Kolkos kanjonas - Peru - Pietų Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Kolkos kanjonas
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 923, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kolkos kanjonas Kanjonas, dukart didesnis už Didįjį kanjoną, giliu pjūviu įsirėžęs Vakarų Kordiljeroje.
    Aukštai Peru Anduose dunkso Kolkos kanjonas, Gineso rekordų knygoje vadinamas giliausiu pasaulio tarpekliu. Vis dėlto tik nedaugelis žmonių yra girdėję apie jį - negelbsti nei pasaulio rekordininko statusas, nei svaiginamas kalnų didingumas. Vos vienas kitas keliautojas ryžtasi kopti į šiuos kalnus ir žvilgtelėti į gilią bedugnę, kurią Kolkos upė išgraužė Žemės paviršiuje.
    Šiame Peru kampelyje galima padaryti dar vieną nepaprastą atradimą. Išsibarstę po slėnį stypso užgesę ugnikalniai, čia gausu riedulių, pažymėtų paslaptingais raižiniais. Dar pasakojama, kad tuose kraštuose gyvenę žmonių smailiomis galvomis. Vos vienas kitas keliautojas renkasi dulkėtus kelius, vedančius per plikas bemiškes pievas ir akmeningas dykumas, kur negailestingai spigina saulė, ir kopia į kalnus, kurių 4000 m aukštyje, viršūnėse, šniokščia lediniai upokšniai.
    Atsiskyrusi nuo viso pasaulio ši Andų vietovė niekam neatskleidžia savo paslapčių. Tie, kurie galiausiai pasiekia Kolkos kanjoną, negali atitraukti akių nuo kvapą gniaužiančio vaizdo: gilus kanjono rėžis atrodo taip, tarsi kas būtų sumanęs atsiriekti dalį kanjono peiliu. Apačioje smarki ir drumzlina liūčių sezonu teka Kolkos upė. Šalia upės rymo didingi maždaug 3,2 km aukščio kalnai, kurių snieginos viršūnės dažnai skendi debesyse.
    Ir vis dėlto šiuose atšiauriuose kalnuose šimtus metų gyvena žmonės, kalnų papėdėse auginantys javus ir laikantys lamas. Paklausti, kaip čia atsidūrė, jie atsako, kad jų protėviai atsikėlė į šias vietas iš apsnigto kūgio pavidalo Koljagvatos ugnikalnio. Save jie taip pat vadino švento kalno vardu - koljagvais, ir mėgdžiodami kalno pavidalą nešiojo smailias skrybėles. Vaikų galvas verždavo, kad jos taptų kūgiškos. 1570 m. ispanų užkariautojai uždraudė šį paprotį.
    Peru - Kolkos kanjonas Slėnyje už Kolkos kanjono dangun šauna dailios kūgiškos kalvos. Jas vainikuoja bemaž apvalūs krateriai. Ši kiek šiurpoka Mėnulio paviršių primenanti vieta vadinama Ugnikalnių slėniu. Jame suskaičiuojami net 86 taisyklingi užgesusių ugnikalnių kūgiai, kai kurie jų 300 m aukščio. Kai kur 64 km ilgio slėnyje šie kūgiai kyla tiesiog iš laukų, kitur sukietėjusios juodos lavos sūkuriai stirkso jų papėdėje.
    Tūkstančiai baltų lauko riedulių pūpso Toro Muerte - karštoje smėlingoje dauboje, įsiterpusioje tarp Ugnikalnių slėnio ir Ramiojo vandenyno. Daugelyje šių riedulių išraižytos geometrinės figūros, saulės diskai, gyvatės, lamos, žmonės, dėvintys kažką panašaus į kosmonautų šalmus. Rieduliai tikriausiai buvo palikti kokio nors vulkaninio antsprūdžio, tačiau kas juos išgraviravo, - neįminta mįslė. Yra manančių, kad figūros su šalmais vaizduoja kosmonautus. Jokių kitų senovės žmonių veiklos pėdsakų neaptinkama šiuose kraštuose, todėl nelengva rasti kokį nors žemiškesnį jų kilmės paaiškinimą. Viena iš prielaidų yra tokia, kad šiuos ženklus daugiau nei prieš tūkstantį metų paliko viena iš migruojančių genčių, keliavusių iš kalnų pakrantės link.
    Plikuose šios nesvetingos žemės šlaituose želia 1,2 m aukščio apvalėjančios smailės. Tai storakamienės pujos kardiškais lapais. Jų kraštuose tykantys kabliukai sergsti augalą nuo žolėdžių. Kalnuose taip sunku susirasti prieglobstį, kad nedideli paukščiai įsidrąsinę suka lizdus tarp pujos lapų. Deja, tokie namai gali virsti ir mirtinais spąstais. Kai kurie biologai spėja, kad pujos „minta" paukščiais: iš mirusių paukštelių kūnų sugeria chemines medžiagas.
    Ne tik paukščių, bet ir gyvūnų dvėsena minta didysis Andų kondoras. Tačiau šis grobuonis nėra jau toks nepažeidžiamas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Maitos šiuose kalnuose ne visuomet užtenka. Kadangi kondorai paprastai dauginasi tik gerai prilesę, jų ateitis nepavydėtina. Viską savo kelyje siaubiančios audros, praūžiančios pakrante vos kartą per penketą metų ar dar rečiau, palieka apsčiai maitos: stichijoje žūva silpnesni gyvūnai, plinta ligų sukėlėjai. Tik tada kondorai deda kiaušinius. Vis dėlto, jei ir yra toks gyvas padaras, kuris žino visas šių kalnų paslaptis, tai tik šis didingas paukštis, metantis grėsmingą šešėlį ant uolų ir neapsakomai lengvai sklendžiantis aukštybėse.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai – Alma littera
    Daugiau straipsnių: Pietų Amerika , Peru
    Komentarai:
    jusu nuotruokoslabai gražios
    Data: 2011-06-28, Parašė: migle
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*