Havajai - Vajalealio kalnas - Jungtinės Amerikos Valstijos - Šiaurės Amerika - Įdomios vietos - wildlife
  • Havajai - Vajalealio kalnas
    Data: 2008-08-23, Paskelbė: Marius, Žiūrėtas: 776, Komentarų: 0, Vieta žemėlapyje
    Havajai - Vajalealio kalnas Džiunglėmis apaugęs užgesusio ugnikalnio šlaitas yra drėgniausia pasaulio vieta.
    Po laivo katastrofos artėdama prie aukštai iš vandens iškilusios džiunglių salos, žavingoji Jessica Lange 1976 metais susuktoje naujoje "King Kongo" versijoje tyliai sušnabžda: "Jaučiu, kad tai bus įsimintiniausia akimirka mano gyvenime." Priekabus žiūrovas dar pridurtų: "Ir pati drėgniausia." Netikėto jos susitikimo su milžiniška beždžione vieta buvo pasirinkta viena iš Havajų salų – Kauajis, jos centre esantis kalnas yra drėgniausia pasaulio vieta.
    Sala pakankamai įspūdinga, kad taptų garsiausios Holivudo pabaisos namais. Užgesęs ugnikalnis, vadinamas Vajalealio kalnu, kyla tiesiog iš vandens, o platus jo krateris beveik visada skendi debesyse. Peilio aštrumo briaunos atskiria per tūkstantmečius lietaus srautų išraižytus tarpeklius nuo vešlios žalumos, nusidriekiančios iki pat auksinių paplūdimių. Nieko nestebina, kad Kauajis yra mėgstama filmų kūrėjų vieta: čia buvo filmuojami ir tokie kino filmai kaip "Ramiojo vandenyno istorija", "Dingusios Sandoros skrynios ieškotojai".
    Vajalealio kalnas yra vienas iš ugnikalnių virtinės, kylančios nuo vandenyno – jo gylis šioje vietoje apie 5500 m – dugno. Ugnikalniai vienas po kito susiformavo lavai iš vadinamojo "karštojo židinio" Žemės gelmėse veržiantis ant vandenyno dugno. Vienai iš Žemės plokščių slenkant ant pusiau ištirpusio uolienų sluoksnio, vandenyno dugnas šioje vietoje juda į šiaurės vakarus pastoviu 100 mm per metus greičiu.
    Slenkanti pluta kiekvieną ugnikalnį iš lėto stumdavo nuo ištirpusios lavos versmės, kol šis galiausiai užgesdavo leisdamas ant "karštojo židinio" atsirasti kitam ugnikalniui. Taigi Vajalealio kalnas Kauajo saloje pradėjo formuotis prieš 6 milijonus metų, o Havajų sala – pati jauniausia - formuojasi iki šiol.
    Pavadinimas Vajalealis puikiai tinka, nes reiškia "vandens perteklius". Vidutiniškai kalno viršūnėje iškrinta 12 350 mm kritulių per metus – 20 kartų daugiau nei Londone. Tai vidurkis, o pavyzdžiui, 1948 metais kritulių iškrito dar trečdaliu daugiau. Tiek kritulių į šią vietą atneša drėgni vėjai, pučiantys iš šiaurės rytų. Į Vajalealio šlaitus atsitrenkusios oro masės kyla kalno tarpekliais, vėsdamos kondensuojasi ir čia pat atsikrato savo drėgnos naštos.
    Toks didelis vandens kiekis sukelia šiltnamio efektą ir veikia kalno augmeniją. Alakajo pelkė – tai kalno šlaite esanti durpinga žemuma, čia arbatos spalvos vandenyse ir juodo purvo klampynėse auga reti augalai ir peri paukščiai. Alakajo ūkanose svyruoja vaiduokliški medžiai, nuo menkiausio vėjelio dvelktelėjimo virpa lapalapa lapeliai, ryškiai raudonais žiedais žydi ohia. Visi medžiai auga permirkusiose samanose, kurioms vieni niekai piršto plonumo šakelę paversti sulig riešu išpampusia "kempine".
    Vajalealyje gyvena keletas didesnių gyvūnų. Vieninteliai žinduoliai, pasiekę salą be žmogaus pagalbos, yra šikšnosparniai. Visus kitus atvežė žmonės, persikėlę gyventi į šį paatogrąžio rojų. Polineziečiai čia atsikraustė maždaug 750 mūsų eros metais. Kanojomis vandenynu jie atplaukė 4000 km. XIX amžiuje į Kauajų atvyko daug japonų, amerikiečių, filipiniečių, kinų ir europiečių. Daugumą jų traukė salos cukranendrių plantacijos.
    Polineziečiai į salą atsivežė kiaulių. Dar ir šiandien bebaimiai biologai, iki juosmens klimpdami į purvą ir verždamiesi stačiais šlaitais, atsitiktinai sutinka laukinių kiaulių. 1778 metais britų keliautojas kapitonas Cookas atvežė į salą ožkų. Jų palikuonių galima sutikti klaidžiojančių kalvų šlaitais. Ožkų kanopos, nepritaikytos klampoti dumblu ir permirkusiomis durpėmis, išsiplėtė tarsi lėkštelės.
    Havajų salos neteko daugybės paukščių rūšių. Tai įvyko iškirtus daugelį miškų; kiti neatlaikė atvežtinių paukščių konkurencijos. Kauajo saloje paukščiams sekėsi truputį geriau nei kitose – greičiausiai dėl to, kad čia neužsiveisė mangustai. XIX amžiuje Havajų salos tapo svarbiu cukranendrių auginimo centru. Šiuos augalus pradėjo pulti žiurkės, tad 1883 metais imtasi kontroliuoti kenkėjų populiacijų įvežus į salą mangustų. Tačiau jie puolė ne tik žiurkes, bet rijo ant žemės perinčių paukščių kiaušinius ir jauniklius.
    Šiandien kai kurios paukščių rūšys aptinkamos tik Kauajo saloje. Anianiau - 10 mm ilgio dalgiasnapis – gyvena tik salos aukštumose, ohia medžiuose. Dar kiti neišskrenda iš Alakajo pelkės. Pavyzdžiui, Kauajo oo, išsiskiriantis klaikiu švilpimu, gyvena tik čia.

    Žvejyba

    Balandžio didumo ao - labai retas Kauajo saloje gyvenantis jūrų paukštis. Kaip ir pufinas, jis suka lizdą urvuose. Kaip tik dėl to kitose salose jis tapdavo lengvu mangustų grobiu. Grįždami iš žvejybos, šie nevikrūs paukščiai skleidžia šaižius garsus. Nerdami per vešlią augmeniją, jie nagais prasiskina kelią prie savo urvų, o skrydžiui pakyla tik nuo stiebo viršūnės pagauti stiprių kylančio oro srovių, užtikrinančių reikiamą keliamąją jėgą.
    Lietus, purvas ir svaiginančios aukštumos atbaido lankytojus, ir tai apsaugo Vajalealį nuo turistų antplūdžio, gresiančio šiai ir kitoms Havajų saloms. Jeigu tik pavyktų apsaugoti salą nuo mangustų, Vajalealis ir ateityje liktų rojaus sodu, kurį taip brangina filmų kūrėjai.
    Šaltinis: Didieji pasaulio stebuklai - Alma littera
    Daugiau straipsnių: Šiaurės Amerika , Jungtinės Amerikos Valstijos
    Komentarai:
    Komentarų nėra...
    Komentarų forma:
    Vardas*
    Įveskite saugos kodą kaip parodyta paveiksliuke
    Kodas*
    Komentaras*