Kanaimos nacionalinis parkas
Data: 2009-01-22,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 1444,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Į pietvakarius nuo Orinoko upės, kur karaliauja krokodilai ir anakondos, stūkso Gvianos plokščiakalnis, kuriame yra Kanaimos nacionalinis parkas (Venesuela). Jo plotas - 30 000 kvadratinių kilometrų, o buveinių čia daug ir įvairių.
Saugomos teritorijos rytinę dalį užima savanos, arba Gran Sabana. Kraštovaizdį pagyvina ne tik atogrąžų miškai, augantys įvairaus dydžio upių pakrantėse, bet ir „tepui". Tai stalkalniai, kalnai plokščia viršūne ir stačiais šlaitais iš daugiaspalvio smiltainio. Viršūnėse ūžauja vėjai, todėl ten augantys medžiai žemi: pasvirę kamienai niekada nebūna aukštesni kaip dešimties metrų, be to, jie išleidę daugybę susiraizgiusių orinių šaknų.
Šiame krašte klimatas ekvatorinis, kiaurus metus gausiai lyja, todėl visur pilna upių, net stalkalnių viršūnėse. Pasiekęs plynaukštės kraštą, vanduo staiga krinta žemyn, susidaro putojantys slenksčiai ir kriokliai, kaip antai Deglo krioklys (Salto del Hecha). 1937 metais nuotykių ieškotojas iš Šiaurės Amerikos, vardu Džimis Eindželas, atsitiktinai skrido virš Aujan Tepui - būsimo garsiausio pasaulio stalkalnio. Džimis Eindželas ieškojo legendinio Eldorado, tačiau rado ne šalį, - turinčią daug aukso ir brangakmenių, o neįkainojamą lobį - aukščiausią pasaulio krioklį (979 metrai). Čiabuviai pemonų genties indėnai vadino jį Čurunmeru - „vandens šuoliu", bet dabar jis vadinamas Eindželo šuoliu atradėjui pagerbti. Karao upėje susidaręs krioklys labai gražus: sidabrinis kaspinas pilko ir raudono smiltainio fone darosi vis vandeningesnis, kol galiausiai išnyksta miglos debesyje tarp vešlios žalumos.
Atogrąžų miškuose palei upes daug palmių guotų, būdingų labai drėgnoms buveinėms, o vyrauja palmė, vadinama lanksčiąją mauricija (Mauritia flexuosa). Plynaukštės sudaro izoliuotas sistemas su daugybe endemų. Šie gamtiniai botanikos sodai puikuojasi bromelijomis, ypač Ayensua genties, erikomis, ypač Tepuia genties, ir graižažiedžių, ypač Achnopogon genties, visi šie augalai unikalūs. Vakarinė parko dalis vadinama Gvianos skydu: tai šimtai hektarų neįžengiamo drėgnojo miško, kuriame žydi vienas ypatingas endemas, orchidėja Donstervillea. Kadangi ekotoninių zonų (tai zonos, kuriose susiduria dvi ar daugiau skirtingų ekosistemų) biologinė įvairovė, ties pusiauju ir taip milžiniška, dar padidėja, daugybė gyvūnų gali čia susirasti maisto ir prieglobstį.
Šiuose kraštuose tyliai viešpatauja gražuolis jaguaras, tvirto sudėjimo, kresnas, bet lengvų žingsnių (eina per krūmyną, nenulauždamas nė šakelės), stiprus (gali nesunkiai panešti daugiau kaip 180 kilogramų), puikus plaukikas, jėgos, o indėnams - ir blogio simbolis. Tiek dėmėtas, tiek juodas (amerikinė pantera), jis geba sumedžioti labai įvairų grobį: uodega kaip kabliuku žvejoja arapaimas, milžiniškas pilkšvas žuvis, o aštriais nagais perplėšia net kietus kaimano žvynus. Jaguaras nemedžioja tik didžiųjų skruzdėdų, nes dideliais priekiniais nagais šis nepilnadantis sužaloja mirtinai.
Kita katė, ocelotas, daug mažesnė. Ji vikriai medžioja grobį aukštoje žolėje ir dažnai snaudžia, įsitaisiusi ant šakos. Be šių gyvūnų, į Pasaulio gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) Raudonąją knygą - nykstančių gyvūnų katalogą įtraukti šarvuočiai ir brazilinės, arba didžiosios ūdros. Kanaimos nacionaliniame parke daug įvairių beždžionių, visos kibiauodegės. Galima pamatyti akrobatinių numerių: beždžionė, uodega ir letenomis įsikibusi į nukarusią šaką, keliauja į kitą upės pusę.
Net sausumoje reikia būti labai atsargiam, kai Orinoko krokodilai ir krokodiliniai kaimanai dairosi užkandžio. Kartais ir anakondos iššliaužia iš vandens, kuriame grobį gaudo neprilygstamai, o nuo saulėlydžio iki visiškų sutemų itin veiklus būna labiau mėgstantis medžius paprastasis smauglys, kurio dailiai raštuotas kūnas gali būti 3 metrų ilgio. Parko lankytoją taip apžavi neįtikėtinos aplinkos formos ir spalvos, kad jis gali nepastebėti pavojaus.
Iš bromelijos lapų skrotelės - mažučio tvenkinėlio - žvelgia dvi mažutės žėrinčios medlaipės Dendrobates leucomeles akys: geltonos ir juodos šios varlytės spalvos perspėja, kad ji nuodinga. Tokiomis pačiomis spalvomis tuoktuvių ritualų metu pateles vilioja akmengaidžiai. Begalė ryškiaspalvių papūgų kelia didžiausią šurmulį, o raudonasis ibis ir rožinė girnovė daug santūresni. Juokingo hoacino galvą puošia auksinių plunksnų karūna kaip kokį mohikanų genties indėną. Jo jaunikliai palieka lizdą, dar nemokėdami skraidyti, bet turi mažučius sparnų nagus, kuriais kabinasi, kai laipioja medžiais.
Šiame unikaliame peizaže išsiskiria tukanai neproporcingai dideliais ryškių spalvų snapais, kolibriai, akinamo grožio drugiai ir kiti vabzdžiai - pastarųjų daugiausia, nors jie taip puikiai užsimaskavę, kad dažnai beveik nepastebimi. Jei pasiilgote nepaprastų spalvų, kvapų ir patirties, kurios daugiau niekur neįgysite, turite keliauti į Kanaimos nacionalinį parką, kurio ypatingos floros ir faunos daugiau niekur pasaulyje nepamatysite.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Pietų Amerika
,
Venesuela
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: