Jungtinės Amerikos Valstijos: Ledynų įlankos nacionalinis parkas ir rezervatas
Brakeno urvo šikšnosparniai
Blugraso regionas Kentukyje
Atlantiniai Kardauodegiai, Delavarų įlanka
Didieji ežerai
Sagvaro nacionalinis parkas
Reinyro kalno nacionalinis parkas
Oregonas - Hudo kalnas
Aliaska - Denalio nacionalinis parkas
Juta - Siono (Zion) nacionalinis parkas
Kalifornija: San Franciskas - Auksinių vartų tiltas
Kalifornija - Amerikos medžiai milžinai
Kalifornija - Pilis, tinkanti laikraščių magnatui
Niujorkas: Manhetenas - visų miestų miestas
Juta - Amerikos negyvoji jūra
Kalifornija - Mono ežeras
Naujoji Meksika - Bisti dykynė
Florida - Evergleidsas
Kentukis - Mamuto urvas
Naujoji Meksika - Baltieji smėlynai
Juta, Koloradas, Arizona ir Naujoji Meksika - Čelio kanjonas
Kalifornija, Nevada - Mirties slėnis
Arizona - Meteorinis krateris
Oregonas - Kraterio ežeras
Juta - Braiso kanjonas
Naujoji Meksika - Lečugiljos urvynas
Arizona - Didysis kanjonas
Vajomingas - Jeloustonas
Vajomingas - Velnio bokštas
Juta - Arkos
Niagaros krioklys
Pietų Dakota - Bedlendas
Kalifornija - Josemitis
Aliaska - Katmajaus kalnas
Aliaska - Brukso kalnagūbris
Havajai - Haleakalos krateris
Havajai - Vajalealio kalnas
Šiaurės Amerika: Jungtinės Amerikos Valstijos , Kanada Įdomių vietų žemėlapis Straipsnių ir įdomių vietų paieška žemėlapyje. RSS Naujienos: RSS naujienų prenumerata. Facebook:

Aliaska - Katmajaus kalnas
Data: 2008-11-28, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 573, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje Vienas stipriausių ugnikalnių išsiveržimų XX a. nusinešė visą šio Aliaskos kalno viršūnę.
Nedaugelis didžiųjų XX a. naujienų reportažų išsiskyrė tokiu operatyvumu kaip šis pranešimas apie Katmajaus išsiveržimą. Garlaivio „Dora", plaukiančio į Kodjako uostą, esantį Aliaskai priklausančioje Kodjako saloje, kapitonas 1912 m. birželio 6 d., lygiai tryliktą valandą, pranešė: „Laivagalyje pastebėjau tirštų dūmų stulpą virš Aliaskos pusiasalio. Patikslinus išsiveržimo vietą, paaiškėjo, kad dūmai kyla iš Katmajaus kalno, nutolusio apie 88 km".

Dūmai, pelenai ir sprogimai

Genamas stiprių vėjo gūsių ir žaibų dūmų debesis pasiekė laivą už poros valandų. Jo denį ir netgi jūros paviršių uždengė balti pelenai. Jie užklojo visą Kodjaką, nuo pelenų svorio lūžo stogai.
Smarkų žemės drebėjimą, įvykusį Aliaskos pusiasalyje, Kolt Bėjuje, netrukus sekė siaubingas sprogimas. Jį užregistravo net prie Britų Kolumbijos sienos, bemaž už 1300 km. Tąnakt ir kitą dieną nuaidėjo virtinė naujų sprogimų. Jie kulminaciją pasiekė birželio 7 d. vakarą, apie 22 val. 40 min. Geltonos šviesos blyksnis - iki švytėjimo įkaitintų vulkaninių pelenų tumulas - išsiveržė iš kalno ir apšvietė apylinkes „tarytum saulė". Jau kitą dieną, išsisklaidžius dūmams, pasikeitę kalnų kontūrai patvirtino liudininko pranešimą: „Katmajaus kalno viršūnę tiesiog nunešė".
Vėlesniais apskaičiavimais, maždaug 33 mlrd. tonų Žemės plutos dulkių ir pelenų pavidalu pasklido milžiniškuose Šiaurės Amerikos vakarinės dalies plotuose bei iššovė į stratosferą. Ši masė apsupo Šiaurės pusrutulį ir atspindi maždaug 10 proc. Saulės energijos, dėl to vėsesnės vasaros ir žvarbesnės žiemos.
Iki pat 1915 m. amerikiečių botanikas daktaras Robertas F. Griggsas neturėjo galimybės išvykti į Katmajaus slėnį su ekspedicija. Galiausiai ten nukakęs, jis pamatė bekraščius laukus, užneštus purvu, smėliu ir pemzos dulkėmis. Nebuvo likę gyvo nė vieno medelio, nė menkiausio žolės stiebelio. Žemė po jų kojomis skambėjo it didžiulė tuščia puodynė. Nuo stipresnio smūgio koja atsiverdavo karščiu alsuojantys įtrūkimai. Tąkart tyrėjai nusprendė atsitraukti, bet grįžo ir užkopė į Katmajaus kalną kitais metais, pakeliui rūpestingai aplenkdami naujai atsivėrusius kraupius tarpeklius.
Viršūnė išties buvo dingusi. Jos vietoje atsiradusi 4 km skersmens ir 600 m gylio dauba. Apačioje, ugnikalnio kalderoje, melsvai žaliu atspalviu švytėjo sulfatinis ežeras. Ekspedicija dar atrado slėnį, pro kurio suskilinėjusią plutą į dangų rūko tūkstančiai garo stulpų. Pakerėtas šio reginio, Griggsas pavadino slėnį Dešimties tūkstančių dūmų slėniu. Šiauriniame kalnyno pakraštyje, nutolusiame maždaug 10 km nuo Katmajaus kalno, jis atrado nedidelį naują ugnikalnį. Jį pakrikštijo Novaruptos vardu.
Šio ugnikalnio atradimas padėjo įminti, nors ir ne iš karto, įvykusios katastrofos mįslę. Katmajus pats neišsiveržė - jį sujudino naujasis ugnikalnis: požeminiais įtrūkimais nutekino ištirpusias Katmajaus uolienas ir paliko pastarojo viršūnę be atramos, tad ši galiausiai įsmuko į susidariusią prarają. Novarupta palaidojo ištisus ežerus, sniegynus ir upes po 215 m storio įkaitusių pelenų sluoksniu, padengusiu slėnį. Kaip tik po pelenais verdančio vandens garai ir sukėlė šį nepaprastą reiškinį, kurį tyrinėtojas anuomet vaizdingai palyginęs su tūkstančiais rūkstančių dūmų stulpų. Slėnis jau seniai neberūksta. Šiandieną jis pasitinka švelniais atspalviais. Šioje atšiaurioje dykumoje jau matyti pirmieji fantastiško grožio erozijos pėdsakai, palikti per 80 metų šalčio, vėjo ir tirpstančio sniego upių. Tai žvilgsnis į pasaulį, kai jis dar buvo jaunas. Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos Susijusios nuotraukos iš Flickr: Komentarai: Komentarų nėra... Komentarų forma: