Pietų Amerika: Ugnies žemė
Los Glacjaresas
Penitentai
Igvasu krioklys
Titikakos ežeras
Amazonės upė
Pietų Amerika: Argentina , Bolivija , Brazilija , Čilė , Ekvadoras , Kolumbija , Peru , Venesuela Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Titikakos ežeras
Data: 2008-10-22, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1318, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Milžiniškame aukštai Anduose tyvuliuojančiame ežere dievai, istorija ir legendos neatskiriamai susipynę nuo neatmenamų laikų.
Turbūt niekur kitur kilni narsa ir akiplėšiškas godumas nėra taip glaudžiai susiję kaip Centrinės ir Pietų Amerikos užkariautojų ispanų konkistadorų istorijoje. 1535 m. pavergęs Peru ir tapęs pasakiškai turtingas, Diego`as de Almagro`as paliko savo partnerį Francisco`ą Pizarro`ą inkų sostinėje Kuske ir nužygiavo į pietus. Kartu su 570 kareivių būriu jis geidė tik vieno - dar daugiau aukso.
Jų kelias vedė per dabartinės Bolivijos ir Argentinos plynaukštes, Andus, iki pat Čilės pakrantės džiunglių. Ne tik vyrai, bet ir arkliai mirtinai šalo kalnų perėjose, duso nuo išretėjusio aukštikalnių oro, kepė savo šarvuose dykumose. O aukso vis nebuvo.
Tai, kad jie atliko vieną didžiausių žvalgomųjų žygių istorijoje, tebuvo menka paguoda ir mažai ką domino. Tačiau net ir šie užkietėję beširdžiai grobikai kelionėje stebėjosi kai kuriais dalykais. Aukštai kalnuose, kur šiandieną Peru ribojasi su Bolivija, jie netikėtai išvydo bekraštę žemyninės jūros žydrynę, supamą ledynų sukaustytų kalnų, žėrinčių nepaprastai skaidriame danguje. Joje vietos gyventojai plaukiojo keistomis nendrinėmis valtimis.
Štai kokį Titikakos ežerą, didingai tyvuliuojantį 6400 m aukščio Realio Kordiljeros kalnagūbrio kaimynystėje, pamatė pirmieji svetimšaliai. Tai, kad net kietaširdžius ispanus sukrėtė reginys, reiškia tik viena - šis ežeras išties nepaprastas. Ir tikrai vietos gyventojams ši vieta buvo ir tebėra šventa. Aukštas kalnų viršūnes jie laikė dievų buveinėmis ar galbūt netgi pačiomis dievybėmis. Aimarų genties indėnai, gyvenantys aplink ežerą, šiuos vandenis vadina įsčiomis, iš kurių esą pasirodęs Virakoča - baltasis ir barzdotasis Saulės vietininkas Žemėje, išmokęs šiuos žmones statydintis būstus, auginti kultūras ir pasidirbti nendrines valtis.
Titikakos ežeras - didžiausias Pietų Amerikos ežeras. Jo plotas - 8300 kv. km. Ežeras tyvuliuoja 3812 m virš jūros lygio. Tiesa, Himalajuose yra daug aukščiau susidariusių ežerų.
Tačiau vienas pasaulio rekordas vis dėlto jam priklauso - jame yra didžiausias pasaulyje laivuojamas vidaus vandens kelias. Tokiu jis tapo 1862 m., kai dalimis išardytas garlaivis buvo užvežtas į kalnus ir iš naujo surinktas ant ežero kranto. Ištarnavęs šimtą metų, šis garbaus amžiaus laivelis buvo pakeistas greitaeigiais katamaranais, šiandien kursuojančiais tarp Peru teritorijoje esančio Puno miesto ir paežerės uostų Bolivijoje.
Titikakos ežeras tarsi skiria Andus į dvi klimato zonas: į šiaurę nuo ežero klimatas darosi vis švelnesnis, o į pietus - atšiauresnis. Pietiniu ežero krantu eina riba, nuo kurios į šiaurę plyti ištisus metus žmonių gyvenamos teritorijos. Geriausiai šiuose kraštuose dera bulvės, o ne visai sunokstantys kukurūzai ir miežiai auginami gyvuliams.

Ežero gyventojai

Ežere negausu žuvies. Introdukuoti vaivorykštiniai upėtakiai išnaikino vietinius šamus ir patys buvo žvejų beveik išgaudyti. Todėl žymiausias vietinis ežero gyventojas - varlė, dydžio sulig žiurkė. Tačiau ji neišgyvena sausumoje ir kvėpuoja pro odą, išskirdama deguonį iš vandens, tad matoma retai.
Dauguma aimarų gyvena lygiai taip pat, kaip gyveno jų protėviai konkistadorų laikais. Skirtingai nuo ispanų ir vėlyvesnių atvykėlių, jie nekenčia nuo aukštikalnių ligos, nes jų didesni nei paprastai plaučiai ir širdis. Raudonųjų kraujo kūnelių jų kraujyje taip pat daugiau - visa tai padeda kompensuoti deguonies trūkumą. Aimarai darosi plaustus iš totoros nendrių, o ant kranto iš tos pat medžiagos statosi namelius ir netgi daržus iškloja šių nendrių mulčiu. Totora naudojama ir valčių statybai, kurios, nors ir atrodo trapios, yra nepaprastai tvirtos. Jei būtų didesnės, idealiai tiktų plaukti net jūra.
Kaip tik tokia mintis vieną gražią dieną šovė į galvą keliautojui Thorui Heyerdahliui. Jis buvo matęs panašių, tik daug didesnių laivų egiptiečių kapuose rastuose piešiniuose ir iškėlė teoriją, kad Pietų Amerikos gentys prieš daugel metų paveldėjo saulės kultą ir įgūdžius, padėjusius joms pasistatyti senovinius miestus, iš egiptiečių keliautojų. Norėdamas įrodyti, kad tokia prielaida galima, jis atsivežė keletą aimarų valčių statytojų į Maroką ir jų padedamas pasistatydino įžymųjį plaustą „Ra II" - jūrinį laivą tik iš nendrių.
Heyerdahlis šiuo laivu sėkmingai perplaukė Atlantą nuo Maroko iki Barbadoso, sekdamas įkandin nežinomos epochos nuotykių ieškotojų. Ar jie galėjo turėti ką nors bendra su Virakoča, Saulės vietininku, kuriam, kaip žinia, priskiriama šviesi oda ir barzdotas veidas, Žemėje, kur tokie dalykai niekam nežinomi? Jeigu Heyerdahlis teisus, vadinasi, konkistadorai išties gerokai pavėlavo atkeliauti. Daugiau straipsnių: Pietų Amerika , Peru , Bolivija Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: