai keistų formų dariniai šiuose kalnuose. Netoliese stūkso trys plikos smailės - Paino bokštai. Britų keliautoja ledi Florence Dixie, apsilankiusi Patagonijoje 1879 m., tankiai medžiais apžėlusių kalnų fone pamatė „tris aukštas rausvos uolos viršūnes, tikslias Kleopatros Adatų kopijas".
    Penitentai
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 557, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Penitentai Tviskančių sniego smailių gretos rikiuojasi šalia Andų aukštikalnių tako Čilės ir Argentinos pasienyje.
    Aukštai Andų kalnuose rangosi begarsė ir nyki Agua Negros perėja, jungianti Čilėje esantį La Serenos miestą su Argentinos San Chuano provincija. Tai viena aukščiausių pasaulyje automobiliu įveikiamų perėjų 4765 m virš jūros lygio. Alinančioje, 12 vai. trunkančioje kelionėje skersai per kalnų virtinę nuolat gresia nugarmėti į tarpeklį ar būti palaidotam po akmenų griūtimi. Stačiose pakelės įkalnėse, tamsaus nuo išretėjusio oro dangaus fone rikiuojasi nebylios penitentų gretos - šiurpios sušalusio 1,8-6 m aukščio sniego smailės, tarsi gobtuvais apsigobusių žmonių figūros.
    1926 m. argentiniečių geologas Luciano`as Roque`as Catalano`as iškėlė penitentų kilmės teoriją. Pasirodo, jų formą lemia elektrinis krūvis, kurį sužadina ultravioletinis spinduliavimas ir sausas oras. Dieną sniegui tirpstant, o naktį vėl sušąlant, elektros laukai traukia sniego kristalus statmenu Žemės magnetiniam laukui kampu. Kaip tik todėl visos figūros stovi vienodai pasvirusius rytvakarių kryptimi.
    Atakamos dykuma
    Data: 2008-10-12, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2708, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje
    Atakamos dykuma Ši šalta, plika dykuma, plyti vėjo nugairintoje plynaukštėje Čilės šiaurėje prie vandenyno, yra sausiausia vieta Žemėje.
    Atakamos dykumoje nė ženklo žalios spalvos. Toks įspūdis susidaro žvelgiant nuo per dykumą nutiesto Panamerikos plento. Tuščias, nykus saulės kepinamų uolų, žvyro ir slenkančių kopų kraštovaizdis. Apie 1000 km dykuma driekiasi Čilės šiaurėje pakrante. Pakeitusi pavadinimą, ji tęsiasi dar 2250 km abiem kryptimis - į šiaurę ir pietus. Apie 96 km nuo kranto dykuma užleidžia vietą niūrioms ir vėjų čaižomoms Andų prieškalnėms.
    Tuščia ir tyli dykuma vis dėlto nėra sustingusi. Kur tik yra smėlio, vėjo genamos pusmėnulio pavidalo kopos nesustodamos ritasi per dyką žemę. Akmeningomis vietovėmis vėjo pustomi smėlio sūkuriai ir nedažni lietūs išvagojo kalnus švelniomis linijomis. Vakaro prieblandoje mineralinės uolienų medžiagos švyti įvairiausiais rudos, raudonos, purpurinės ir žalios spalvų atspalviais.
    Atakamoje neįprastai vėsu. Vasarą temperatūra paprastai būna 18 °C, tik vidurdienį žemė gali įkaisti net iki 51 °C. Naktį vos daugiau nei per valandą temperatūra gali nukristi net 40 °C. Apyaušrio tylą sutrikdo revolverio šūvius primenantys garsai - tai uolos skilinėja dėl staigių temperatūros pokyčių.