Rapa Nui nacionalinis parkas - Velykų sala
Data: 2009-02-22,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 2401,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Tai vulkaninės kilmės sala. Banguotas reljefas, sausa žemė, negausi augmenija, ir tik žolės palyginti neblogai želia. Atvykus pirmiesiems kolonistams polineziečiams, saloje atsirado įvairių medžių, kaip antai toromiras (Sophora toromiro), sandalmedis, palmė su valgomaisiais riešutais, panaši į didžiąją jubėją. Jų mediena naudota kaip statybinė medžiaga ir kuras; iš jos drožti ritualiniai reikmenys ir skulptūros. Manoma, kad būtent panaudodami medžius Velykų salos gyventojai gabeno ir statė milžinus moajus. Iš ankstesnės medžių įvairovės teliko kelios rūšys Rano Kau kraterio viduje, tarp jų stambialapis kamšis (Thespesia populnea) ir kelios endeminės paparčių rūšys. Dvidešimtame amžiuje buvo pasodintos ir dabar veši eukaliptų, Melia azederach ir kokosinių palmių plantacijos. Čia labai derlingų dirvožemių, tad auginamos saldžiosios bulvės, cukranendrės, valgomoji kolokazija (Colocasia esculenta), dar vadinama Taro bulve, tabakas ir tropikų vaisiai. Saloje veikia Rapa Nui nacionalinis parkas (užimantis 40 proc. salos teritorijos), kurį 1995 m. UNESCO įrašė į Pasaulio paveldo sąrašą.
Velykų saloje, kurią jos gyventojai vadina Rapa Nui (polineziečių kalba) arba Te pito o te henua („pasaulio bamba"), tikrovė ir mitas neatsiejami. Vulkaninės veiklos pagimdyta, 180 kv.km ploto sala yra iškilusi ant didelės povandeninės platformos. Iš tikrųjų salą sudaro trys užgesę ugnikalniai: Maunga Terevaka, Poike ir Rano Kau; kartu jie sudaro beveik taisyklingo trikampio formos salą.
Maunga Terevaka yra jauniausias ugnikalnis (apie 300 000 metų) ir aukščiausias salos taškas (511 m virš jūros lygio); jo pagrindinis krateris - Rano Aroi - 200 m skersmens su ežerėliu viduryje. Poike - tai tas ugnikalnis, kuris pirmasis pradėjo formuoti salą; jo veikla prasidėjo prieš maždaug 3 milijonus metų. Jo krateris Pua Katiki yra 370 m aukščio, apie 150 m skersmens ir 10-15 m gylio. Rana Kau ugnikalnis pradėjo veikti prieš 2,5 milijonus metų. Jis yra 300 m aukščio ir turi didžiulį 1,6 km skersmens kraterį, kurio viduje telkšo gėlavandenis 11 m gylio ežeras.
Kai 1722 m. balandžio 5 d., Velykų rytą (iš čia ir salos pavadinimas), olandų jūrininkas Jakobas Rogevenas (Jacob Roggeveen) pirmą kartą išlipo į salą, joje rado gentį, gyvenančią medinėse lūšnose, dengtose augalų lapais. Jie naudojo primityvius įrankius, nors pažvelgus į pakrantėje išrikiuotas didžiules statulas būtų buvę galima tikėtis pažangesnės civilizacijos. Daugelio archeologų nuomone, apie 1000 m. pr. Kr. lapitai, mokėję orientuotis pagal žvaigždes, išplaukę iš Naujosios Gvinėjos pasiekė Fidžio salas ir ten apsigyveno. Po keturių šimtų metų jie dar kartą leidosi į tolimą kelionę, į vakarus, ieškodami salų, esančių „už vėjo". Tikriausiai 389 m. vieno salų valdovo sūnus dėl konflikto paliko salą ir kartu su grupe šalininkų po varginančios kelionės priplaukė salą, kurią jie pavadino Rapa Nui, arba Mafa Ki Te Rangi („į dangų žiūrinčios akys"). Manoma, kad polineziečiai buvo pirmieji šios salos gyventojai.
Be abejo, didžiausia Velykų salos įdomybė yra moajai - milžiniškos monolitinės skulptūros, kurių didžioji dauguma iškalta iš tufo. Moajai sveria nuo 8 iki 12 tonų; iš viso jų surasta beveik 1 000, iš kurių 394 palikti akmens skaldykloje prie kraterio. Pakrantėje jie sustatyti stačiakampio formos aikštėje, kurios viename gale yra taip pat stačiakampė pagrindinė platforma (ahu), buvusi tarsi dievams ir protėviams pašvęstas altorius. Šios platformos, pastatytos iš akmeninių blokų nenaudojant jokio skiedinio, yra įrengtos ant uolų, nuo kurių gerai matoma jūra. Ant platformos paprastai stovi nuo keturių iki šešių moajų, tik ant vienos platformos - Tongariki - jų yra penkiolika. Po dauguma platformų rastos kameros su pavieniais ar grupiniais kapais. Moajai vaizduoja dievybes ar protėvius (taip pat manoma, kad tarp jų yra ir svarbių bendruomenės narių portretų). Statulos pastatytos kiek galima arčiau jūros, bet atgręžtos į salos gilumą.
Visiems moajams būdinga tai, kad jie neturi kojų, o apie rankas galima spėti iš neryškaus kontūro liemens šonuose. Visoje saloje nerasta dviejų vienodų moajų. Veidas yra labiausiai detalizuota statulos dalis; jame matyti išraiškinga burna, ilga nosis ir didokos akys. Labai savotiška kakta; nusklembtas pakaušis; abiejose veido pusėse - dvi ilgos ausys. Tuo metu, kai pirmieji europiečiai atvyko į salą, statulos dar stovėjo, tačiau po 50 metų jos jau buvo nuverstos. Dabar dalis statulų restauruotos, joms įstatytos akys iš baltų koralų ir obsidiano, statulos vėl pastatytos ant platformų; ant galvų uždėtos „kepurės“ (pukao) iš skorijos - lengvos raudonos vulkaninės uolienos.
Beveik visos statulos gamintos vulkaninio tufo skaldykloje prie Rano Raruku vulkano. Čia yra likę per 300 nebaigtų moajų; vieno jų, nebaigto atskirti nuo uolos, aukštis prilygsta šešių aukštų pastatui. Kraterio viduje tyvuliuoja gilus ežeras, aplinkui apaugęs meldais. Saloje yra ir kitų įdomių dalykų: senųjų gyventojų namai, panašūs į apverstą valtį (hare), vištidės (hare moa), iš akmenų apskritimu ar elipse sudėti aptvarai (manavai), kurie turėjo nuo vėjo apsaugoti vidinėje duobėje auginamus augalus ir išlaikyti drėgmę, vadinamasis „moajų kelias", kuriuo būdavo gabenamos pabaigtos statulos.
81 m ilgio ir 3,25 m pločio Ahu Akahanga yra viena svarbiausių platformų. Manoma, kad čia yra palaidotas mitinis karalius Hotu Matua (Hotu Matu`a - „didysis tėvas"). Platforma papuošta raudonais akmenimis ir išraižyta petroglifais, kuriuos erozija gerokai apdilino. Ant jos stovi įvairaus aukščio (5-7 m) 13 moajų; kai kurie nuvirtę ir apdaužyti, o jų pukao nukritę nuo galvų. Ant Ahu Akivi platformos, esančios toliau nuo kranto, stovintys moajai žiūri į jūrą. Pagal legendą, tai septyni polineziečiai, kurie, karaliaus Hotu Matua pasiųsti, pirmieji atplaukė į salą. Be to, moajų padėtis rodo, kad saliečiai turėjo astronomijos žinių - gruodžio 21 d. saulės spinduliai, žymėdami saulėgrąžą, kerta tarpelį tarp šių milžinų. Tai pirmas moksliniu pagrindu restauruotas salos archeologinis objektas (1960 m.) Šiame sektoriuje įdomu apsilankyti Ana Te Pahu oloje (tai ilgiausia iš kelių šimtų salos olų) su vešinčiais augalais. Netoli pakrantėje yra Ana Kakenga („dviejų langų ola"), kurioje rasime dvi angas su vaizdu į pakrantę ir gretimą salelę.
Vinapu archeologinis kompleksas - tai nerekonstruota platforma su tarpusavio kovų metu nuverstais ir apdaužytais moajais, kurie dabar guli pusiau nugrimzdę į žemę. Čia ypač įdomu tai, kad galinė siena iš akmenų blokų preciziškai suklota taip pat, kaip ir inkų Maču Pikču tvirtovė.
Geriausiai restauruotas yra Tahai Kote Riku kompleksas, esantis salos sostinėje Hanga Roa. Jį sudaro trys ahu (Tahai, Vai Uri ir Kote Riku). Šalia Vai Uri platformos yra hare paenga („namas valtis“ - taip pavadintas, nes pailga siaura forma primena apverstą valtį) pamatai. Šiaurinėje dalyje yra Kote Riku platforma su vieninteliu moaju, kurio galvą puošia raudono akmens pukao. Kiti labai svarbūs ir unikalūs Rapa Nui kultūros liudininkai - petroglifai ir piešiniai. Saloje yra apie tūkstantis vietų, kuriose išlikę uolų piešiniai. Užregistruota apie 5 000 piešinių motyvų, kurie suskirstyti į 12 grupių: antropomorfinės figūros ir atskiri bruožai, paukščiai, jūros ir sausumos gyvūnai, ritualiniai daiktai, laivai ir t.t.
Vienas įdomiausių petroglifų motyvų - tangata manu (pusiau žmogus, pusiau paukštis), visų pirma ant Mata Ngarahu uolų, esančių Orongo ritualų kaime, prie Rana Kau ugnikalnio. Daugiausia piešinių yra Motu Nui (salelėje priešais Orongo kaimą), ant kai kurių Orongo namų vidinių sienų, Ana Kai Tangata oloje (ant šios 3 m aukščio uolos lubų yra daug žmogiapaukštį vaizduojančių piešinių) ir kitose šiaurinės pakrantės olose.
Šaltinis: 100 gražiausių pasaulio vietų – Naujoji Rosma
Daugiau straipsnių:
Pietų Amerika
,
Čilė
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: