Pietų Amerika - Pietų Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Pietų Amerika:
    Ugnies žemė
    Data: 2008-12-25, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1776, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Ugnies žemė Pietų Amerikos žemynas baigiasi smaigaliu – žemės pirštu, nukreiptu į Antarktidos ledynus, esančius vos už 965 kilometrų. Tai Ugnies Žemė. Žiemą negyvenamą pakrante plaka smarkios audros, vėjo genamos nuo Antarktidos jūrų, žeme kapoja aštrios snaigės. O vasarą žemė sušyla ir tampa jaukesnė, tik retkarčiais praūžiantys grėsmingi škvalai neleidžia pamiršti, kad Ugnies Žemė visai netoli audringų Antarktidos krantų.
    Ugnies Žemė ir Antarktidos pusiasalis kadaise sudarė ištisinį žemės ruožą, tačiau prieš 25 milijonus metų kontinentai pradėjo skirtis. Vienoda uolų struktūra ir dariniai patvirtina teiginius, kad kadaise tai buvo vientisa žemė, o fosilijos leidžia manyti, kad daugelis augalų augo ir Pietų Amerikoje, ir Antarktidoje, taip pat ir gyvūnai.
    Los Glacjaresas
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 509, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Los Glacjaresas Archentino ežeras, su kurtinančiu trenksmu pralauždamas ledyno užtvanką, pažeria į orą daugybę tviskančių ledo šukių.
    Vos kartą per dvejetą trejetą metų masyvūs ledo luitai kartu su šėlstančio vandens srautais strimgalviais verčiasi į patį ledinio verpeto siautulį. Esame Los Glacjareso nacionaliniame parke Pietų Argentinoje. Arena, kur vyksta ši drama - Archentino ežeras, atlikėjas - Perito Moreno ledynas.
    Archentino ežeras tyvuliuoja žemiau aukščiausios amžinai apledėjusios Patagonijos viršūnės, netoli Pietų Andų pakraščio. Ežeras, kiek primenantis čiuptuvus, įsiskverbęs giliai į kalnus. Čia jam ranką tiesia Perito Moreno ledynas, vienas iš žemyn šliaužiančių ledinio kalnų skydo atšakų. Pasiekęs vandens paviršių, giliai suskilinėjęs ledynas nesustodamas tęsia kelionę skersai ežerą, nusitaikęs tiesiai į priešingą jo krantą. Peršokęs ežerą, ledas negailestingai skinasi kelią toliau paežerės mišku, su šaknimis raudamas medžius ir nuo žemės šluodamas ištisas uolų virtines.
    Penitentai
    Data: 2008-10-26, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 557, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Penitentai Tviskančių sniego smailių gretos rikiuojasi šalia Andų aukštikalnių tako Čilės ir Argentinos pasienyje.
    Aukštai Andų kalnuose rangosi begarsė ir nyki Agua Negros perėja, jungianti Čilėje esantį La Serenos miestą su Argentinos San Chuano provincija. Tai viena aukščiausių pasaulyje automobiliu įveikiamų perėjų 4765 m virš jūros lygio. Alinančioje, 12 vai. trunkančioje kelionėje skersai per kalnų virtinę nuolat gresia nugarmėti į tarpeklį ar būti palaidotam po akmenų griūtimi. Stačiose pakelės įkalnėse, tamsaus nuo išretėjusio oro dangaus fone rikiuojasi nebylios penitentų gretos - šiurpios sušalusio 1,8-6 m aukščio sniego smailės, tarsi gobtuvais apsigobusių žmonių figūros.
    1926 m. argentiniečių geologas Luciano`as Roque`as Catalano`as iškėlė penitentų kilmės teoriją. Pasirodo, jų formą lemia elektrinis krūvis, kurį sužadina ultravioletinis spinduliavimas ir sausas oras. Dieną sniegui tirpstant, o naktį vėl sušąlant, elektros laukai traukia sniego kristalus statmenu Žemės magnetiniam laukui kampu. Kaip tik todėl visos figūros stovi vienodai pasvirusius rytvakarių kryptimi.
    Igvasu krioklys
    Data: 2008-10-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1637, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje
    Igvasu krioklys Argentinos ir Brazilijos pasienyje krioklių kaskados verčiasi nuo puslankiu išsirikiavusių uolų į siaurą ir gilų tarpeklį.
    Nuo Paranos plynaukštės krašto Igvasu upė metasi į gilų tarpeklį. Aukštai virš krioklio kyla debesys purslų. Tuzinai vaivorykščių šios ūkanotos skraistės klostėse šoka spalvingą baletą, o saulės šviesa smelkiasi pro jas.
    Vanduo verpetais verčiasi žemyn nuo pusmėnulio pavidalo skardžio ilga, maždaug 275 kaskadų linija, vis pertraukiama įsiterpusių salelių ar uolienų atodangų. Kai kurios šių kaskadų neria stačia galva žemyn nuo skardžio, kitos dūžta į laiptuotas atbrailas - „ištisas į bedugnę krintantis vandenynas", kaip jį vaizdžiai apibūdino šveicarų botanikas Robertas Chodatas.
    Artėdama prie krioklių, upė daro platų vingį ir išplatėja. Galiausiai vandens griaudimas nuvilnija per kalnus it perkūnija, kurią galima girdėti net už 24 km. Sausį ir vasarį, pačiame vasaros liūčių sezono įkarštyje, krioklio vanduo kas sekundę galėtų pripildyti beveik po keturis 50 m plaukimo baseinus.
    Aukščiausias iš Igvasu kaskadų Sandraugos krioklys neria į įspūdingą prarają, vadinamą Velnio Rykle. Ją upė išgraužė išilgai tektoninio lūžio. Galiausiai vaga dar padaro virtinę stačių vingių ir įteka į Paranos upę.
    Titikakos ežeras
    Data: 2008-10-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1317, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Titikakos ežeras Milžiniškame aukštai Anduose tyvuliuojančiame ežere dievai, istorija ir legendos neatskiriamai susipynę nuo neatmenamų laikų.
    Turbūt niekur kitur kilni narsa ir akiplėšiškas godumas nėra taip glaudžiai susiję kaip Centrinės ir Pietų Amerikos užkariautojų ispanų konkistadorų istorijoje. 1535 m. pavergęs Peru ir tapęs pasakiškai turtingas, Diego`as de Almagro`as paliko savo partnerį Francisco`ą Pizarro`ą inkų sostinėje Kuske ir nužygiavo į pietus. Kartu su 570 kareivių būriu jis geidė tik vieno - dar daugiau aukso.
    Jų kelias vedė per dabartinės Bolivijos ir Argentinos plynaukštes, Andus, iki pat Čilės pakrantės džiunglių. Ne tik vyrai, bet ir arkliai mirtinai šalo kalnų perėjose, duso nuo išretėjusio aukštikalnių oro, kepė savo šarvuose dykumose. O aukso vis nebuvo.
    Tai, kad jie atliko vieną didžiausių žvalgomųjų žygių istorijoje, tebuvo menka paguoda ir mažai ką domino. Tačiau net ir šie užkietėję beširdžiai grobikai kelionėje stebėjosi kai kuriais dalykais. Aukštai kalnuose, kur šiandieną Peru ribojasi su Bolivija, jie netikėtai išvydo bekraštę žemyninės jūros žydrynę, supamą ledynų sukaustytų kalnų, žėrinčių nepaprastai skaidriame danguje. Joje vietos gyventojai plaukiojo keistomis nendrinėmis valtimis.
    Amazonės upė
    Data: 2008-10-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3872, Komentarų: 2, Vieta žemėlapyje
    Amazonės upė Didžiausia pasaulio upių sistema, surenkanti vandenis iš trečdalio Pietų Amerikos teritorijos, buvo pavadinta karingų moterų genties vardu.
    Bandyti įsivaizduoti Amazonės upės platybes taip pat sunku, kaip suvokti begalybę - protas tiesiog nepajėgia aprėpti jos bekraštės didybės. Kartu su nesuskaičiuojamais intakais Amazonę maitina milžiniškos Pietų Amerikos teritorijos, beveik prilygstančios plotu visam Australijos žemynui, vandenys. Ji tokia gili, kad vandenynų laivai iš Atlanto gali pasiekti net Ikito uostą, esantį Peru valstybėje, kone pusiaukelėje iki upės ištakų. Į jūrą Amazonė atplukdo net dešimt kartų daugiau vandens už Misisipę.
    Amazonė teka per visą žemyną. Jos atokiausi intakai išteka iš ledyninių ežerų Peru Anduose, tyvuliuojančių vos 190 km nuo Ramiojo vandenyno. Strimgalviais garmėdami nuo kalnų, intakai prasigraužia gilius tarpeklius rytiniuose Andų šlaituose. Nuo gausybės nešamo molio jų vanduo šviesiai drumzlinas tarsi balinta kava. Tai vadinamieji baltieji vandenys. Be jų, esama ir juodųjų intakų, kuriuos tamsiai nuspalvina suirusių pelkynų augalų masė, tačiau, nepaisant spalvos, jų vanduo vis dėlto skaidrus. Nuolydžiui mažėjant, veržlūs upės vandenys aprimsta ir neskubėdami pasiekia apačioje plytinčią žemumą - milžinišką Amazonės baseiną.