Peru: Truchiljas - Miestas ir Čan Čano griuvėsiai
Paslaptingieji milžiniški Naskos piešiniai
Užmirštieji Maču Pikču
Kolkos kanjonas
Titikakos ežeras
Amazonės upė
Pietų Amerika: Argentina , Bolivija , Brazilija , Čilė , Ekvadoras , Kolumbija , Peru , Venesuela Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Peru: Truchiljas - Miestas ir Čan Čano griuvėsiai
Data: 2009-03-21, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 466, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Konkistadoras Diegas de Almagro (Diego de Almagro), pakeliui į Pačakamaką vieną dieną stabtelėjo Močės (Moche) upės slėnyje ir pamatė, kad ta vieta „nuostabiai tinka miestui įkurti“. Taip 1534 m. radosi naujas miestas su Ispanijos Truchiljo (Trujillo) miesto pavadinimu, pagerbiant ten gimusį Peru užkariautoją Fransiską Pisarą. Tačiau Libertado slėnio istorija prasidėjo daug anksčiau. III a. pr. Kr. čia išsivystė Močės kultūra, kuri mus ypač stebina realistinio stiliaus keramika. XII-XIV a. iškilo Čimu kultūra; jos žmonės daugiausiai buvo auksakaliai ir žemdirbiai.
Perujiečiai Truchilją dar vadina „Amžinojo pavasario sostine“, nes čia nepaprastai švelnus klimatas, arba „Marineros sostine“, nes šiame mieste gimė nacionalinis šokis marinera. Puikiai išsilaikiusiame Truchiljo senamiestyje XVI a. klotos gatvės ir laiko tėkmę atspindinčių įvairių architektūros stilių pastatai atskleidžia turtingą kolonijinio miesto architektoniką. Čia daug namų su meniškai iškaltomis grotomis, rūmų, bažnyčių ir keletas kitų vietų, kurias būtina pamatyti. Visų pirma - tai neoklasikinio stiliaus (XVIII-XIX a.) Casa Calonge, namas, kuriame gyveno Simonas Bolivaras (Simon Bolivar)... Paslaptingieji milžiniški Naskos piešiniai
Data: 2008-12-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1863, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Kodėl jie buvo išraižyti dykumoje prieš 1500 metų?
Keisti raižiniai dykumoje, sukurti nežinomų ranku - viena didžiausių archeologinių paslapčių Pietų Amerikoje. Jie atsirado prieš 1 500 metų 320 km² plote tarp dabartinių Naskos ir Ikos (Ica) miestų, pietinėje Peru dalyje. Vieni įrėžiai driekiasi tiesiai per Peru pampas (lygumas), tuo tarpu kiti jų sudaro ištisas kompozicijas ant plokščiakalnių ir stačių juos supančių kalnų. Iš paukščio skrydžio galima išvysti milžiniškus piešinius.
Šias geometrines formas pirmą kartą atrado 1939 metais amerikiečių kultūros istorikas Paulas Kosokas savo tiriamojo skrydžio metu.
Kosoko pastebėjimai paskatino vokiečių matematikę Mariją Reiche skirti savo gyvenimą šių dykumos piešinių tyrinėjimams. Ji nustatė, jog kai nuo šių 20 cm gylio ir mažiausiai 90 cm pločio raižinių geltoname smėlyje buvo nubrauktas raudonosios žemės sluoksnis, jie tapo daug aiškesni. Taip mokslininkai atskleidė kondoro atvaizdą, kuris siekė daugiau kaip 120 m pločio. Piešinį teko nufotografuoti iš aukštai, kad išaiškėtų jo vaizduojamas objektas. Vėliau buvo nustatyti ir kiti padarai, tokie kaip voras su daugiau kaip 40 m kojomis ir kiti milžiniški žmonių, žuvų, kaktusų ir gėlių atvaizdai. Užmirštieji Maču Pikču
Data: 2008-12-15, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2031, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Senovinė inkų gyvenvietė Peru Andų kalnyne buvo atrasta 1911 metais.
Rytinėje Andų kalnyno pusėje, Peru, ten, kur Urubambos upė įteka j Amazonės baseiną, 1911 metų liepos 24 d. amerikiečių tyrinėtojas Hiramas Binghamas padarė svarbiausią atradimą per savo karjerą. Jis ieškojo inkų kultūros, sunaikintos ispanų konkistadorų šešioliktajame amžiuje, pėdsakų. Įkopęs į stačią kalno sieną prie vieno iš daugelio upės vingių, jaunasis profesorius iš Jeilio 2286 metrų aukštyje pagaliau pasiekė kalnų perėją, kuri skendėjo tarp stambių uolų ir iš slėnio nebuvo matyti. Prieš daugelį metų vykęs žemės drebėjimas sugriovė įėjimą į kitados gyvenamą vietovę. Iš daugybės tankia lapija uždengtų sienų ir iškirstų terasų galima spėti, kad čia būta nemažo miesto.
Binghamas pavadino savo atrastą teritoriją Maču Pikču, o tai vietinių gyventojų quechua kalba reiškia "senoji viršūnė". Vėliau tyrinėjimai parodė, jog tai iš tikrųjų buvusi inkų gyvenvietė, sąmoningai pastatyta neprieinamoje vietovėje, siekiant pasislėpti nuo plėšikaujančių konkistadorų, kurie jau tuo metu buvo užkariavę inkų sostinę Kuską, įsikūrusią tik už 75 mylių (120 km) į šiaurės vakarus. Praėjus ne vieneriems metams po Binghamo atradimo, archeologai atkasė lapija apaugusią šventyklą ir rūmus, kurių sienos buvo pastatytos iš didingų granito luitų. Kolkos kanjonas
Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 922, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje Kanjonas, dukart didesnis už Didįjį kanjoną, giliu pjūviu įsirėžęs Vakarų Kordiljeroje.
Aukštai Peru Anduose dunkso Kolkos kanjonas, Gineso rekordų knygoje vadinamas giliausiu pasaulio tarpekliu. Vis dėlto tik nedaugelis žmonių yra girdėję apie jį - negelbsti nei pasaulio rekordininko statusas, nei svaiginamas kalnų didingumas. Vos vienas kitas keliautojas ryžtasi kopti į šiuos kalnus ir žvilgtelėti į gilią bedugnę, kurią Kolkos upė išgraužė Žemės paviršiuje.
Šiame Peru kampelyje galima padaryti dar vieną nepaprastą atradimą. Išsibarstę po slėnį stypso užgesę ugnikalniai, čia gausu riedulių, pažymėtų paslaptingais raižiniais. Dar pasakojama, kad tuose kraštuose gyvenę žmonių smailiomis galvomis. Vos vienas kitas keliautojas renkasi dulkėtus kelius, vedančius per plikas bemiškes pievas ir akmeningas dykumas, kur negailestingai spigina saulė, ir kopia į kalnus, kurių 4000 m aukštyje, viršūnėse, šniokščia lediniai upokšniai.
Atsiskyrusi nuo viso pasaulio ši Andų vietovė niekam neatskleidžia savo paslapčių. Tie, kurie galiausiai pasiekia Kolkos kanjoną, negali atitraukti akių nuo kvapą gniaužiančio vaizdo: gilus kanjono rėžis atrodo taip, tarsi kas būtų sumanęs atsiriekti dalį kanjono peiliu. Apačioje smarki ir drumzlina liūčių sezonu teka Kolkos upė. Šalia upės rymo didingi maždaug 3,2 km aukščio kalnai, kurių snieginos viršūnės dažnai skendi debesyse. Titikakos ežeras
Data: 2008-10-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1317, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Milžiniškame aukštai Anduose tyvuliuojančiame ežere dievai, istorija ir legendos neatskiriamai susipynę nuo neatmenamų laikų.
Turbūt niekur kitur kilni narsa ir akiplėšiškas godumas nėra taip glaudžiai susiję kaip Centrinės ir Pietų Amerikos užkariautojų ispanų konkistadorų istorijoje. 1535 m. pavergęs Peru ir tapęs pasakiškai turtingas, Diego`as de Almagro`as paliko savo partnerį Francisco`ą Pizarro`ą inkų sostinėje Kuske ir nužygiavo į pietus. Kartu su 570 kareivių būriu jis geidė tik vieno - dar daugiau aukso.
Jų kelias vedė per dabartinės Bolivijos ir Argentinos plynaukštes, Andus, iki pat Čilės pakrantės džiunglių. Ne tik vyrai, bet ir arkliai mirtinai šalo kalnų perėjose, duso nuo išretėjusio aukštikalnių oro, kepė savo šarvuose dykumose. O aukso vis nebuvo.
Tai, kad jie atliko vieną didžiausių žvalgomųjų žygių istorijoje, tebuvo menka paguoda ir mažai ką domino. Tačiau net ir šie užkietėję beširdžiai grobikai kelionėje stebėjosi kai kuriais dalykais. Aukštai kalnuose, kur šiandieną Peru ribojasi su Bolivija, jie netikėtai išvydo bekraštę žemyninės jūros žydrynę, supamą ledynų sukaustytų kalnų, žėrinčių nepaprastai skaidriame danguje. Joje vietos gyventojai plaukiojo keistomis nendrinėmis valtimis. Amazonės upė
Data: 2008-10-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3872, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje Didžiausia pasaulio upių sistema, surenkanti vandenis iš trečdalio Pietų Amerikos teritorijos, buvo pavadinta karingų moterų genties vardu.
Bandyti įsivaizduoti Amazonės upės platybes taip pat sunku, kaip suvokti begalybę - protas tiesiog nepajėgia aprėpti jos bekraštės didybės. Kartu su nesuskaičiuojamais intakais Amazonę maitina milžiniškos Pietų Amerikos teritorijos, beveik prilygstančios plotu visam Australijos žemynui, vandenys. Ji tokia gili, kad vandenynų laivai iš Atlanto gali pasiekti net Ikito uostą, esantį Peru valstybėje, kone pusiaukelėje iki upės ištakų. Į jūrą Amazonė atplukdo net dešimt kartų daugiau vandens už Misisipę.
Amazonė teka per visą žemyną. Jos atokiausi intakai išteka iš ledyninių ežerų Peru Anduose, tyvuliuojančių vos 190 km nuo Ramiojo vandenyno. Strimgalviais garmėdami nuo kalnų, intakai prasigraužia gilius tarpeklius rytiniuose Andų šlaituose. Nuo gausybės nešamo molio jų vanduo šviesiai drumzlinas tarsi balinta kava. Tai vadinamieji baltieji vandenys. Be jų, esama ir juodųjų intakų, kuriuos tamsiai nuspalvina suirusių pelkynų augalų masė, tačiau, nepaisant spalvos, jų vanduo vis dėlto skaidrus. Nuolydžiui mažėjant, veržlūs upės vandenys aprimsta ir neskubėdami pasiekia apačioje plytinčią žemumą - milžinišką Amazonės baseiną.