Jungtinės Amerikos Valstijos - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Jungtinės Amerikos Valstijos:
    Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
    Data: 2010-12-18, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1263, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas Ledynų nacionalinis parkas ir rezervatas yra įsikūręs Aliaskos įlankoje, pietrytinėje šalies dalyje. Tai stebuklų šalis, kurioje plyti sniegu padengti kalnai ir akinantys ledynai. 1925 metais ji buvo paskelbta nacionaliniu paminklu ir įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo vietovių sąrašą kaip didžiulio parko, kuris apima Kanados Tatšenšinio-Alseko ir Kluonio nacionalinius parkus, dalis.
    Parkas užima 13 053 kv.km plotą: jis apima didelę Fervederio kalno dalį ir Amerikai priklausančią Alseko upę bei pačią Ledynų įlanką. 1794 metais kapitonas Džordžas Vankuveris (George Vancouver) atrado Ledinį sąsiaurį, esantį pietiniame įlankos pakraštyje. Viskas, ką jis aptiko, buvo didžiulis ledynas, tačiau 1879 metais gamtininkas Džonas Muiras nustatė, jog ledynas atsitraukė per maždaug 80 km, palikdamas Ledynų įlanką kilvateriu.
    Brakeno urvo šikšnosparniai
    Data: 2010-12-16, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 280, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Brakeno urvo šikšnosparniai Jau nuo paskutinio ledynmečio, maždaug prieš 10 tūkstančių metų, Brakeno urvas yra šikšnosparnių namai. Šiandien vasaros metu didžiulė laisvauodegių šikšnosparnių (Tadarida brasiliensis) kolonija čia atsiveda ir augina jauniklius. Šie šikšnosparniai yra plačiai paplitę pietinėse JAV valstijose, Centrinėje Amerikoje ir didžiojoje dalyje Pietų Amerikos vakarinių teritorijų, iki pat Čilės vidurio. Visgi didžioji jų dalis gyvena Meksikoje ir Teksase.
    Nuo 1992 metų Tarptautinė šikšnosparnių apsaugos organizacija (BCI) deda visas pastangas, kad galėtų supirkti žemes apie Brakeno urvą ir suformuoti kolonijos apsaugos zoną. Vietos žemės savininkų ir įvairių organizacijų dėka BCI sugebėjo įsigyti 280 hektarų žemių, esančių aplink Brakeno urvą. Čia jie ketina įsteigti tarptautinį centrą šikšnosparniams tyrinėti.
    Blugraso regionas Kentukyje
    Data: 2010-12-14, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 355, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Blugraso regionas Kentukyje Blugraso regionas yra išsidėstęs šiaurinėje Kentukio valstijos dalyje. Tai labai graži kalvų, žalių pievų, elegantiškų prieškarinių vilų, vaizdingų kaimų, mylias besidriekiančių akmeninių ir medinių tvorų ir daugybės arklių teritorija. Čia taip pat yra išsibarstę kukurūzų degtinės (burbono), tarp jų ir garsiojo „Jim Beam“, daryklos. Kalkakmenio dirvožemis labai derlingas, jame gausu kalcio ir kitų mineralų. Pati žolė (Pratensis Poa) iš tiesų nėra mėlyna, tačiau pavasarį joje pasipila tamsiai mėlyni pumpurai, kurie žiūrint iš toli sukuria idilišką melsvo atspalvio peizažą. Per teritoriją, kurios žemės yra pačios derlingiausios valstijoje, teka Kentukio upė.
    Blugraso regionas buvo apgyvendintas XVIII amžiaus 9-ajame dešimtmetyje. Tuomet turtingos šeimos, kurių vergai padėjo sukurti didžiulius dvarus, panašius į likusius Anglijoje, kėlėsi į šias žemes. Net ir kraštovaizdis buvo panašus į Anglijos. Šiandien ūkiai praranda savo žemes, kurias supirkinėja naujų pastatų statytojai, todėl šią teritoriją Pasaulio paminklų fondas įtraukė į 100 labiausiai nykstančių vietovių sąrašą.
    Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka
    Data: 2010-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 856, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka Delavarų upės žiotyse, besiribojančiose su Niu Džersiu šiaurės rytuose ir Delavaru vakaruose ir pietuose, plyti Delavarų įlanka. Tai didžiausia atlantinių kardauodegių (Limulus polyphemus) - senovinių padarų, artimesnių vorams ir skorpionams negu krabams - perimvietė. Kartais šie padarai vadinami „gyvomis fosilijomis“, jie evoliucionavo prieš 500 mln. metų ir per paskutinius 350 mln. metų labai mažai tepakito.
    Atlantinių kardauodegių išvaizda grėsminga: jie išauga iki 50 cm ilgio, o kūną dengia kietas, išlenktas kiautas. Bauginanti uodega toli gražu nėra ginklas, iš dalies ji tarnauja kaip vairas. Gyvūnai turi tuziną kojų, paprastai su nagais, bei žiaunas, kurios leidžia jiems kvėpuoti ir po vandeniu, ir trumpą laiko tarpą sausumoje.
    Didieji ežerai
    Data: 2010-11-05, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1050, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Didieji ežerai Penki Didieji Šiaurės Amerikos ežerai - Eris, Huronas, Mičiganas, Ontarijas ir Aukštutinis ežeras - plyti netoli Kanados - Jungtinių Valstijų sienos. Juos suformavo didžiuliai ledynai paskutinio ledynmečio metu, o ištirpęs ledas užpildė vandeniu.
    Šie susisiekiantys ežerai sudaro patį didžiausią gėlo vandens telkinį pasaulyje: jo tūris yra 22 821 kub.km, o bendras plotas - 151 681 kv.km, su Atlanto vandenynu jie susisieja Šv. Lauryno upe. Dėl šios sąsajos su vandenynu ežerai išnaudojami pramonei, ypač Jungtinių Valstijų pusėje, tačiau krovinių gabenimas yra sėkmingai plėtojamas geležinkeliais, keliais ir oru, todėl ežerai tapo ramesni negu buvo anksčiau. Toliau nuo pagrindinių miestų - Detroito, Čikagos, Bafalo ir Monrealio - galima išvysti tylių įlankų ir ramių kaimo vietovių. Tai nepakartojamas kraštovaizdis, kurį verta pamatyti.
    Sagvaro nacionalinis parkas
    Data: 2010-04-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1292, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Sagvaro nacionalinis parkas Didžioji karnegija (Carnegiea gigantea) - tai ne tik Arizonos, bet ir visuotinai atpažįstamas Amerikos pietvakarių simbolis. 1933 metais Sagvaras buvo paskelbtas nacionaliniu paminklu; 1994 metais norint apsaugoti teritorijas, kuriose auga šie milžiniški daugiašakiai kaktusai, buvo įkurtas nacionalinis parkas.
    Didžioji karnegija auga be galo lėtai, ji specialiai prisitaikiusi prie tokių dykumos sąlygų. Maži medeliai paprastai auga po „apsauginiu“ augalu, pvz., algarobu. Per pirmuosius aštuonerius metus didžioji karnegija užauga 2,5-3 cm. Kai augalas būna maždaug 35 metų amžiaus, visose jo pusėse pasirodo dideli balti žiedai. Vėliau kiekviena pavasarį kaktusas pražysta, kol galiausiai žiedus sukrauna ir ant šakų galiukų. Tai įvyksta ne anksčiau, kai didžiajai karnegijai sukanka 50 metų.
    Reinyro kalno nacionalinis parkas
    Data: 2010-04-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 849, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Reinyro kalno nacionalinis parkas Reinyro kalno nacionalinis parkas buvo įkurtas 1889 metais. Tuomet tai buvo penktasis JAV parkas. Į parko teritoriją įeina pats kalnas ir jo apylinkės. Iš tiesų tai dar veikiantis ugnikalnis, jo aukštis - 4392 m. Kalnas dunkso virš Puget Saundo bei 2,5 milijonus gyventojų turinčios Siatlo Takomos vietovės.
    Reinyro kalnas gerai matyti dėl viršūnėje spindinčių ledynų, iš kurių 26 turi pavadinimus. Kartu su sniego bei ledo plotais jie sudaro didžiausią ledynų sistemą, į kurią be kitų įeina Karbono ledynas bei didžiausią plotą užimantis Emonso ledynas. Lengviausiai pasiekiamas yra Niskvalių ledynas, kuris per pastaruosius 45 metus keletą kartų didėjo ir vėl tirpo, tuo akivaizdžiai įrodydamas klimato pokyčius. Įspūdingas 149 km Stebuklų Šalies kelias, supantis kalną, suteikia lankytojams galimybę pasigrožėti puikiais viršūnės ir ledynų vaizdais.
    Oregonas - Hudo kalnas
    Data: 2010-04-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 693, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Oregonas - Hudo kalnas Šiauriniame Iskuto upės krante, atokios Britų Kolumbijos šiaurės vakaruose, stūkso galingas ugnikalnis plokščia viršūne - Hudo kalnas. Tik keletas žmonių žino, jog tiek Britų Kolumbija, tiek Jukonas yra didelė aktyvių ugnikalnių teritorija ir plyti kintančiame Ugnies žiede.
    Hudo kalnas kyla į vakarus nuo Stikino vulkaninės juostos ir yra laikomas aktyviu, galinčiu bet kada išsiveržti ugnikalniu. Plokščią jo viršukalnę dengia ledo „kepurė“, kurios skersmuo 3-4 km. Plokščia viršūnė leidžia daryti išvadą, jog ji susiformavo po ledynu, o seniausias išsiveržimas siekia 100 000 metų. Didžiąją dalį čia rastų klodų sudaro lava, nors yra rasta keletas piroklastinių uolienų, kurios įrodo, jog būta vieno ar daugiau aktyvumo periodų. Naujausias lavos sluoksnis, manoma, yra iškilęs iš po ledo uždangos.
    Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
    Data: 2009-01-01, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3489, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Aliaska - Denalio nacionalinis parkas Denalio nacionaliniame parke yra puikusis Makinlio kalnas. Jo aukštis - 6194 metrai, vadinasi, tai aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė. Tylus ir vienišas kalnas stūkso didžiulių kontrastų žemėje, kurios didesnę pusę visada dengia 10 metrų storio ledas. Nedaugelyje pasaulio vietų žmogus jaučiasi toks mažas ir gležnas, nes atsiduria akis į akį su gamtos didybe ir neįtikėtinais sunkumais, kurie laukia kiekvienos gyvos būtybės, gyvenančios šioje rūsčioje buveinėje.
    Tačiau iš giedro dangaus virš neaprėpiamų platybių su debesimis vainikuotais kalnais dvelkia amžinybe. Čia Aliaskos centras, kalnuota teritorija, susiformavusi prieš 65 milijonus metų, kai susidūrė dvi litosferos plokštės ir atsirado Denalio lūžis. Jis driekiasi beveik 2000 kilometrų nuo Jukono autonominės teritorijos sienos į vakarus Aleutų pusiasalio link. Geologiniu požiūriu sritis dar labai nestabili: yra veikiančių ugnikalnių, dažnai būna žemės drebėjimų, o Aliaskos kalnagūbris, kurio aukščiausia viršūnė - Makinlis, tebekyla.
    Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas
    Data: 2008-12-24, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2126, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas Prieš tūkstančius metų per minkštas jaunas plokščiakalnio uolienas į pietus tekėjo upeliukas. Paskui upelis, iš aukštupio nešdamas žvyrą ir smėlį, graužėsi vis gilesne vagą. Per tūkstantmečius per Navaho smiltainį gilyn iki senesnių, apatinių, Kaibabo klintinių sluoksnių jis išgraužė vingiuotą tarpeklį - Siono kanjoną.
    Mormonai rado tarpeklį maždaug 1860 metais ir pavadino biblinių Siono vardu. Tačiau jis nebuvo išžvalgytas iki 1872-ųjų. 1919 metais 383 kv. km kanjoną supančių tyrlaukių buvo pavadinti nacionaliniu parku. 1956-aisiais jis buvo padidintas ir jau apėmė 596 kv. km plotą. Siono nacionaliniame parke labiausiai žavi uoliniai dariniai, dauguma kurių susidarė iš dominuojančio smiltainio. Nepaprastą įspūdį palieka gilios bedugnės, grėsmingi kupolai ir uolų bokštai, - jų spalva įvairuoja nuo žėruojančios tamsiai raudonos iki švelniai rožinės.
    Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas
    Data: 2008-12-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2471, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas Technikos stebuklas, nutiestas per San Francisko įlanką.
    Tiltų statytojas Josephas Baermannas stojo į kovą su stichijomis, trukdančiomis kabamojo tilto per San Francisko įlanką statyboms. Jam teko susidurti su Ramiojo vandenyno potvyniais, galingomis audromis, talžančiomis Amerikos vakarų pakrantę, bei žemės drebėjimų rizika ir visus šiuos gaivalus jis nugalėjo. Projekto, amerikiečių laikomo "septintuoju rankomis sutvertu pasaulio stebuklu", darbai buvo baigti 1937 metų gegužės 27 d. San Francisko Auksinių vartų tiltas buvo galiausiai pastatytas. Auksiniai vartai - tai sąsiauris prie įplaukos į San Francisko įlanką, skiriantis ją nuo Ramiojo vandenyno. Tilto iniciatoriai nusprendė abiejų sąsiaurių pusėse iškelti 227 m plieninius bokštus, prie kurių būtų pritvirtinti stori plieniniai kabeliai kabamajam tiltui paremti. Tiltas yra 2982 m ilgio, įskaitant pagrindinį 1280 m ilgį. Tilto paklotas turėjo būti 67 m virš įlankos paviršiaus, kad po juo galėtų praplaukti laivai.
    Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai
    Data: 2008-12-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2825, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai Sekvojos išauga iki 134 m aukščio ir gyvena tūkstančius metų.
    Pirmieji, kurie paskelbė išvydę milžiniškas sekvojas su dramblio didumo kamienais, buvo kailinių žvėrelių medžiotojai. Jie prisiekinėjo savo akimis matę tokius medžius, dievagojosi, jog tai šventa tiesa. Šie medžiai augo ant vakarinių Siera Nevados stačių šlaitų. Verčiau medžiotojai būtų nutylėję apie savo radinį, nes netrukus miške jau darbavosi medkirčiai.
    Milžiniškos Kalifornijos sekvojos arba "medžiai-milžinai" mokslininkams yra žinomi kaip Sequoiadendron giganteum ir yra siejami su pelkiniais kiparisais. Šie medžiai gali užaugti iki 134 m aukščio. Keletas milžiniškų medžių, kurie buvo nukirsti, siekė nuo trijų iki keturių tūkstančių metų. Iš jų medienos buvo pagamintos šokių klubo grindys ar kėglių takai. Dvi iš didžiausių sekvojų rūšių buvo parduotos per aukcioną, siekiant eksponuoti jas kaip pasaulio stebuklus.
    Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui
    Data: 2008-12-20, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1585, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui Hearsto pilis (Hearst Castle), prabangiai išpuošta europietiškų stiliumi.
    Hearsto pilis panaši į pasakišką pilį, iš kurios gelbstima princesė - nelyginant fantastiškoji Neuschwansteino pilis Vokietijoje. Nors Williamas Randolphas Hearstas greičiausiai neturėjo karališkojo kraujo, jis buvo daug turtingesnis nei Bavarijos karalius Liudvigas II, kuris taip pat mėgdavo panirti į fantazijų pasaulį. Hearsto pilies svečiai, be abejonės, buvo bent jau tos pačios visuomeninės padėties kaip Liudvigas iš Neuschwansteino pilies. Pilyje svečiuodavosi tokie garsūs žmonės kaip Winstonas Churchillis, Charlesas Lindberghas, Charlie Chaplinas ir George`as Bernardas Shaw, tačiau tik nedaugelį "Vakaru pakrantės karalius" pakviesdavo į savo dvarą. Šiandien Hearsto pilis - oficialiu pavadinimu Hearst san Simeon valstybinis istorinis paminklas - yra populiari turistų lankoma vieta, kurią pralenkia tik Disnėjlendas.
    Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas
    Data: 2008-12-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2508, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas Manheteno dangoraižiai skelbia niujorkiečių aistrą gyventi.
    Manhetenas kitados buvo nedidelė gyvenvietė. Tačiau nuo pat pradžių Manheteno sala, įsikūrusi tarp Hadsono (Hudson) ir Ist (East) upių, suburdavo įvairių rasių ir tautybių žmones.
    1524 metais Giovannis da Verrazano iš Florencijos, tarnaujantis Prancūzijos karaliui Pranciškui I, įsikėlė į dabar vadinamą Niujorko įlanką. Anglas Henris Hudsonas, dirbęs Ost Indijos kompanijoje, taip pat čia įsikėlė 1609 metais, tačiau pirmoji kolonija buvo įsteigta 1624 metais, kai olandų naujakuriai sukūrė naująjį Amsterdamą Manheteno saloje. Iki 1643 metų kolonija siekė maždaug penkis šimtus žmonių, kurie kalbėjo aštuoniolika skirtingų kalbų. 1664 metais gyvenvietę užvaldė anglai, kurie pervadino Anglijos karaliaus brolio, Jorko Hercogo, vardu. 1778 metais Niujorkas tapo tuo pačiu vardu pavadintos valstijos, vienuoliktos iš pradinių trylikos Jungtinių Valstijų, sostine. Po dvejų metų miestas jau buvo didžiausias Šiaurės Amerikoje - jame gyveno 31 131 gyventojų. Miestas plėtėsi nuo Manheteno salos į žemyne esančią dalį, tad iškilo neišvengiama būtinybė statyti tiltą. 1883 metais pastatytas Bruklino (Brooklyn) tiltas tuo metu buvo ilgiausias kabantis tiltas pasaulyje. Jis sujungė Manheteno salą su Bruldinu ir Kvinsu (Queens), naujai suformuodamas didžiąją Niujorko miesto dalį.
    Juta - Amerikos negyvoji jūra
    Data: 2008-12-19, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2075, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Juta - Amerikos negyvoji jūra Didžiojo Druskos ežero (Great Salt Lake) dydis priklauso nuo lietaus.
    100 km ilgio ir apie trisdešimt mylių pločio ežeras apima didelę Jutos valstijos šiaurinės dalies teritoriją, bet šiuo metu ji sudaro tik dalį to ežero, koks jis buvo kitados. Ši krašto gilumoje esanti jūra buvo beveik 32 180 km2 ir kadaise buvo nusidriekusi iki pat Nevados ir Aidaho. Pavojus, kad Amerikos negyvoji jūra - Didysis Druskos ežeras - gali ir toliau džiūti, labai realus, nes įtekėjimas iš Ber (Bear River), Vėberio (Weber River) ir Jordano (Jordan River) intakų, kylančių iš Uolinių (Rocky) ir Vosačo (Wasatch) kalnų, nebėra pakankamas vandenims ežere papildyti.
    Kadaise ežeras buvo beveik 305 m gylio, tačiau šiandien jis tesiekia 5 m. Kintant ir garuojant įtekantiems vandenims, ežero lygis nukrinta apie dvi pėdas kasmet. Bet koks staigus vandens, įtekančio į ežerą, lygio pasikeitimas tuojau pat lemia jo dydį, nes ežero krantuose yra labai seklu. Ežeras laikomas jautriu klimato indikatoriumi, nes tik 60 cm sumažėjus gyliui prarandamas beveik 160 km2 paviršiaus plotas. Štai kodėl ežeras išplito iki daugiau nei 3 700 km2 drėgnaisiais 1980-ais metais, bet tebuvo tik 1 552 km2 daug sausesniais 1960-aisiais.
    Kalifornija - Mono ežeras
    Data: 2008-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1334, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija - Mono ežeras Pasakiški akmens bokštai kyla iš didžiulio druskingo ežero Kalifornijoje, juosiamo virtinės snieguotų kalnagūbrių.
    Antgamtiškos akmeninės smailės it miražas plūduriuoja perlamutru švytinčiame Mono ežere tarp smėlynų ir skurdžios pilkšvos augmenijos tolumoje stūksančių kalnų fone. „Nuostabių kontrastų kraštas, kur dykuma susitinka su apsnigtomis kalnų viršūnėmis", - teigia XIX a. amerikiečių gamtininkas Johnas Muiras.
    Bemaž triskart sūresnis už jūrą Mono ežeras - tikras rojus pakrantės musėms, kurių čia milijonai, mat jos per sūrios net ežero žuvims. Ežero pavadinimas kilęs iš žodžio monači - „musių valgytojai". Taip tų vietų gyventojus, valgiusius šių musių lervas, vadino šošonų genties indėnai. Ežero vanduo turi muilo prieskonį. Dėl didelio druskingumo jame labai lengva plaukioti. XIX a. amerikiečių rašytojas Markas Twainas, apsilankęs prie Mono ežero, pareiškė, kad ežero vanduo toks šarmingas, jog jame galima kuo švariausiai išskalbti net ir stipriai išteptą drabužį.
    Naujoji Meksika - Bisti dykynė
    Data: 2008-12-11, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1728, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Naujoji Meksika - Bisti dykynė Paslaptingos uolų skulptūros primena greičiau Mėnulio paviršių nei dinozaurų laikais čia vešėjusius pelkėtus atogrąžų miškus.
    Vidurnaktis. Visiška tyla, negirdėti nė svirplių svirpimo ar varlių kvarkimo. Dangus virš Naujosios Meksikos plynaukštės toks skaidrus, kad mėnulis ir Paukščių Takas nudažo kraštovaizdį pamėkliška šviesa. Kažkur toli Bisti dykynėje sustaugia kojotas. Netrukus - dar vienas ir dar vienas, kol galiausiai šis staugimas susilieja į darnų chorą. Vienas po kito pritariantys balsai nutyla ir vėl tegirdėti tolimas ramybės drumstėjo, surengusio šį vaiduoklišką pasirodymą, solo. Šių „dainuojančių šunų" naktinės serenados suteikia tam tikro šiurpumo jau ir šiaip nejaukiai vietovei.
    Tarp didingų Bisti kopų ir sausvagių „įsikūrusi" fantastinių akmens skulptūrų galerija. Berankės akmeninės pabaisos, regis, vos benulaiko savo neproporcingai dideles galvas ant ištįsusių kaklų. Siaubingi grybai atrodo taip, lyg būtų pabėgę iš Alisos veidrodžių karalystės, o nežemiški bokštai ir smailės turbūt labiausiai tiktų Salvadoro Dali teminiam parkui kaip eksponatai. Nenuostabu, kad šios figūros ir vadinamos atitinkamai - hudu. Šis afrikiečių kilmės žodis reiškia „dvasia". Čia pat „išdėstytos" 80 mln. metų senumo suakmenėjusių kiparisų kelmų, palmių lapų ir dinozaurų liekanos.
    Florida - Evergleidsas
    Data: 2008-12-10, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2072, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Florida - Evergleidsas Retos panterų ir krokodilų rūšys veisiasi tik šiltuose ir vandeninguose Floridos tyruose.
    Amerikiečių rašytoja Marjory Stoneman Douglas šiuos Floridos pelkynus apibūdino kaip „vieną iš unikaliausių Žemės regionų - nuošalų ir niekad iki galo nepažintą". Ji pasakoja apie „žėrinčias bekraštes jų platybes, karčiai saldžią neramių vėjų laisvę po akinamai mėlynu dangaus skliautu" ir apie „šviesos stebuklą virš žaliai rudo viksvų ir vandens kilimo, spindinčio ir lėtai banguojančio apačioje".
    Pietų Floridos indėnai seminolai Evergleidsą vadino pahajoki - „žolingais vandenimis". Didžiuma teritorijos yra lėkšta užpelkėjusi žemuma, jamaikinėmis viksvomis, išaugančiomis iki 4 m aukščio, užžėlusi prerija. Čia gausu ir medžių. Tylioje, paslaptingoje atogrąžinio miško tankmėje ir tamsiose kiparisų džiunglėse, regis, slepiasi priešistoriniai dinozaurai. Nors iš tiesų didžiausi iš daugybės čia gyvenančių padarų tėra aligatoriai ir krokodilai, panteros, juodieji lokiai, upinės ūdros ir baltauodegiai elniai. Nuo 1947 m. dalis šios teritorijos buvo paskelbta nacionaliniu parku.
    Kentukis - Mamuto urvas
    Data: 2008-12-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2023, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Kentukis - Mamuto urvas Šiame milžiniškame kalkakmenio labirinte, laikomame ilgiausiu pasaulio urvu, teka požeminės upės, telkšo ežerai, „įšniokščia sustingę akmeniniai kriokliai“. Mamuto urvas neturi nieko bendra su seniai išnykusiais mamutais – jis buvo taip pavadintas dėl išties įspūdingo dydžio. Per milijonus metų rūgštaus lietaus srovelės Kentukio kalkakmenio kalnuose išgraužė per 530 km ilgio penkiaaukštę požeminių urvų sistemą.
    Vietos indėnai seniai žinojo apie šį fantastinį požemio pasaulį. Čia buvo rasti 4000 metų senumo iečių antgalių, kapaviečių liekanų. Seniausieji urvų lankytojai pasišviesdavo kelią deglais, pasidarytais iš nendrių stiebų. Nūdienos lankytojai gali apžiūrinėti urvo grožybes šviečiant elektrai. Rotundos urvą, tokį pat erdvų kaip Centrinė Niujorko geležinkelio stotis, čia pat keičia siauri koridoriai, kaip antai vos 460 mm pločio Storulio Kančia. Vandens turistai gali išbandyti Echo upę, tekančią 110 m po žeme, ir pasiklausyti jos slėnyje skambiai aidinčių garsų. Sustingusia Niagara vadinamos kelios požemio salos, kuriose spalvingi stalagmitai ir stalaktitai atrodo it sustingęs akmeninis krioklys.
    Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai
    Data: 2008-12-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1603, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai Balti pelių ir driežų siluetai pranyksta dykumos pieno baltumo kopose.
    Tviskančio baltumo kopos, vėjo supiltos į glotniai suapvalintus pusmėnulius bekraščiuose Baltuosiuose smėlynuose. Neįprasta tai, kad šis smėlis ne kvarcinis, o gipsinis. Baltieji smėlynai laikomi įspūdingiausia pasaulio gipso dykuma. Kopos užima 780 kv. km plotą lėkštame Tularosos slėnyje, Naujosios Meksikos valstijoje. Didžioji jo dalis 1933 m. buvo paskelbta JAV gamtos paminklu. Niekas niekuomet neeksploatavo šių gipso telkinių - vietovė buvo pernelyg nuošali, be to, gipso gausiai randama ir kitur.
    Gipsas yra baltos spalvos mineralas, naudojamas gaminant cementą ir medicininį gipsą. Milžiniški gipso uolienų telkiniai slūgso ir aplinkiniuose kalnuose. Amžių amžius lietus ir tirpstantis sniegas neša uolienų nuolaužas nuo kalnų į Lucero ežerą. Čia jos maišosi su vandeniu, besisunkiančiu pro ežero dugną. Karšta dykumos saulė išgarina vandenį ir žemė apsitraukia rupia, išdžiūvusia gipso pluta. Ją smulkiomis smiltelėmis išnešioja vėjas. Šias smilteles vėjas supusto į iki 30 m aukščio kopas. Pamažu vėjas gena kopas šiaurės rytų kryptimi ir kai kurioms jų pavyksta nukeliauti net iki 6 m per metus.
    Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
    Data: 2008-12-09, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1484, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas Stačios akmeninės kanjono sienos, menančios navachų tikėjimą, saugo ir seniai išnykusios civilizacijos paslaptį.
    Keturių Kampų žemėje, kurioje susikerta Jutos, Kolorado, Arizonos ir Naujosios Meksikos valstijos, keisti geologiniai dariniai - įprastas dalykas. Ne veltui šiame krašte įkurta daugybė nacionalinių parkų ir apstu gamtos paminklų. Tarp šių įžymybių Čelio kanjonas užima ypatingą vietą, nes išlaikęs rimtį, esti nuošaliai ir yra svarbus vietos žmonių gyvenimui ir tikėjimui.
    Čelio kanjonas nėra vientisas slėnis, tai greičiau kanjonų labirintas, išgraužtas lėtai tekančių upių raudoname Difajenso plynaukštės smiltainyje. Kanjono uolos, kurių aukštis svyruoja nuo 9 m iki 300 m, nėra visiškai plikos, tačiau jos neįtikėtinai lygios. Jų paviršius atrodo taip, lyg būtų glotniai užteptas raudonu glaistu. Tamsūs dryžiai, primenantys dažų nubėgimus, ženklinantys kanjono sienas, vadinami „dykumos laku". Juos paliko mineralinių medžiagų gausus vanduo, garmantis žemyn uola.
    Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis
    Data: 2008-12-08, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2614, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis Šiai dykumai priklauso net trys rekordai – tai karščiausia, sausiausia ir žemiausia vieta visoje Šiaurės Amerikoje.
    Numirėlio perėja, Sausų Kaulų kanjonas, Laidotuvių kalnai. Kalifornijoje plytinčio Mirties slėnio vietovių pavadinimai skamba grėsmingai. Tai karščiausia ir sausiausią Šiaurės Amerikos vieta: kur vasarą svilinamai karšta, kur ištisi metai gali praslinkti be lašelio lietaus.
    Vasaros dienomis termometro stulpelis reguliariai pakyla iki 43 °C. Čia net šešetą savaičių iš eilės temperatūra kasdien viršija 49 °C. Retos, tačiau smarkios liūtys užklumpa staiga ir užtvindo sukepusią žemę vandens ir purvo srovėmis.
    Mirties slėniui priklauso dar vienas rekordas – žemiausias slėnio taškas yra 86 m žemiau jūros lygio. Tai žemiausia vieta visame Šiaurės Amerikos žemyne. Įduba susidarė dideliam žemės luitui įsmukus žemyn, o šalia esanti žemė iškilo ir tapo kalnais. Šioje gilioje įduboje oras dar sausesnis ir karštesnis. Lietaus debesims ją pasiekti kliudo Siera Nevados kalnai.
    Arizona - Meteorinis krateris
    Data: 2008-12-08, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2207, Komentarų: 3, Vieta žemėlapyje
    Arizona - Meteorinis krateris Maždaug prieš 5000 – 50 000 metų didžiulis meteoritas paliko milžinišką duobę Arizonos dykumoje.
    Iš šalia plytinčių lygumų Arizonos meteorinio kraterio ketera atrodo kaip žema kalvelė, ir net neįtartum, kad ten žioji didžiulė duobė. Milžiniško meteorito prieš 5000-50 000 metų išmuštas krateris yra 1,2 km skersmens ir apie 180 m gylio. Kraterio duobė tokia panaši į Mėnulio kraterius, kad joje prieš skrydį buvo apmokoma „Apolono" įgula.
    Mokslininkai apskaičiavo, kad meteorito greitis susidūrimo metu siekęs 72 000 km/h, o sprogimo jėga tūkstantį kartų viršijusi 1945 m. ant Hirosimos numestos branduolinės bombos. Šis sprogimas pakėlė į orą apie 5-6 mln. tonų akmens ir žemių, dulkių debesis užstojo saulę. Po smūgio 40 m skersmens ir daugiau kaip 300 000 tonų svėręs meteoritas iš nikelio ir geležies lydinio suiro ir išsilydė. Nuolaužų aptikta 260 kv. km plote.
    Oregonas - Kraterio ežeras
    Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1239, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Oregonas - Kraterio ežeras Skaidraus mėlio ežeras Oregono valstijoje tyvuliuoja prieš 7000 metų kalno viršūnėje atsivėrusioje įduboje.
    Vienas Kanzaso valstijos mokinukas 1870 m. laikraštyje, į kurį buvo suvynioti jo priešpiečiai, perskaitė trumpą straipsnelį apie aukštai Oregono kalnuose tyvuliuojantį ežerą tarp plikų stačių uolų. Ežero dugne esąs užgesęs ugnikalnis. Perskaitęs šį straipsnį dar vaikystėje, Williamas Gladstone`as Steelis visą savo gyvenimą rūpinosi Kraterio ežeru. Jis be atvangos kovojo už tai, kad ežeras būtų apsaugotas nuo žmogaus veiklos, ir jo pastangas galiausiai vainikavo sėkmė - 1902 m. Kraterio ežeras buvo paskelbtas penktuoju nacionaliniu parku Jungtinėse Valstijose.
    Ežeras, kurį Steelis taip įnirtingai gynė, tyvuliuoja gilioje įduboje, prieš 7000 metų paliktoje Mazamos kalno, jo viršūnei susmukus po smarkių ugnikalnio išsiveržimų. Šį 8 km skersmens ežerą iš visų pusių supa įvairiaspalvės uolos, stačiai kylančios nuo vandens ir viršuje sudarančios dantytą keterą. Jų aukštis nuo ežero paviršiaus vietomis siekia beveik 600 m. Tai kone dukart aukščiau už Eifelio bokštą.
    Juta - Braiso kanjonas
    Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1897, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta - Braiso kanjonas Jutos bedlendo eilėmis išsirikiavusios stūkso fantastiškos įvairiaspalvio raudonio akmens smailės.
    Tai panašu į architektūrinę fantaziją iš smiltainio ir kalkakmenio. Braiso kanjono smailės kyla iš šešėliuotos gelmės nelyginant atkasti antikinio miesto griuvėsiai. Amerikiečių topografas T. C. Bailey, pirmasis pamatęs šias nuostabias ir paslaptingas akmenines figūras, neteko žado. Jo manymu, tai „pats atkampiausias ir nuostabiausias reginys, kokį žmogaus akys kada nors yra mačiusios".
    Tačiau pajutų genties indėnai, šimtmečius gyvenantys netoli kanjono, buvo ne taip romantiškai nusiteikę vietos atžvilgiu ir vadino ją tiesiog „raudonomis uolomis, it žmonės stovinčiomis dubens pavidalo kanjone". Jie tikėjo, kad uolos yra žmonės, kadaise užsitraukę dievų rūstybę, ir šie pavertę juos akmenimis.
    Bailey minėjo „tūkstančius įvairiausio dydžio raudonos, baltos, purpurinės, oranžinės spalvų uolų, tarsi sargybinius budinčių prie pilies sienų". Dar jam regėjosi vienuoliai ir kunigai su sutanomis, patarnautojai, katedros ir minios parapijiečių. Šių laikų pavadinimai taip pat byloja apie uolų pavidalų neįprastumą ir įvairovę: Langų Siena, Toro Kūjis, Tauerio Tiltas, Skrybėlių Krautuvė, Atominis Debesis.
    Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
    Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1272, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas Naujojoje Meksikoje susidariusiame urvine atrasti nesuskaičiuojami pasakiški lobiai.
    Neįtikėtina! Toks jausmas apima kiekvieną keliautoją, nusileidusį apžiūrėti Lečugiljos urvyno. Po Jungtinių Amerikos Valstijų pietuose plytinčios dykumos kalnais atrastas maždaug 100 km ilgio susijungiantis urvynas laikomas vienu ilgiausių pasaulyje. Urvyne akys raibsta nuo gausybės mineralais inkrustuotų „dekoracijų", čia svyrančių nuo lubų, čia puošiančių skliautus ir pamatą.
    „Dekoracijų" grožis ir įvairovė stulbina. Siauri, 4,5 m ilgio tuščiaviduriai stalaktitai tarsi šiaudeliai kabo olos palubėje. Akmeninės gertuvės pastatytos ant gumbuoto pamato ar laikomos urvų paskliautėje kabančių stalaktitų. Gipso gijos, ne ką storesnės už žmogaus plauką, yra net 6 m ilgio. Vieni dariniai primena perlus, kukurūzų spragėsius, balionus ar apšerkšnijusius medžius, kiti panašesni į elegantiškai drapiruotus drabužius.
    Arizona - Didysis kanjonas
    Data: 2008-12-07, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2036, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Arizona - Didysis kanjonas Dryžiais išmargintos Kolorado upės prarajos uolose įamžinta dviejų milijardų metų Žemės istorija.
    Mažytis mėlynos spalvos biplanas pukši virš neišraiškingos bekraštės dykumos - taip prasideda filmas apie ultramodernios kino sistemos IMAX galimybes penkių lygių sferiniame ekrane. Staiga, o siaube! Lėktuvėlis pasiekia Didžiojo kanjono pakraštį ir strimgalviais neria žemyn. Ir jūs neriate kartu su juo, sukdamiesi vis giliau smingate į tą bedugnę.
    Kad ir kaip stulbinamai būtų nufilmuotas šis epizodas, joks filmas nė iš tolo neprilygs tam kraują stingdančiam įspūdžiui, kokį padaro pats kanjonas. Net viskam abejingi paaugliai nuščiūva išvydę tokį didingą, tokį seną, tokį romų ir tylų gamtos stebuklą. Vidutinis Kolorado upės gylis - 1,6 km, vidutinis plotis - 15 km, ilgis - apie 450 km. Į bet kurią 21 km upės atkarpą galėtumėte drąsiai švystelėti visą Manhatano salą. Negana to, jums reikėtų žiūronų, jei panorėtumėte įžiūrėti dangoraižių viršūnes po savo kojomis.
    Vajomingas - Jeloustonas
    Data: 2008-12-06, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2069, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Vajomingas - Jeloustonas Karštuose garuose skendinčiame krašte verdantys geizeriai trykšta daug aukščiau, nei pasakoja bemoliai.
    Prieš daugel metų, Jungtinėms Amerikos Valstijoms dar tik murkdantis ankstyvoje paauglystėje, girių tankmėse buvo galima sutikti sudiržusių atsiskyrėlių, pasakojančių istorijas apie kraštą vakaruose, kur verdantys fontanai kylą aukštai virš medžių, o žemė drebanti nuo jų dundesio. Ten stūksą stiklo ir sieros kalnai. Ten esą vietų, kur gali pasigauti upėtakį ir čia pat jį išsivirti verdančio vandens sietuvoje, ežerų, kuriuose it dažų katiluose burbuliuoja spalvotas vanduo. Ten pat terasomis kylančios porcelianinės vonios, kuriose žmogus galįs maudytis kokios tik panorėjęs temperatūros vandenyje.
    Vienos upės bėgančios iki pat tolimo Ramiojo vandenyno, kitos - iki Atlanto. Kai kurios tekančios taip srauniai, kad nuo trinties kaistas jų dugnas. Didžiausioji nerianti žemyn į kanjoną, kurio spalva esanti gryniausio aukso. Dar jie sakė, kad tame krašte augą „suakmenėjusių medžių miškai", kuriuose „suakmenėję paukščiai čiulbą suakmenėjusias giesmes".
    Vajomingas - Velnio bokštas
    Data: 2008-12-06, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1468, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Vajomingas - Velnio bokštas Didžiulis bokštas, dunksantis Vajomingo ganyklose, kino juostoje buvo tapęs erdvėlaivio nusileidimo aikštele.
    Vienišas monolitas tarsi pasakiško dydžio medžio kelmas stūkso kalvotose Šiaurės Rytų Vajomingo ganyklose. Šiose vietose gyvenusios kiovos genties indėnų legenda byloja, kad Velnio bokštas atsiradęs piktam lokiui užpuolus septynias merginas. Merginos, gelbėdamosi nuo lokio, užšokusios ant žemos uolos, o ši bematant ėmusi kilti aukštyn. Lokys dar bandęs prisigauti prie merginų ropšdamasis ant uolos. Taip likę grioviai jos paviršiuje. Galiausiai lokys išsekęs ir nudvėsęs, o merginos sužibusios septyniomis žvaigždėmis Sietyno žvaigždyne ir gyvenančios amžinai.
    Velnio bokštas tapo pirmuoju Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės reikšmės gamtos paminklu. Šis masyvus daugiašonių kolonų darinys iškilęs 265 m ant mišku apaugusios kalvos. Kalno skersmuo apačioje siekia 300 m, o viršuje - 85 m.
    Juta - Arkos
    Data: 2008-12-06, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1513, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Juta - Arkos Dešimtys akmeniniu arkų ir tūkstančiai stulpų ryškia vaivorykšte nuspalvina Jutos dykumas.
    Plikomis uolomis nusmaigstytas Pietryčių Jutos kraštovaizdis greičiau primena kokios nors išgalvotos planetos paviršių nei Žemę. Grublėti akmeniniai stulpai su juose tarsi iškaltomis įvairiausių pavidalų ir dydžių figūromis pūpso dykumos dulkėse. Tačiau ypač neįtikėtinos yra apie 200 akmens arkų. Jų vardu ir pavadinta ši vietovė.
    Kraštovaizdžio arka laikoma ilgiausia pasaulyje gamtine arka. Šios akmens juostos, kurios storis vienoje vietoje tesiekia 1,8 m, ilgis nuo vienos iki kitos atramos yra 89 m. Banginio Akis - tai ištįsęs plyšys po milžiniška uolos perdanga. Tačiau bene išskirtiniausia arka yra nuošaliai stovinti Dailioji arka. Ji kiek primena apverstą „U" raidę kreivokais šonais, ši arka rymo ant paties gamtinio amfiteatro krašto.
    Niagaros krioklys
    Data: 2008-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 3449, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Niagaros krioklys Kriokliai dvyniai, perskirti įsispraudusios salos, su kurtinančiu griausmu skrodžia ūkanotą purslų uždangą.
    Niagara reiškia „griaustinio vanduo". Tokį pavadinimą šiam didingam kriokliui, neįprastai ženklinančiam JAV ir Kanados pasienį, davė vietiniai indėnai. Ištekėjusi iš Erio ežero, Niagaros upė beveik 56 km ramiai plukdo vandenis, tačiau prieš Ontarijo ežerą paspartina tėkmę ir ima nekantriai veržtis milžiniškame purslų debesyje ir vaivorykščių pynėje skendinčio krioklio link, kur neįtikėtinas slenkstis iš maždaug 55 m aukščio siunčia riaumojantį vandens srautą į šėlstančią bedugnę.
    Ožkos sala, vienu galu pakibusi virš šios kaskados skardžio, skiria upę į dvi atšakas. Rytinėje salos dalyje esantis Amerikos krioklys 300 m krinta tiesia linija. Pasagos krioklys, drebinantis Kanados žemę, yra dukart ilgesnis, o jo pavidalas, kaip galima spręsti iš pavadinimo, primena pasagą.
    Pietų Dakota - Bedlendas
    Data: 2008-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1375, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Pietų Dakota - Bedlendas Pietų Dakotos lygumose, tarp uolėtų skardžių ir nutrupėjusių viršūnių žioji milžiniška smegduobė.
    Bekraštė Pietų Dakotos stepių žaluma netikėtai nutrūksta ties stačiomis bedlendo uolomis. Plikos kalvų ir kalnų virtinės net neiškyla virš lygumos -jos stūkso žemiau jos, nelyginant žemės paviršiuje išraižytas bareljefas.
    Nelauktai stulbinamas vaizdas atsiveria tiesiog po kojomis. Kur tik akys užmato, driekiasi dantytos, vėjo nugairintos uolos nutrupėjusiomis viršūnėmis, gilių skrodžių išraižytos tarsi šieno kaugės išsirikiavusios akmens kalvos. Saulei ritantis per dangų, slėnis raibsta įvairiausiomis spalvomis - nuo švelnios rožinės iki žaižaruojančios raudonos.
    Atšiauriame ir rūsčiame bedlende šimtmečius lankėsi sijų genties indėnai. Jie ir davė vietovei tokį pavadinimą - „prastos žemės" (mako siko). Šis 160 km ilgio ir 80 km pločio išraižytos žemės ruožas vasarą dūsta nuo sausros ir tik kartkartėmis atsigauna nuo smarkių liūčių, o žiemą kenčia ledinį šaltį. Tačiau bedlendas nėra toks jau plikas. Akmenuotais šlaitais aukštyn ropščiasi kadagiai, upelių pakrantėse tarpsta kietžolės, greta stiebiasi tuopos ir laukinės gėlės.
    Kalifornija - Josemitis
    Data: 2008-11-30, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 2199, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Kalifornija - Josemitis Nuostabus gamtos kampelis, kur nuo masyvių poliruotų granito uolų žemyn neria didingi kriokliai.
    Viena aukščiausių pasaulyje vientiso granito uolų - EI Kapitanas - stūkso Josemičio slėnyje aukštai iškilusi virš lygių miškais apaugusių Mersedo upės krantų. Uola yra 900 m aukščio. Tai tik viena iš daugelio neprilygstamų Josemičio grožybių. Šeštas pagal aukštį visame pasaulyje Josemičio krioklys krinta iš 739 m. Kitame slėnio pakraštyje kyšo Half Domo granito luitas, taip pavadintas dėl apskritumo ir stataus 670 m priekio.
    Josemičio nacionaliniame parke yra net keletas aukščiausių Šiaurės Amerikos krioklių. Parkas įsikūręs Kalifornijos Siera Nevados kalnagūbrio širdyje ir užima kiek didesnę nei Liuksemburgas teritoriją.
    Snieguotų Aukštųjų Sierų viršukalnių fone, po masyviomis granito uolomis, tarp didžiulių riedulių šniokščia upės, mirgėte mirga gėlėmis nusėtos pievos. Josemičio slėnis - pats įspūdingiausias reginys visame šiame nuostabaus peizažo krašte.
    Aliaska - Katmajaus kalnas
    Data: 2008-11-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 572, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Aliaska - Katmajaus kalnas Vienas stipriausių ugnikalnių išsiveržimų XX a. nusinešė visą šio Aliaskos kalno viršūnę.
    Nedaugelis didžiųjų XX a. naujienų reportažų išsiskyrė tokiu operatyvumu kaip šis pranešimas apie Katmajaus išsiveržimą. Garlaivio „Dora", plaukiančio į Kodjako uostą, esantį Aliaskai priklausančioje Kodjako saloje, kapitonas 1912 m. birželio 6 d., lygiai tryliktą valandą, pranešė: „Laivagalyje pastebėjau tirštų dūmų stulpą virš Aliaskos pusiasalio. Patikslinus išsiveržimo vietą, paaiškėjo, kad dūmai kyla iš Katmajaus kalno, nutolusio apie 88 km".
    Genamas stiprių vėjo gūsių ir žaibų dūmų debesis pasiekė laivą už poros valandų. Jo denį ir netgi jūros paviršių uždengė balti pelenai. Jie užklojo visą Kodjaką, nuo pelenų svorio lūžo stogai.
    Smarkų žemės drebėjimą, įvykusį Aliaskos pusiasalyje, Kolt Bėjuje, netrukus sekė siaubingas sprogimas. Jį užregistravo net prie Britų Kolumbijos sienos, bemaž už 1300 km. Tąnakt ir kitą dieną nuaidėjo virtinė naujų sprogimų. Jie kulminaciją pasiekė birželio 7 d. vakarą, apie 22 val. 40 min. Geltonos šviesos blyksnis - iki švytėjimo įkaitintų vulkaninių pelenų tumulas - išsiveržė iš kalno ir apšvietė apylinkes „tarytum saulė". Jau kitą dieną, išsisklaidžius dūmams, pasikeitę kalnų kontūrai patvirtino liudininko pranešimą: „Katmajaus kalno viršūnę tiesiog nunešė".
    Aliaska - Brukso kalnagūbris
    Data: 2008-11-27, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 670, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Aliaska - Brukso kalnagūbris Žmogaus ranka menkai tepastebima šiame laukiniame kalnų masyve, stūksančiame tolimoje Aliaskos šiaurėje.
    „Paskutinė didžioji dykynė“ - taip vadinamas šis neprijaukintas kraštovaizdis, kurį sudaro vien pliki raižyti kalnai, gilūs slėniai, ledu aptraukti ežerai ir upės. Žmogaus veikla beveik nepalietė centrinės ir rytinės Brukso kalnagūbrio dalies pačiame Uolinių kalnų grandinės smaigalyje. Aliaskos šiaurėje kalnagūbris nusidriekęs per 1000 km. Grizliai, erniai ir briedžiai gyvena kalnuose kartu su Dalio avimis, poliarinėmis lapėmis ir karibu.
    Brukso kalnagūbris it gigantiška siena stūkso šiauriniame Jungtinių Valstijų pakraštyje. Pietinėje masyvo pusėje žaliuoja ožekšnių miškai. Juose augančių šimtamečių medžių kamienų skersmuo tesiekia vos 75 mm.
    Havajai - Haleakalos krateris
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 1008, Komentarų: 1, Vieta žemėlapyje
    Havajai - Haleakalos krateris Havajų Maujo saloje dunkso masyvus ir didingas didžiausias pasaulyje užgesęs ugnikalnis.
    Haleakalos krateris Havajų Maujo saloje yra toks didžiulis, kad amerikiečių rašytojas Markas Twain`as apie jį rašė: "Jeigu jis turėtų lygų dugną, jame puikiausiai įsitektų Londono dydžio miestas." Jis teigė, kad Vezuvijaus krateris yra tik "kukli duobutė", palyginti su šiuo milžinu.
    Milžiniškas Haleakalos dubuo yra 34 km diametro ir daugiau nei 800 m gylio – pakankamai didelis, kad sutalpintų visą Manheteno salą. Kraterio viduje stebina netaisyklingas pliko akmens reljefas su įvairiaspalviais išdegusiais kūgiais ir keisčiausiomis lavos struktūromis, panašiomis į groteskines statulas.
    Tačiau kraterį, esantį 3055 m aukštyje, dažnai apgaubia debesys. Markas Twainas, stovėdamas ant kraterio krašto ir pamatęs virš debesyse paskendusio kraterio tekančią saulė, rašė: "Aš pasijutau taip, lyg būčiau paskutinis iš gyvųjų, iškeltas tarp žemės ir dangaus ir žvelgiantis į po kojomis plytintį išnykusio pasaulio atvaizdą." Jis sakė, kad tai buvo didingiausias reginys iš visų, jo matytų. Šiandien gausios turistą grupės atvyksta pasigrožėti Haleakalos saulėtekiu – jo gaisuose permatomi rožiniai ir purpuriniai debesys iš lėto nušvinta geltonomis ir auksaspalvėmis juostomis.
    Havajai - Vajalealio kalnas
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 775, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Havajai - Vajalealio kalnas Džiunglėmis apaugęs užgesusio ugnikalnio šlaitas yra drėgniausia pasaulio vieta.
    Po laivo katastrofos artėdama prie aukštai iš vandens iškilusios džiunglių salos, žavingoji Jessica Lange 1976 metais susuktoje naujoje "King Kongo" versijoje tyliai sušnabžda: "Jaučiu, kad tai bus įsimintiniausia akimirka mano gyvenime." Priekabus žiūrovas dar pridurtų: "Ir pati drėgniausia." Netikėto jos susitikimo su milžiniška beždžione vieta buvo pasirinkta viena iš Havajų salų – Kauajis, jos centre esantis kalnas yra drėgniausia pasaulio vieta.
    Sala pakankamai įspūdinga, kad taptų garsiausios Holivudo pabaisos namais. Užgesęs ugnikalnis, vadinamas Vajalealio kalnu, kyla tiesiog iš vandens, o platus jo krateris beveik visada skendi debesyse. Peilio aštrumo briaunos atskiria per tūkstantmečius lietaus srautų išraižytus tarpeklius nuo vešlios žalumos, nusidriekiančios iki pat auksinių paplūdimių. Nieko nestebina, kad Kauajis yra mėgstama filmų kūrėjų vieta: čia buvo filmuojami ir tokie kino filmai kaip "Ramiojo vandenyno istorija", "Dingusios Sandoros skrynios ieškotojai".