Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
Data: 2009-01-01,
Paskelbė: Marius,
Žiūrėtas: 3490,
Komentarų: 0,
Vieta žemėlapyje
Denalio nacionaliniame parke yra puikusis Makinlio kalnas. Jo aukštis - 6194 metrai, vadinasi, tai aukščiausia Šiaurės Amerikos viršūnė. Tylus ir vienišas kalnas stūkso didžiulių kontrastų žemėje, kurios didesnę pusę visada dengia 10 metrų storio ledas. Nedaugelyje pasaulio vietų žmogus jaučiasi toks mažas ir gležnas, nes atsiduria akis į akį su gamtos didybe ir neįtikėtinais sunkumais, kurie laukia kiekvienos gyvos būtybės, gyvenančios šioje rūsčioje buveinėje.
Tačiau iš giedro dangaus virš neaprėpiamų platybių su debesimis vainikuotais kalnais dvelkia amžinybe. Čia Aliaskos centras, kalnuota teritorija, susiformavusi prieš 65 milijonus metų, kai susidūrė dvi litosferos plokštės ir atsirado Denalio lūžis. Jis driekiasi beveik 2000 kilometrų nuo Jukono autonominės teritorijos sienos į vakarus Aleutų pusiasalio link. Geologiniu požiūriu sritis dar labai nestabili: yra veikiančių ugnikalnių, dažnai būna žemės drebėjimų, o Aliaskos kalnagūbris, kurio aukščiausia viršūnė - Makinlis, tebekyla.
Kontrastingą parko grožį lemia ir Denalio lūžis: įvairiaspalvės viršukalnės ir stačios granito smailės, didžiulės žemumos ir įspūdingos aukštumos (be Makinlio, čia daug viršūnių, kurių aukštis - per 4000 metrų), kurias nuolat ardo didžiuliai, amžini Aliaskos kalnagūbrio šlaitų ledynai, neištirpstantys dėl žemų temperatūrų. Apačioje, slėnyje, klimatas šiltesnis, ten teka upės, atsiradusios iš ledynų tirpsmo vandens, o aukštikalnių tundra užleidžia vietą spygliuočių miškams, vadinamiems rusišku žodžiu „taiga". Miškuose auga eglės, maumedžiai, nors pasitaiko beržų, uosių ir tuopų.
Upės tokios jaunos ir nuosėdų jose tiek daug, kad jos teka plačiais slėniais, keisdamos vagą ir nuolat atnaujindamos kraštovaizdį. Parko gyventojai labai skirtingi. Darosi keista suvokus, jog vienas stambiausių pasaulio gyvūnų, stotingas briedis, gali išgyventi šiame regione tik todėl, kad čia esama mažų augalėlių. Tundros florą sudaro žemučiai augalai, nebijantys šaltos žiemos. Dažnai kyla vėtros, vėjo greitis siekia 240 kilometrų per valandą. Tundros podirvį sukaustęs amžinasis įšalas. Vasarą atitirpsta tik paties viršutinio sluoksnio ledas, paprastai ne daugiau kaip keliasdešimt centimetrų.
Ir vis dėlto, nors žemės atšyla nedaug, joje auga maži, bet ištvermingi augalai, tikri šios rūsčios teritorijos pionieriai. Neatsitiktinai Aliaskos valstijos gėlė - drovi neužmirštuolė. Begalinius žiemos sniegynus per trumpą poliarinę vasarą, kai nakties ilgumas - vos keturios penkios valandos, neatpažįstamai pakeičia ryškiaspalviai žiedai.
Lankytojus dažnai pribloškia paprastas baltų švylių kupstelių, aštrių viksvų ir margų mažučių žiedų grožis. Ryškios spalvos privilioja negausius šių nesvetingų vietų vabzdžius. Bet neužmirškime ir didžiulės ekologinės floros reikšmės. Samanų, kempių, grybų, pažeme nusidriekusių krūmų ir žydinčių augalų, kurių gyvenimo ciklas - vos keli mėnesiai, grandis labai svarbi mitybos piramidei, kurios viršūnėje - stambūs tundros ir taigos žinduoliai, kaip antai karibu, briedis, rudasis lokys ir vilkas.
Parke gyvena trisdešimt septynios rūšys žinduolių (iš mažiukų minėtinas žavus, gyvas ir energingas lemingas) ir 156 rūšys paukščių, vieni išskrenda, kiti ne, bet visi puikiai prisitaikę prie savo buveinės sąlygų. Ir vis dėlto parką įkurti buvo nutarta dėl stambiųjų žinduolių. Tiesą sakant, gamtos draustinis tokioje atkampioje vietoje įkurtas apsaugoti subarktinėms didelių žvėrių populiacijoms, nes dėl medžioklės ir buveinių naikinimo jų skaičius smarkiai sumažėjo.
Denalio nacionalinio parko įkūrėjas buvo Čarlzas Šeldonas, medžiotojas, gamtininkas ir gamtosaugininkas. 1906 ir 1907 metais jis kruopščiai tyrinėjo Makinlio Kalno apylinkes, kad galėtų nustatyti saugotinos teritorijos, kurioje turėtų būti vėl apgyvendinti stambūs žvėrys, ribas. 1908 metais Šeldonas grįžo ir pradėjo kampaniją nacionaliniam parkui įkurti. Tik 1917 metais jo pastangas vainikavo sėkmė: oficialiai buvo įkurtas Makinlio Kalno nacionalinis parkas. Pirmas jo prižiūrėtojas buvo Henris Karstensas, patyręs alpinistas. Jis pirmas įkopė į Makinlį ir padėjo Šeldonui tyrinėti apylinkes. Makinlio kalno nacionalinis parkas buvo daug mažesnis už dabartinį Denalio parką, jam nepriklausė net visas Makinlio masyvas.
Iš pat pradžių Šeldonas siūlė pavadinti parką Denaliu, nes aleutų kalba tai reiškia „aukštasis". Aliaskos čiabuviai visada taip vadino Makinlį, jau tada, kai baltieji dar nebuvo atradę ir ištyrę šio regiono. Galų gale 1980 metais į jo pasiūlymą buvo atsižvelgta: Aliaskos valstija priėmė svarbius įstatymus vietos gamtai apsaugoti, pavadino parką Denaliu ir padidino jo plotą (dabar - 30 630 kvadratinių kilometrų). 1976 metais Denalio nacionalinis parkas paskelbtas tarptautiniu biosferos rezervatu, o 1980 metų gruodžio 2 dieną prezidentas Džimis Karteris pasirašė įsaką, kuriuo Denalis buvo paskelbtas nacionaliniu parku. Dabar Denalis tvarkomas pagal tris skirtingus apsaugos lygius: Denalio tyrai, kurių plotas sutampa su senojo Makinlio nacionalinio parko, - zona vien faunai ir florai saugoti, Denalio nacionalinio parko tarpinė zona, kurioje leidžiama tradicinė ūkinė vietos gyventojų veikla, ir Denalio nacionalinis draustinis, kuriame leidžiama ne tik verstis ūkine veikla, bet ir sportuoti, žvejoti bei medžioti.
Denalio nacionalinio parko teritorija tebėra tokia, kokią aleutai pažino tūkstančius metų. Tai viena paskutinių iš tiesų laukinės gamtos citadelių. Plotuose, kurie buvo prijungti prie parko 1980 metais, vietos gyventojams nedraudžiama medžioti, gaudyti žvėrių spąstais, žvejoti ir rinkti uogų. Tai padaryta iš pagarbos šiaurės atapaskų genčių tradicijoms, nes šie indėnai nuo neatmenamų laikų gyvena atšiauraus klimato sąlygomis. Jie buvo klajokliai, nes prispyrė vargas, nuo pavasario iki rudens medžiojo karibu, briedžius ir kalninius avinus palei šiaurinę Denalio ribą, rinko uogas žiemai ir tinklais gaudė žuvį. Sulig pirmuoju sniegu atapaskų gentys leisdavosi žemyn, arčiau upių, į plotus, kuriuose šaltą žiemą išgyventi lengviau.
Parke yra du medžioklės draustiniai, kuriuose galima medžioti ir žvejoti, nors medžioklę ir žūklę reguliuoja Aliaskos valstijos įstatymai. Rūpestingi ir patyrę parko prižiūrėtojai (jie lydi turistus įdomiais maršrutais) stengiasi, kad gyvūnai nenukentėtų. Gražiu oru nuo vėlyvo pavasario iki rudens paknopstom gyventi rūpinasi ne tik flora, bet ir fauna, o žiemą bet kokia veikla, kuriai reikia daug energijos, nutrūksta. Daugelis niekur iš parko kojos nekeliančių gyvūnų, kaip antai rudojo lokio porūšis grizlis, visą žiemą ilsisi. Grizlis, laikomas pavojingiausiu Šiaurės Amerikos žvėrimi, yra visaėdis. Kai orai gražūs, jis minta augalais (vaisiais, šaknimis), vabzdžiais ir jų lervomis, žuvimis, graužikais, gali papjauti jauną karibu ar briedį, neniekina ir dvėsenos. Žiemą dėl maisto stygiaus grizlis įlenda į urvą ir giliai įminga. Tuo metu jo gyvybinė veikla labai sulėtėja, riebalų atsargos, sukauptos vasarą ir rudenį, senka (lokys gali suliesėti 90 kilogramų). Tuo laiku patelė atsiveda du (retai vieną, tris ar keturis) mažus, bejėgius ir beveik plikus lokiukus, kuriuos žindo keturis mėnesius. Lokiukai lieka su motina mažiausiai metus (kartais dvejus, trejus ar net ketverius). Didžiausi jauniklių priešai - suaugę lokių patinai. Patelė nesiporuoja tol, kol jaunikliai su ja.
Iš parko žolėdžių minėtinas karibu. Tai vienintelė elnių rūšis, kur ragus turi ne tik patinai, bet ir patelės. Karibu gyvena bandomis ir vasarą klajoja po atvirą tundrą, o rudenį traukia, kur šilčiau. Karibu palieka poravimosi vietas į pietus nuo Aliaskos kalnagūbrio ir žiemą praleidžia šiaurės lygumose, misdami kerpėmis. Per pastaruosius trisdešimt metų Denalio parko banda tai didėja, tai mažėja. Šiandien nesunku pamatyti kokių dvidešimties šiaurinių elnių kaimenę, kuri ramiai ganosi prie kelio, bet neseniai bandas sudarė tūkstančiai individų. Tai rodo, koks sunkus gyvenimas šiame atšiauriame krašte ir kaip reikia tokių saugomų teritorijų kaip Denalio nacionalinis parkas.
Šaltinis: Nepaliestas pasaulis – Aktėja
Daugiau straipsnių:
Šiaurės Amerika
,
Jungtinės Amerikos Valstijos
Susijusios nuotraukos iš Flickr:
Komentarai:
Komentarų nėra...
Komentarų forma:
RSS naujienų prenumerata.
Facebook: