Paino ragai - Čilė - Pietų Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Paino ragai
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 522, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Paino ragai Įspūdingos ragus primenančios kalnų viršūnės stūkso šalia žydrų Andų kalnų ežerų.
    Dvi įspūdingos rausvai pilko granito viršūnės, viršuje padengtos juodu skalūnu, stūkso virš Patagonijos stepių, pietiniame Andų pakraštyje. Šios keistos 2545 m aukščio viršukalnės vadinamos Paino ragais, išdygusiais Pietų Čilėje esančiame Paino masyve.
    Katalikų kunigas tėvas Agostinis, keliavęs per Patagoniją 1945 m., šį masyvą palygino su „neįveikiama tvirtove, apsupta bokštais, smailėmis ir ragais, drąsiai šaunančiais į dangų". Michaelas Andrews „Kondoro skrydyje" (Flight of the Condor, 1982) rašė: „Aš negalėjau užmiršti jų vertikalių sienų, šviesos skaidrumo, šėlstančio vėjo ir galybės gėlių".
    Ragai nėra vieninteliai keistų formų dariniai šiuose kalnuose. Netoliese stūkso trys plikos smailės - Paino bokštai. Britų keliautoja ledi Florence Dixie, apsilankiusi Patagonijoje 1879 m., tankiai medžiais apžėlusių kalnų fone pamatė „tris aukštas rausvos uolos viršūnes, tikslias Kleopatros Adatų kopijas".

    Ledynu darbas

    Ugnikalnių grandinė, besidriekianti per Andus, pirmiausia sukūrė granito telkinius. Jie kietėjo po žeme, kilo požeminių antsprūdžių metu ir galiausiai prasimušė pro paviršiuje slūgsančio skalūno plutą. Šiandien ji vainikuoja viršūnes. Ledynai išraitė ragų linijas ir išskobė stačius bokštus, o tirpstantis ledo vanduo supylė švytinčius žydrus ežerus ir spalvingas pelkes, iš tolo šviečiančias samanų raudoniu, geltoniu ir žalumu.
    Niekas tikrai nežino, iš kur kilo toks kalnų pavadinimas. Vieni sako, kad šis žodis paine neišgyvenusių iki šių dienų tehuelčių kalboje reiškė rožinę spalvą, kiti tvirtina, jog taip vadinosi šiame krašte gyvenusios gentys. Iki XX a. šeštojo dešimtmečio šiuose kraštuose buvo apsilankęs vos vienas kitas keliautojas. Kalnų viršūnės, čaižomos smarkių audrų ir vakarų vėjų nuo Ramiojo vandenyno, stūksojo dar niekieno neįveiktos. Tik 1958 m. į šiaurinį Paino bokštą įkopė italo Guido Monzino vedama grupė, o 1963 m. britai Chrisas Boningtonas ir Donas Whillansas pirmieji įkopė į vidurinį bokštą - iš visų trijų aukščiausią ir sunkiausiai įveikiamą. Ežeruose, miškuose ir pievose gausu gyvūnų, virš kalnagūbrių suka ratus ereliai. Plačiai išskleidęs sparnus aukštai danguje sklendžia didžiulis grifas - Andų kondoras - padangių valdovas ir patikimas šių bokštų sargas.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Pietų Amerika , Čilė
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*